Kąsnelis Visatos DXXXVI: Faziniai virsmai

Visi žinome, kad ledas tirpsta nulio laipsnių temperatūroje, o vanduo užverda ir išgaruoja pasiekęs 100 laipsnių. Bet šie faziniai virsmai priklauso nuo aplinkos sąlygų ir priemaišų. Praeitą savaitę paskelbtame tyrime nagrinėjama, kaip į ledą stingsta druskingas vanduo aukštame slėgyje; tokia analizė padės geriau suprasti ledinių mėnulių gelmių savybes. Esant žemam slėgiui, faziniai virsmai būna radikalesni – iš kietos būsenos tiesiai į dujinę; greičiausiai tai vyksta viršutiniame Marso regolito sluoksnyje, kur anglies dvideginio šerkšnas gali sukelti reguliarias nuošliaužas. Kiti faziniai virsmai, kurių randame praeitos savaitės naujienose, egzotiškesni: pavyzdžiui, magnetinio lauko konfigūracijos apsivertimas prie aktyvaus galaktikos branduolio ar žvaigždę suardančios termobranduolinės reakcijos. Kitose naujienose – kosminių skrydžių poveikio smegenims analizė ir protoplanetinių diskų evoliucijos tendencijos. Gero skaitymo!

***

Kosminių skrydžių poveikis smegenims. Buvimas kosmose žmogaus organizmą paveikia įvairiais būdais. Vienas reikšmingiausių poveikių, žinoma, yra nesvarumo būklė. Jos sukeliami kraujotakos pokyčiai paveikia astronautų smegenis ir akių formą. Naujame tyrime pirmą kartą išmatuotas kosminių skrydžių poveikis smegenų skysčio judėjimui. Magnetinio rezonanso prietaisu mokslininkai nuskenavo 15 astronautų ir 16 kitų žmonių smegenis ir išmatavo perivaskuliarinių ertmių – regionų aplink kraujagysles, kuriais ir juda smegenų skystis – dydį. Astronautų smegenys skenuotos prieš kelionę į kosmosą ir iškart grįžus į Žemę. Pastebėta, kad pirmojo skrydžio metu astronautų perivaskuliarinės ertmės padidėja, tačiau vėlesniais kartais tokių pokyčių nevyksta; tiesa, labiau patyrusių astronautų perivaskuliarinės ertmės apskritai buvo truputį didesnės, nei nebuvusiųjų kosmose. Taigi panašu, kad smegenys patiria reikšmingų pokyčių skrydžio į kosmosą metu, bet vėliau jose nusistovi nauja pusiausvyra, kuri veikia ir grįžus į Žemę. Šis atradimas gali būti naudingas toli gražu ne vien rūpinantis astronautų sveikata: perivaskuliarinių ertmių dydžio pokyčiai susiję su senatvine demencija bei kai kuriomis kitomis ligomis, pavyzdžiui hidrocefalija. Taigi geresnis supratimas apie tai, kaip astronautų smegenys prisitaiko prie reikšmingų pokyčių, padės ir ieškant būdų įveikti šias ligas Žemėje. Tyrimo rezultatai publikuojami Scientific Reports.

***

Šerkšnas Marse. Marsas vidutiniškai gerokai šaltesnis, nei Žemė, tad jame bene kasnakt susidaro sąlygos paviršiuje formuotis anglies dvideginio ledui. Visgi nuotraukose, darytose iš orbitos, jokių sauso ledo požymių – spektro linijų, rodančių specifinį atspindį – nematyti. Naujo tyrimo autoriai mano žiną, kodėl taip yra. Jų teigimu, ledo nematyti todėl, kad jis formuojasi ne ant regolito (paviršiaus dulkių), o jame. Taip susidaro „purvinas šerkšnas“, o susimaišiusių medžiagų atskirti pagal spektrą neįmanoma. Toks scenarijus paaiškina ir kitą Marso reiškinį – nuolat atsirandančias sroveles kopų šlaituose. Ilgą laiką buvo manoma, kad šie grioveliai žymi paviršiumi tekančio vandens pėdsakus, bet vėliau pradėta abejoti tokiu paaiškinimu. Pagal naująją hipotezę, srovelės yra mikronuošliaužos, kurios atsiranda, kad ryte garuojantis anglies dvideginis sujudina aplinkinį regolitą tiek, kad šis pradeda byrėti žemyn. Kartu tai paaiškina, kodėl Marso paviršiuje yra daug „judrių“ dulkių, nors apskritai Marso sąlygomis pluta turėtų kietėti ir formuoti tvirtesnes uolienas. Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets.

***

Saugiausios vietos gyventi Marse. Per ateinančius dešimt metų galime sulaukti pirmųjų žmonių skrydžių į Marsą. Net jei laukti teks ilgiau, tokie skrydžiai beveik neabejotinai įvyks, o dar šiame amžiuje galima tikėtis pirmųjų nuolat gyvenamų kolonijų Raudonojoje planetoje. Kur jas geriausia įrengti? Vienas iš svarbių kriterijų – žalingos spinduliuotės lygis. Marsas neturi magnetosferos, jo atmosfera daug plonesnė, nei Žemės, taigi ir paviršių pasiekianti pavojinga spinduliuotė daug stipresnė. Ji kenksminga tiek žmonėms, tiek elektroniniams prietaisams, taigi tinkamai parinkta bazės įrengimo vieta gali reikšti skirtumą tarp sėkmingos ir visiškai žlugusios misijos. Naujame tyrime išnagrinėta, kokio pobūdžio bei intensyvumo spinduliuotė pasiekia įvairias Marso paviršiaus vietas bei kaip ji silpsta po paviršiumi. Tyrėjai sumodeliavo tarpplanetinių kosminių spindulių – energingų dalelių – judėjimą Marso atmosferoje, įvertindami galimus skirtingus atmosferos tankio/temperatūros profilius. Kaip ir galima tikėtis, reta Marso atmosfera efektyviausiai stabdo sunkiuosius jonus, kurių srautas silpsta, leidžiantis nuo aukščiausių viršukalnių iki giliausių kraterių. Tuo tarpu neutronų srautas priešingai – auga, mat neutronai atsiranda kosminiams spinduliams sąveikaujant su atmosfera. Visgi net ir giliausiuose krateriuose astronautai kasmet gautų maždaug 200 milisivertų dozę – apie 50 kartų didesnę, nei vidutinė, tenkanti žmogui Žemėje. Norint apriboti astronautų gaunamą radiacijos dozę iki 100 milisivertų per metus – tokia dozė yra mažiausia, pastebimai padidinanti vėžinių susirgimų tikimybę – gyvenamąsias patalpas reikėtų padengti 1-1,6 metro storio regolito sluoksniu. Mažesnė vertė atitinka gilių kraterių aplinką. Taigi lengviausia įrengti bazes bus šiaurinėse Marso žemumose arba Marinerio slėnyje. Šios vietovės naudingos ir tuo, kad jose negiliai po paviršiumi yra daug vandens ledo. Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets.

***

Asteroidų paieška Hablo nuotraukose. Saulės sistemoje yra daugybė asteroidų – nuo kone tūkstančio kilometrų skermens milžinų iki metrų dydžio riedulių, tolygiai pereinančių prie meteoroidų ir tarpplanetinių dulkių. Didžiausius asteroidus atrasti galima antžeminių stebėjimų programomis – būtent taip ieškoma potencialiai pavojingų Žemei. Mažesnių asteroidų paieškoms reikia kosminių teleskopų, nes iš Žemės juos aptikti per daug trukdo atmosfera. Bet kosminių misijų laikas labai brangus, todėl jas skirti vien mažyčių asteroidų paieškoms neįmanoma. Laimei, kai kurių misijų duomenys yra viešai prieinami ir juos galima panaudoti kitiems tikslams, nei originalieji. Būtent taip buvo padaryta su Hablo nuotraukomis. Mokslininkai iš pradžių sukūrė piliečių mokslo projektą Zooniverse platformoje, Hubble Asteroid Hunter, kuriame mokslo entuziastai Hablo darytose nuotraukose ieškojo asteroidų paliekamų dryžių. Remdamiesi šiais duomenimis, mokslininkai sukūrė mašininio mokymosi algoritmą, kuris asteroidų dryžius aptiko automatiškai. Taip jie rado 1701 asteroido pėdsaką, tarp kurių 1031 pėdsakas neatitiko jokio žinomo asteroido. Visi šie anksčiau nežinoti asteroidai yra gerokai blausesni už žinomus. Dauguma asteroidų, kaip ir tikėtasi, aptikti arti ekliptikos plokštumos, kurioje yra ir planetų orbitos – ten jų vidutiniškai randama po 80 kvadratiniame laipsnyje (visą dangaus skliautą sudaro kiek daugiau nei 41 tūkstantis kvadratinių laipsnių). Tolesnė šių duomenų analizė padės suprasti, kokie yra mažiausių Saulės sistemos asteroidų dydžiai ir kokie procesai labiausiai veikia jų evoliuciją. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.

***

Nežemiškų vandenynų stingimo temperatūros. Esant tipinėms Žemės sąlygoms, tyras vanduo stingsta nulio laipsnių temperatūroje, o druskingas – žemesnėje. Stingimo temperatūra priklauso ir nuo priemaišų koncentracijos, ir nuo slėgio – aukštai kalnuose ledas formuojasi truputį aukštesnėje temperatūroje, o esant labai aukštam slėgiui – truputį žemesnėje. Pastaroji aplinkybė gali būti labai reikšminga didžiųjų planetų palydovuose, kurių paviršinis ledo sluoksnis dengia didžiulius vandenynus. Slėgis juose greičiausiai labai aukštas, o priemaišų vandenyje – apstu. Žinodami, kaip tokiomis sąlygomis vanduo stingsta į ledą, galėtume geriau suprasti ir vandenynų savybes, evoliuciją bei galimybę ten egzistuoti gyvybei. Naujame tyrime laboratoriniais eksperimentais nagrinėjama, kaip įvairių mišinių stingimo temperatūra priklauso nuo slėgio . Tyrėjai pritaikė įrangą, anksčiau naudotą kriogenikos eksperimentams. Jie išnagrinėjo penkių skirtingų mišinių stingimo temperatūrą įvairiame slėgyje iki 3000 kartų aukštesnio už Žemės atmosferos slėgį jūros lygyje. Paaiškėjo, kad visų mišinių stingimo temperatūra nuo slėgio priklauso panašiai, kaip ir gryno vandens. 3000 kartų aukštesniame slėgyje vanduo stingsta 22 laipsniais žemesnėje temperatūroje. Taigi Europos, Encelado bei kitų leidinių mėnulių vandenynai skysti išlieka platesniame temperatūros ruože, nei išliktų žemiškame slėgyje, o tai padidina šansus, kad ten gali užsimegzti gyvybė. Tyrimo rezultatai publikuojami Cell Reports Physical Sciences.

***

Protoplanetiniai diskai vystosi panašiai. Per pastaruosius porą dešimtmečių astronomai aptiko daugybę besiformuojančių planetinių sistemų. Jas nagrinėdami, jie susidarė neblogą vaizdą apie planetų formavimosi proceso eigą: protoplanetinio disko raidą, sutankėjimų augimą jame ir virsmą planetomis. Visgi daugelis tyrimų buvo paremti pavienių objektų ar nedidelių jų grupių stebėjimais, tad buvo sunku pasakyti, ar rasti dėsningumai yra universalūs, ar būdingi tik specifinei aplinkai, ir apskritai nuo kokių žvaigždės savybių jie labiausiai priklauso. Naujame tyrime siekiama išsklaidyti šias abejones. Tyrėjai atliko daugiau nei 800 protoplanetinių diskų stebėjimus submilimetrinių bangų teleskopu ALMA. Visi diskai yra dviejose sankaupose Oriono žvaigždėdaros regione. Pavyko gauti daugiau nei 500 diskų nuotraukas ir išmatuoti dulkių masę juose. Tipiniame diske yra kiek daugiau nei dvi Žemės masės dulkių; šis skaičius vienodas abiejose sankaupose, taip pat sutampa ir su kituose žvaigždėdaros regionuose išmatuotomis vertėmis. Apskritai aptikta vienintelė diskų savybių priklausomybė nuo sistemos parametrų: skirtingo amžiaus žvaigždžių diskai tikrai skirtingi. Skirtumus paaiškinti užtenka paprasto modelio, pagal kurį diskai netenka maždaug vienos milijonosios Saulės masės dalies per metus. Tokia sparta diskas išgaruoja per keletą milijonų metų. Neskaitant šios priklausomybės, protoplanetinių diskų savybės atrodo vienodos bent jau artimiausių kelių šimtų parsekų regione, kur šiuos objektus įmanoma detaliai tyrinėti. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.

***

Jaunos egzoplanetos tinkamesnės gyvybei. Ieškant planetų, kuriose galėtų egzistuoti gyvybė, dažnai vadovaujamasi „gyvybinės zonos“ kriterijumi – atrenkamos planetos, kurių paviršiaus temperatūra turėtų būti tinkama skystam vandeniui egzistuoti. Tačiau tikra planetos temperatūra priklauso nuo įvairių kitų faktorių – užtenka pažvelgti į kaimyninę Venerą. Ilgalaikis klimato stabilumas yra būtinas faktorius, leidžiantis planetoje egzistuoti gyvybei. Naujame tyrime nagrinėjama, kokiose planetose labiausiai tikėtina rasti stabilų klimatą. Tyrėjai apsiribojo planetomis be tektoninių plokščių, nes jas nagrinėti daug paprasčiau. Jose klimato stabilumas didžiąja dalimi priklauso nuo radioaktyvių elementų skilimo kuriamos šilumos, sklindančios iš planetos gelmių. Šis energijos šaltinis palaiko planetą vulkaniškai aktyvią, o vulkanizmas yra pagrindinis anglies dvideginio šaltinis planetos atmosferoje. Anglies dvideginis sukelia šiltnamio efektą, kuris planetą dažnai padaro tinkamesnę gyvybei; kitas, ne mažiau svarbus, aspektas yra vulkanizmu paremtas klimato stabilizavimas. Vulkanizmas valdo ir uolienų eroziją, kuri, savo ruožtu, padeda sugerti anglies dvideginį. Taigi klimato stabilumui reikia vulkanizmo, o šiam – radioaktyvių elementų planetos branduolyje. Tyrėjai sukūrė skaitmeninį modelį, kuris leido įvertinti tikėtiną įvairių planetų radioaktyvios šilumos srautą, priklausomai nuo jų amžiaus, planetos dydžio bei žvaigždės cheminės sudėties. Keičiant įvairius laisvus parametrus ar tiesiog netiksliai žinomas vertes, buvo sukurti pesimistinis ir optimistinis scenarijai. Pagal pesimistinį scenarijų, Žemės dydžio planetos tinkamos gyvybei išlieka tik apie du milijardus metų po susiformavimo; pagal optimistinį, ši trukmė išauga apie porą kartų, o masyvesnėms planetoms – ir iki 5-6 milijardų metų. Svarbu nepamiršti, kad čia kalbama apie planetas be tektoninių plokščių, taigi Žemei šis modelis nėra tiesiogiai pritaikomas. Taigi daugiau šansų rasti gyvybės pėdsakų turėsime dėmesį skirdami jaunesnėms planetoms. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Supernovą išgyvenusi kompanionė. Supernovos yra žvaigždžių sprogimai. Pati žvaigždė sprogimo neišgyvena – ji arba suardoma visiškai, arba jos vietoje lieka neutroninė žvaigždė ar juodoji skylė. Bet jei žvaigždė buvo dvinarėje sistemoje, kompanionė gali ne tik išgyventi, bet ir išlikti sukibusi su sprogusios žvaigždės liekana. Dabar pirmą kartą pavyko aptikti kompanionę, išgyvenusią labai masyvios žvaigždės sprogimą. Supernova SN 2013ge klasifikuojama kaip Ib/c tipo – tai reiškia, kad jos spektre nematyti vandenilio, o helio jei ir yra, tai labai nedaug. Gyvenimą baigiančioje žvaigždėje vandenilis ir helis susikaupę beveik vien išoriniuose sluoksniuose, taigi jų nebuvimas reiškia, kad išoriniai sluoksniai buvo nupūsti iki sprogimo. Tokie stiprūs vėjai pučia tik masyviausiose žvaigždėse. SN 2013ge vietoje kompanionė aptikta 2020 metais – praėjus ketveriems metams po to, kad pačios supernovos švytėjimas turėjo išblėsti iki menkesnio, nei žvaigždės šviesis prieš sprogimą. Aptikta žvaigždė yra raudonesnė, nei tikėtasi – tai reiškia, kad ji vėsi ir išsipūtusi, tarsi būtų senesnė, nei sprendžiama pagal jos (bei sprogusios kompanionės) masę. Gali būti, kad taip nutiko dėl to, kad žvaigždė sugėrė labai daug supernovos sprogimo energijos ir vis dar negrįžo į šiluminę pusiausvyrą. Taip pat ji galėjo įkaisti dar prieš sprogimą, rydama kompanionės vėją ir išorinius sluoksnius. Tiesa, tyrėjai teigia, jog spinduliuotės šaltinis gali būti ir kitas objektas ar reiškinys, pavyzdžiui supernovos liekanos sąveika su tarpžvaigždinės medžiagos sankaupa arba atsitiktinai toje pačioje dangaus vietoje atsiradusi fiziškai nesusijusi žvaigždė. Tolesni stebėjimai leis patikrinti, ar ten tikrai kompanionė ir ar ji vis dar yra dvinarėje sistemoje su sprogimo paliktu kompaktišku kūnu. Viena priežasčių, kodėl atradimas įdomus, yra masyviosios žvaigždės evoliucijos iki sprogimo detalės. Seniau buvo manoma, kad masyvios žvaigždės išorinius sluoksnius praranda tik dėl vėjo, bet pastaruoju metu vis daugiau dėmesio susilaukia alternatyvus modelis – jog žvaigždės išorinius sluoksnius nutempia kompanionės gravitacija. Tolesni SN 2013ge kompanionės stebėjimai turėtų padėti suprasti, kaip yra iš tiesų. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.

***

Dvinarių supernovų liekanų evoliucija. Ia tipo supernovos yra nevaldomų termobranduolinių reakcijų sukelti baltųjų nykštukių sprogimai. Nykštukė sprogsta, kai jos masė viršija kritinę 1,4 Saulės masių ribą. Bet kaip ji užauga iki tokios masės? Egzistuoja du galimi paaiškinimai, abu susiję su dvinarėmis žvaigždėmis: arba nykštukės kompanionė yra „įprasta“ (pagrindinės sekos) žvaigždė, kurios medžiagą suryja nykštukė (vadinamasis viengubai išsigimusios sistemos scenarijus, mat kompaktiški objektai, kaip baltosios nykštukės, vadinami išsigimusiais, nes jų formą palaiko kvantinio išsigimimo slėgis); arba nykštukė sukasi poroje su kita baltąja nykštuke ir sprogimas įvyksta joms susijungiant (dvigubai išsigimusios sistemos scenarijus). Viena antrojo scenarijaus variacija vadinama dinamiškai sukeltu dvigubai išsigimusios sistemos dvigubu sprogimu (angl. dynamically driven double-degenerate double-detonation, arba D6). Šiuo atveju abi baltosios nykštukės turi helio apvalkalus. Masyvesnė nykštukė nutraukia helį nuo kaimynės, apvalkale staigiai įsižiebia termobranduolinės reakcijos, smūginė banga sukrečia giliau esančius anglies sluoksnius, termobranduolinės reakcijos prasideda ir ten, o šio sprogimo jau pakanka žvaigždei išardyti. Ar įmanoma, stebint supernovos liekanos evoliuciją, atskirti, jog ji sprogo būtent šiuo būdu, o ne kokiu nors kitu? Naujo tyrimo autoriai teigia, kad tai įmanoma. Skaitmeniniu modeliu jie apskaičiavo D6 supernovos liekanos evoliuciją kelis tūkstančius metų po sprogimo. Pagrindinis šio scenarijaus skirtumas nuo kitų, kalbant apie liekanos vystymąsi, yra dvinarė kompanionė, kuri turi būti labai arti sprogstančios žvaigždės ir sugeria reikšmingą dalį sprogimo energijos. Taigi supernovos liekana jau nuo pirmųjų akimirkų tampa labai nesimetriška – vienoje pusėje atsiranda kūgio formos šešėlis, kuriame energijos ir išmetamos medžiagos yra daug mažiau, nei kitomis kryptimis. Kitas svarbus elementas – pirmasis sprogimas, kuris turėtų išmesti pailgą medžiagos pliūpsnį, tarsi uodegą. Priklausomai nuo stebėjimo krypties, uodega gali matytis viena arba abiem kryptimis nuo supernovos liekanos, o šešėlis – kaip nuokrypis nuo sferiškos geometrijos arba kaip šviesus žiedas, gaubiantis tamsią dėmę. Šios struktūros išlieka tūkstančius metų. Tad nors jas gali būti sunku atskirti nuo panašių darinių, atsirandančių liekanai sąveikaujant su netolygiomis aplinkinėmis dujomis, iš principo jomis galima pasinaudoti atskiriant D6 tipo sprogimus nuo kitų Ia tipo supernovų variantų. Dar vienas galimas įrodymas, kad D6 tipo sprogimai vyksta – keletas pastaraisiais metais aptiktų hipergreitų baltųjų nykštukių. Tai gali būti žvaigždės-kompanionės; staiga netekusios partnerės, jos gali nulėkti net ir tūkstančio kilometrų per sekundę ar didesniu greičiu ir pabėgti iš Galaktikos. Galimybė susieti nykštukes su konkrečiomis supernovų liekanomis labai pasitarnautų suvokiant, kiek dažnai Ia tipo supernovas sukelia būtent D6 scenarijus. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Galaktika NGC 1512. Šaltinis: NASA, ESA, Hubble Space Telescope

Galaktikos dažnai turi spiralines vijas, bet žiedus matome retai. O čia matyti netgi du. Kas juos sukuria? Nuotraukos pakraštyje matomas žiedas vadinamas Vidiniu, mat jį sukelia procesas, vadinamas Vidiniu Lindblado rezonansu. Šioje vietoje žvaigždžių orbitų periodai gerai dera su skersės (pailgos struktūros) sukimosi periodu, todėl sukrenta į žiedinę formą. Dujos iš šio žiedo per skersę patenka į arčiau centro esantį Branduolinį žiedą, kuriame formuojasi daug žvaigždžių.

***

Aktyvaus branduolio magnetinio lauko pokyčiai. Aktyvų galaktikos branduolį sudaro juodoji skylė ir į ją krentančios dujos. Dujos susisuka į akrecinį diską, kuriuo po truputį juda centro link. Kartu jos atsineša magnetinį lauką, kuris diske susisuka į spiralę ir sustiprėja. Naujos dujos, krisdamos juodosios skylės link, jaučia magnetinio lauko poveikį, todėl gali sulėtėti arba pagreitėti. Dabar pirmą kartą užfiksuota, kas nutinka, kai magnetinis laukas išvis apsiverčia. Galaktika 1ES1927+654 jau seniai yra aktyvi, tačiau 2017 metais patyrė staigų pokytį: regimoji ir ultravioletinė spinduliuotė sustiprėjo keliasdešimt kartų, tuo tarpu rentgeno spinduliuotė ėmė silpti. Vėlesni stebėjimai parodė, kad 2021 metais spinduliuotė grįžo į ankstesnę būseną. Tyrimo autorių teigimu, toks pokytis būdingas būtent magnetinio lauko apsivertimo įvykiui, ir išskirtinai tik jam. Juodosios skylės link krentančios dujos turėjo magnetinį lauką, kurio konfigūracija priešinosi disko magnetiniam laukui, todėl kritimas buvo lėtesnis, nei galėtų. Tačiau vis tiek vyko, o disko magnetinis laukas silpo. 2017 metais jis išnyko ir staigiai vėl išaugo, tik jau priešingos konfigūracijos. Tada dujos pradėjo kristi daug sparčiau ir išaugo jų spinduliuotė. Magnetinio lauko pokyčiai kuriam laikui sunaikino disko vainiką – ypatingai karštų dujų aureolę, kuri skleidžia rentgeno spindulius. Per ketverius metus sistemoje vėl nusistovėjo pusiausvyra. Nors tai pirmasis toks atrastas aktyvus branduolys, greičiausiai panašių procesų vyksta ir kitur, tiesiog ligšioliniais stebėjimais nepavyko jų pagauti. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Visata plečiasi, ir tą daro greitėdama. Bet ji plečiasi ne visur. Kodėl? Į klausimą atsako PBS Space Time:

***

Štai tokios naujienos iš gegužės pradžios. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.