Kai žvaigždė pralekia labai arti supermasyvios juodosios skylės, pastarosios gravitacija ją suardo į gabalus. Taip nutinka maždaug kartą per 10 tūkstančių metų kiekvienoje galaktikoje su „tinkama“ (ne per maža ir ne per didele) juodąja skyle. Dar rečiau nutinka dalinis žvaigždės suardymas, kai žvaigždė praranda tik truputį išorinių sluoksnių, kurie krenta į juodąją skylę ir kurį laiką švyti. Neseniai vieną tokį pavyko aptikti ir stebėti kelis pasikartojančius žybsnius.
Apie tai pasakoju naujausiame Visiškame kosmose. Gero klausymo!
Laiqualasse