Kąsnelis Visatos DXLII: Gaudynės

Kosmose nuolat kas nors ką nors gaudo. Kartais tai būna optinės apgaulės, kai atrodo, kad Mėnulis vejasi Saulę, kitais kartais – visai tikros konfigūracijos. Pavyzdžiui, išsipūtusios gyvenimą baigiančios žvaigždės pagauna ir praryja savo planetas, o naujame tyrime detaliai aiškinamasi, kaip šis procesas vyksta. Kitame darbe pristatomi įrodymai, jog baltoji nykštukė gaudo ne tik uolinius aplink esančius kūnus, bet ir daug tolimesnius ledinius. Andromedos galaktika kadaise pagavo ir prarijo palydovę, o dabar nustatyti šio įvykio pėdsakai Andromedos žvaigždžių išsidėstyme. Gaudynės kartais būna ir dirbtinės: Europos kosmoso agentūra patvirtino misiją, skirtą kometoms gaudyti, o Japonijos – siurblį zondui, kuris skries paimti mėginių iš Marso palydovo Fobo. Kitose naujienose – apverčiama Marso formavimosi istorija ir sparčiausiai išblėsęs novos sprogimas. Gero skaitymo!

***

Kometų gaudymo misija. Praeitą savaitę Europos Kosmoso Agentūra (ESA) oficialiai patvirtino „Kometų gaudytojo“ (Comet Interceptor) misiją. Tai bus nedidelis, iki tonos masės, zondas, susidedantis iš pagrindinio prietaiso ir dviejų pagalbinių. Į kosmosą jis turėtų pakilti 2029 metais kartu su egzoplanetų tyrimo misija Ariel. Abi misijos skris į Žemės-Saulės L2 tašką, maždaug už pusantro milijono kilometrų priešinga kryptimi, nei Saulė. Ten Comet Interceptor kybos ir lauks pasirodant tinkamo taikinio – kometos, kuri vidinėje Saulės sistemos dalyje lankosi pirmą kartą. Prognozuoti tokių kometų pasirodymą praktiškai neįmanoma, todėl atradus tokį objektą, iki artimiausio priartėjimo prie Saulės dažnai lieka vos keli metai, jei ne mėnesiai. Tiek laiko gerokai per mažai parengti ir pakelti nuo Žemės kosminę misiją, todėl ir buvo pasiūlyta Comet Interceptor idėja. Iš L2 taško pereiti į orbitą, kuri leistų susitikti su kometa ir ją tyrinėti artėjant bei tolstant nuo Saulės, būtų palyginus nesudėtinga. Comet Interceptor taikiniai galėtų būti dviejų tipų: ilgo periodo ar neperiodinės kometos iš Saulės sistemą gaubiančio Oorto debesies arba tarpžvaigždiniai objektai, tokie kaip ‘Oumuamua. Pastarasis pro Saulės sistemą pralėkė 2017 metais ir sukėlė milžinišką susidomėjimą. Galimybė tyrinėti tokį kūną iš arti leistų daug geriau pažinti kurią nors tolimą žvaigždės sistemą, iš kurios svečias atlėkė. Tuo tarpu iš Oorto debesies atskridusi kometa turėtų būti visiškai nepakitusi per puspenkto milijardo metų nuo tada, kai Saulę supo protoplanetinis diskas. Tyrinėdami ją, galėtume geriau išsiaiškinti, kaip formavosi mūsų namų sistema – planetos, asteroidai ir tos pačios kometos. Plačiau apie misiją skaitykite ESA tinklalapyje.

***

Siurblys Marso palydovo tyrimams. Po poros metų Japonijos kosmoso agentūra JAXA planuoja Marso link išsiųsti zondą, skirtą palydovo Fobo tyrimams. „Marso Mėnulių tyrimo“, arba MMX, zondui keliami du pagrindiniai tikslai: ištirti Marso aplinką ir nustatyti Marso palydovų kilmę. Vienas iš būdų pasiekti šiuos tikslus yra sugrąžinti į Žemę grunto (regolito) mėginį, paimtą nuo Fobo paviršiaus. Dabar paskelbta, kad paėmimui MMX naudos naujo tipo technologiją, primenančią dulkių siurblį. NASA kuriamas prietaisas susideda iš vamzdžio, prie kurio pritvirtinto šešios tūtos su azoto dujų užtaisais. Dvi tūtos nukreipiamos į regolitą; dvi – atviro vamzdžio galo link; dar dvi – į priešingą pusę. Pirmų dviejų tūtų purškiamos dujos sujauks regolitą ir pakels dalį jo į viršų, tada antrosios dvi tūtos nukreips regolito debesėlį į vamzdį. Trečia tūtų pora kompensuos pirmų dviejų porų kuriamą stūmos jėgą ir užtikrins, kad prietaisas bei visas aparatas, prie kurio prietaisas prikabintas, nepakiltų į kosmosą. Prietaiso prototipo bandymai Žemėje jau atlikti ir buvo labai sėkmingi, tad logiška, kad ieškoma būdų jį išbandyti natūraliomis sąlygomis. Tai nebus vienintelis mėginių paėmimo prietaisas – MMX gabenasi ir grąžtą, kuriuo galės iš Fobo ištraukti uolienų kerną. Toks mėginys padės suprasti, ar Fobas turi sluoksnių ir kuo jie skiriasi vienas nuo kito. Tuo tarpu siurblys turėtų leisti paimti grunto mėginius greičiau ir saugiau, nei kiti metodai. Toks metodas planuojamas panaudoti ir kitąmet siunčiant NASA zondą į Mėnulį. Plačiau apie MMX misiją skaitykite JAXA tinklalapyje.

***

Vanduo pargabentame Mėnulio regolite. Pernai Kinijos zondas Chang’e 5 iš Mėnulio pargabeno grunto mėginių. Dabar paskelbta, kad juose aptikta hidroksilo molekulių, kurios yra geras vandens egzistavimo indikatorius. Hidroksilo molekulė sudaryta iš deguonies ir vandenilio atomų, nuo vandens ją skiria tik vienas vandenilis. Taigi aptiktos hidroksilo molekulės gali susidaryti tiesiog skylant vandeniui – arba Mėnulyje, arba analizės metu. Chang’e 5 mėginiuose, kurie paimti iš Mėnulio pietų ašigalio regiono, hidroksilo gausa siekė nuo 0 iki 180 dalių milijone skirtingose granulėse, o vidutinė vertė – 28 dalys milijone. Šis rezultatas atitinka ir Chang’e 5 stebėjimų, darytų vietoje, rezultatus. Toks sutapimas rodo, kad zondo detektoriai sukalibruoti gerai, taip pat geri ir taikomi duomenų analizės metodai. Nustatyta hidroksilo gausa kiek mažesnė, nei tipiškai randama Mėnulio regolite nuotoliniais stebėjimais. Iš kitos pusės, mėginiai paimti labai nepalankiomis vandeniui sąlygomis: vidury dienos, jaunose uolienose ir arti ašigalio. Pastarasis faktas svarbus tuo, kad prie ašigalio Mėnulio paviršių pasiekia silpnesnis Saulės vėjo srautas, o būtent Saulės vėjo atnešami vandenilio jonai, manoma, sukuria daugumą vandens molekulių Mėnulio regolite. Chang’e 5 mėginiuose aptikta santykinai mažai stiklo rutuliukų, kurie susidaro Saulės vėjui kaitinant regolitą; tai rodo, kad Saulės vėjas tame regione tikrai buvo silpnas ir daug vandenilio atnešti negalėjo. Faktas, kad hidroksilas ten vis tiek egzistuoja, leidžia spręsti, kad bent dalis Mėnulio vandens atsirado formuojantis palydovui arba dėl asteroidų ir kometų smūgių netrukus po susiformavimo. Žinojimas, kur ir kokio vandens ieškoti Mėnulyje, bus labai svarbus ir žmonių kolonijoms mūsų palydove. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

***

Marso formavimosi istorijos neaiškumai. Meteoritai gali duoti daugybę informacijos apie Saulės sistemos ir atskirų jos dalių praeitį. O dabar nauji iš Marso atskridusio meteorito tyrimai visiškai sujaukė standartinį supratimą apie šios planetos – o gal ir visų uolinių planetų – formavimąsi. Dauguma meteoritų, atskridusių iš Marso, atspindi paviršines planetos uolienas, taigi milijardus metų sąveikavo su Marso atmosfera. Chassigny meteoritas, dar 1815 metais nukritęs Prancūzijoje, yra reta išimtis – jį sudarantis akmuo, panašu, buvo giliai po paviršiumi. Naujojo tyrimo autoriai išnagrinėjo cheminio elemento kriptono izotopų – atmainų su skirtingu neutronų skaičiumi branduolyje – santykius šiame meteorite. Anksčiau to padaryti nebuvo įmanoma, nes kriptono meteorite labai nedaug, taigi turimi analizės metodai ir įrankiai nebuvo pakankamai jautrūs. Kriptonas įdomus tuo, kad jo izotopai gali parodyti uolienų kilmę. Saulėje labai masyvių ir labai lengvų kriptono izotopų, lyginant su dažniausiai pasitaikančiais vidutiniais, yra kiek mažiau, nei meteorituose. Manoma, kad Saulės sandara atitinka ir protoplanetinio disko, iš kurio formavosi planetos, o meteorituose šis santykis pasikeitė dėl smūgių ir šiluminių procesų, jiems formuojantis. Taip pat manoma, kad planetų gelmėse kriptono santykiai turėtų atitikti Saulės santykius, o paviršiuje – meteoritų, nes planetos pirmiausiai formavosi iš protoplanetinio disko, o vėliau, plutai jau sustingus, ant paviršiaus krito meteoritai. Bet Chassigny meteoritas šią prognozę visiškai paneigė – kriptono santykiai jame atitinka chondritinius meteoritus. Šis rezultatas ypatingai netikėtas dėl kelių priežasčių. Pirma, Marso pluta turėjo sustingti labai greitai, per maždaug penkis milijonus metų (palyginimuo Žemės pluta formavosi 50-100 milijonų metų), taigi meteoritai į Raudonąją planetą turėjo pradėti kristi ypatingai anksti. Antra, Marso atmosferos kriptono santykiai puikiai atitinka Saulės vertes, taigi Marso atmosfera greičiausiai atsirado dar planetai formuojantis, iš protoplanetinio disko dujų, o ne vulkaninių išsiveržimų metu vėliau. Kaip mažytis Marsas sugebėjo išlaikyti reikšmingą atmosferą, lieka neaišku. Bet kuriuo atveju, standartinis uolinių planetų formavimosi scenarijus, pasirodo, nėra toks jau standartinis. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

***

Kaip žvaigždės suvalgo planetas. Kai Saulė artės prie gyvenimo pabaigos, ji išsipūs į raudonąją milžinę. Žvaigždės spindulys išaugs iki 200 kartų ir ji praris Merkurijų, Venerą, o gal ir Žemę. Panaši situacija turėtų nutikti ir kitose planetinėse sistemose. Kaip vyksta planetos ar rudosios nykštukės – už planetą didesnio, bet dar ne žvaigždės masės, kūno – prarijimas ir ar turi jis poveikį žvaigždei? Į šiuos klausimus bandoma atsakyti naujame tyrime, pasitelkiant į pagalbą skaitmeninius modelius. Sekti žvaigždės išsiplėtimą ir sąveiką su planeta sudėtinga, nes planetos spindulys tūkstančius kartų mažesnis, nei žvaigždės. Tad mokslininkai skaičiavimų erdvę apribojo: nagrinėjo tik nedidelę dalį žvaigždės apvalkalo, esančią arti planetos. Jie nagrinėjo Saulės masės žvaigždės sąveika su Jupiterio masės ir masyvesniais palydovais (planetomis bei rudosiomis nykštukėmis) skirtingomis žvaigždės išsiplėtimo stadijomis. Kol žvaigždės spindulys nesiekia dešimties Saulės spindulių – kitaip tariant, raudonosios milžinės stadijos pradžioje – planetos suvalgymas neturi didelės įtakos. Tuo metu žvaigždė tiesiog dar per tanki, kad planeta paveiktų jos apvalkalą iki išgaruodama. Tiesa, garuodama planeta gali padidinti žvaigždės šviesį. Jei žvaigždės spindulys dešimt kartų viršija Saulės, paryškėjimas gali siekti šimtus ar tūkstančius kartų ir tęstis kelis tūkstančius metų. Jei žvaigždė išsiplečia iki maksimalaus, 200 kartų už Saulę didesnio, spindulio, šviesio padidėjimas trunka vos apie dešimtmetį. Bet planeta, net ir dešimties Jupiterio masių, gali išmesti žvaigždės apvalkalą lauk. Taip nutinka todėl, kad planeta, sąveikaudama su žvaigžde, lėtėja ir praranda energiją, o ta energija perduodama žvaigždės apvalkalą sudarančiai medžiagai. Toks procesas gali labai pakeisti žvaigždės savybes ir tolesnę evoliuciją. Tuo tarpu planeta, numetusi žvaigždės apvalkalą, gali išlikti neišgaravusi. Tai paaiškina planetas, randamas labai arti baltųjų nykštukių – į Saulę panašių žvaigždžių liekanų. Jos tikraj turėjo patekti į raudonosios milžinės atmosferą, tad jų egzistavimas iki šiol kėlė klausimų. Dar viena įdomi išvada – planetos prarijimo (ar dalinio prarijimo) padarinius galima aptikti stebint žvaigždės savybes – tai gali padėti ieškant tokių sistemų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Mirusi žvaigždė valgo savo sistemą. Kai į Saulę panaši žvaigždė baigia savo gyvenimą, ji nusimeta išorinius sluoksnius, o centrinė dalis susitrauka į maždaug Žemės dydžio baltąją nykštukę. Masės praradimas – nuo keliolikos procentų iki didžiosios dalies – paveikia planetų orbitas. Šios gali tapti nestabilios ar bent jau pasikeisti tiek, kad destabilizuoja ir mažųjų sistemos kūnų – asteroidų – judėjimą. Taigi neretai baltųjų nykštukių spinduliuotės spektre aptinkami pėdsakai, jog žvaigždė valgo uolinius kūnus – asteroidus arba planetų liekanas. Dabar pirmą kartą aptikta nykštukė, kuri valgo ne vien uolinius, bet ir ledinius objektus. Lediniai objektai – daugiausiai kometos – negali išlikti taip arti žvaigždės, kaip beveik išimtinai uolinių objektų nuolaužų diskai. Tačiau baltosios nykštukės G238-44 spektre rasta ne tik uolienų, bet ir vandens ledo pėdsakų. Tai reiškia, kad baltoji nykštukė ryja ir kometą. Nors kometos kartais į Saulės sistemos centrą atskrenda pačios, tikimybė aptikti vieną šiuo metu valgomą įmanoma tik tokiu atveju, jei jų yra labai daug. Labai didelis skaičius kometų, lekiančių į centrinę G238-44 dalį, rodo, kad jų orbitos destabilizuotos, greičiausiai būtent dėl žvaigždės virtimo nykštuke. Toks chaosas sistemoje – tikėtinas gravitacijos šaltinio pokyčio padarinys. Šis atradimas padės geriau suprasti planetinių sistemų evoliuciją ekstremaliomis sąlygomis. Atradimas pristatytas praeitą savaitę vykusiame Amerikos astronomų sąjungos simpoziume; pristatymo vaizdo įrašą rasite čia.

***

Labai ekscentriškas nuolaužų diskas. Dauguma planetinių sistemų turėtų turėti nuolaužų diskus – regionus, kuriuose susikaupia planetų formavimosi proceso liekanos. Saulės sistemoje toks diskas vadinamas Kuiperio žiedu. Jis yra daugmaž apskritimo formos, nors atskirų objektų orbitos gali būti labai ekscentriškos. Dauguma kitų žinomų nuolaužų diskų taip pat yra apskritiminiai. Bet dabar atrastas labiausiai ekscentriškas nuolaužų diskas. HD 53143 yra Saulės masės žvaigždė, kurios amžius siekia apie milijardą metų. Taigi ji daug jaunesnė už Saulę, tačiau planetų formavimosi procesas aplink ją tikrai seniai pasibaigęs. Nuolaužų diskas sistemoje aptiktas jau seniau, tačiau tada darytose nuotraukose žvaigždės šviesa buvo pridengta koronografu, todėl nebuvo aiški tiksli jos padėtis. Mokslininkai galvojo, kad diskas yra apvalus ir į mus atsisukęs plokštuma. Naujojo tyrimo autoriai padarė disko nuotraukas ALMA submilimetrinių bangų teleskopu, taip atskleisdami dulkių spinduliuotę. Paaiškėjo, kad žvaigždė yra toli gražu ne disko centre, o šone – viename elipsės židinyje. Elipsės trumpesnioji ašis apie 20% trumpesnė, nei ilgoji. Ankstesnio rekordininko, Fomalhauto nuolaužų disko, trumpesnioji ašis sudaro 90% ilgosios. Toks elipsiškumas negali atsirasti pats savaime – laisvai judančių kūnų pasiskirstymas laikuo bėgant tampa vis apvalesnis. Tai reiškia, kad HD 53143 turi bent vieną masyvią planetą, kurios periodas rezonuoja su nuolaužų disko, tad planetos gravitacija ištampo diską į stebimą formą. Taip pat centrinėje disko dalyje aptiktos kito disko, pasisukusio į mus šonu, egzistavimo užuominos. Tokia įdomi konfigūracija leidžia įtarti, kad praeityje sistemoje buvo įvairių sukrėtimų, galbūt netgi artimas prasilenkimas su kita žvaigžde. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Gulbės Gamos ūkas. Šaltinis: Min Xie, Chen Wu, Yizhou Zhang, and Benchu Tang

Gulbės Gama, arba Sadras, yra žvaigždė-milžinė Gulbės žvaigždyno centre. Gulbė, kaip žinia, skrieja Paukščių Taku, taigi jos žvaigždės yra labai arti Galaktikos plokštumos. Tą matome ir šioje nuotraukoje – žvaigždės aplinkoje matyti daugybė ūkų, debesų ir kitokių darinių, tiek fiziškai artimų žvaigždei, tiek esančių gerokai už jos.

***

Sparčiausiai blėstanti nova. Pernai vasarą aptiktas sprogimas žvaigždėje – nova – išblėsęs per maždaug parą, greičiau nei bet kuris ankstesnis. Novos kyla dvinarėse sistemose, kuriose baltoji nykštukė po truputį valgo kompanionės medžiagą. Kao nykštukės – daugiausiai iš anglies ir deguonies sudarytos žvaigždės liekanos – paviršiuje prisikaupia daug vandenilio ir helio, trumpam įsižiebia termobranduolinės reakcijos, išorinė medžiaga numetama į šalis ir sukuriama daug spinduliuotės. Paprastai nova išblėsta per savaitę ar kelias, taigi naujasis egzempliorius tikrai netikėtas. Dar vienas netikėtumas – sistema nuolat pulsuoja: kas 501 sekundę jos spinduliuotė suvirpa. Pulsacijos buvo matomos ir prieš novos sprogimą, ir jos metu, nors sistemos šviesis tuo metu buvo išaugęs 10 tūkstančių kartų. Kol kas neaišku, nei kodėl nova taip greitI išblėso, nei pulsacijų prigimtis. Tolesni šios sistemos tyrimai padės suprasti tiek cheminę, tiek dinaminę Visatos evoliuciją. Novų sprogimai į aplinką paskleidžia įvairių cheminių elementų, pavyzdžiui, ličio ar deguonies, taigi geriau juos suprasdami suvoksime ir cheminių elementų gausos raidą. Per daugybę medžiagos rijimo ir novos sprogimo ciklų baltoji nykštukė gali tapti vis masyvesnė, kol galiausiai sprogsta Ia tipo supernova. Šie sprogimai visada pasiekia beveik vienodą maksimalų šviesį, taigi yra naudojami kosminių atstumų matavimui ir Visatos plėtimosi tyrimams. Geriau suprasdami baltųjų nykštukių ir novų įvairovę, galėsime patikslinti ir Visatos plėtimosi matavimus. Tyrimo rezultatai publikuojami RNAAS.

***

Nuo 2013 metų Gaia kosminis teleskopas matuoja daugybės žvaigždžių padėtis ir judėjimą. Kartu į stebėjimų lauką patenka ir mažieji Saulės sistemos objektai bei užgalaktiniai objektai, pavyzdžiui tolimos galaktikos. 2016 ir 2018 metais paskelbti pirmieji du Gaia duomenų paketai, o visai neseniai – ir trečiasis. Jame randame dviejų milijardų žvaigždžių padėtis danguje, 33 milijonų žvaigždžių judėjimo greičius, didžiulį dvinarių žvaigždžių katalogą ir daugybę kitų duomenų, kurie padeda suprasti Paukščių Tako sandarą ir raidą. Apie naująjį katalogą pasakojama Europos kosmoso agentūros vaizdo siužete:

***

Andromeda kadaise prarijo palydovę. Galaktikų susiliejimai – praktiškai neišvengiamas jų evoliucijos elementas. Paukščių Takas praeityje prarijo ne vieną palydovę; tiesa, paskutinis reikšmingas susiliejimas greičiausiai įvyko net prieš 10 milijardų metų. Kaimyninė Andromedos galaktika irgi patyrė ne vieną susiliejimą. Dabar nustatyta, kad vienas iš jų paliko pėdsakus per visą galaktiką. Andromedoje yra keletas struktūrų, vadinamų šelfais; panašiai kaip kontinentiniai šelfai žymi staigų jūros gylio padidėjimą, taip žvaigždžių šelfai Andromedoje žymi staigų žvaigždžių koncentracijos sumažėjimą. Naujojo tyrimo autoriai atliko daugiau nei 500 raudonųjų milžinių – gyvenimą baigiančių žvaigždžių – stebėjimus Andromedos Šiaurės rytų šelfe ir išmatavo jų judėjimo greitį. Paaiškėjo, kad dauguma žvaigždžių juda labai panašiai, t.y. šelfas yra tarsi žvaigždžių širma, plevenanti galaktikoje. Tokios širmos susidaro galaktikų susiliejimų metu, kai potvyninės jėgos vieną po kito nuplešia žvaigždžių kevalus nuo nykstančios mažesniosios galaktikos. Šelfų Andromedoje yra ir daugiau – pietryčiuose bei vakaruose. Visi jie yra koncentriški – išsilenkę aplink Andromedos centrą. Tikėtiniausia jų kilmė irgi yra potvyninė. Taip pat potvyninis greičiausiai yra ir didžiulis žvaigždžių srautas, judantis daugmaž radialia kryptimi. Visų keturių struktūrų bendrą prigimtį sufleruoja ir jų žvaigždžių cheminė sudėtis – ji yra beveik vienoda bei gerokai skiriasi nuo kitų Andromedos žvaigždžių. Taigi labai tikėtina, kad vienas susiliejimas su mažesne galaktika paliko visus keturis pėdsakus. Tiesa, iš turimų duomenų neįmanoma nustatyti, kada susiliejimas įvyko. Tokie atradimai padeda geriau suprasti tiek konkrečių galaktikų evoliuciją, tiek bendrą susiliejimų poveikį galaktikoms. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Pirmykštės galaktikos buvo didelės. Pirmosios galaktikos susiformavo praėjus maždaug 400 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Pamatyti tokias galaktikas – labai sudėtinga, ir dažniausiai stebimos tik pačios didžiausios ir ryškiausios iš jų. Bet kartais pavyksta užfiksuoti ir „paprastesnę“ galaktiką ankstyvais laikais. Viena tokia galaktika, A1689-zD1, matoma laikais, kai Visatos amžius tesiekė 700 milijonų metų. Ji aptikta dar 2007 metais, bet nauja analizė parodė, kad galaktika yra netikėtai didelė, o dujos joje pasiskirsčiusios taip, kaip anksčiau buvo atrasta tik daug labiau evoliucionavusiose galaktikose. Galaktiką stebėti leidžia gravitacinis lęšiavimas – tarp jos ir mūsų yra masyvus galaktikų spiečius, kurio gravitacija iškreipia galaktikos atvaizdą ir paryškina jį maždaug devynis kartus. Iškreipimą galima apskaičiuoti ir pakoreguoti, taip atkuriant realų galaktikos vaizdą. Naujojo tyrimo autoriai tą ir padarė; jie atliko jonizuotos anglies, jonizuoto deguonies ir ultravioletinės spinduliuotės kontinuumo stebėjimus. Jonizuotas deguonis ir UV kontinuumas parodo, kuriose galaktikose vietose formuojasi daugiausiai žvaigždžių, tuo tarpu jonizuota anglis gana gerai atkartoja neutralių vandenilio dujų pasiskirstymą. Anksčiau buvo manoma, kad ankstyvose galaktikose neutralaus vandenilio ir žvaigždėdaros erdvinis pasiskirstymas turėtų būti praktiškai vienodas, tačiau A1689-zD1 tokias prognozes visiškai paneigė. Žvaigždėdara, panašu, vyksta galaktikos centrinėje dalyje, tuo tarpu jonizuota anglis – taigi ir neutralus vandenilis – išsidėsčiusi 12 kiloparsekų spindulio sferoje (palyginimui, Saulę nuo Paukščių Tako centro skiria aštuoni kiloparsekai). Iš viso galaktikoje per metus susiformuoja 37 Saulės masės naujų žvaigždžių – apie dešimt kartų daugiau, nei Paukščių Take, tačiau gerokai mažiau, nei ryškiausiose galaktikose, kurios paprastai aptinkamos jaunoje Visatoje. Neutralaus vandenilio ir jonizuotos anglies sfera, gaubianti galaktika, gali būti anksčiau joje nutikusių pokyčių pasekmė: labai stiprus žvaigždėdaros žybsnis arba branduolio aktyvumo epizodas galėjo išpūsti didžiules dujų tėkmes į galaktikos pakraščius, kur jos išliko iki stebimo laiko, tik spėjo atvėsti. Panašūs procesai vyksta galaktikose vėlesniais laikais, bet A1689-zD1 yra seniausias tokio reiškinio pavyzdys. Tolesni šios ir panašių galaktikų stebėjimai padės suprasti, kaip susiformavo pagrindinės galaktikų struktūros, tokios kaip diskas, centrinis telkinys ir halas. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *