Kad ir kokie nekintami atrodytų kosminiai kūnai, jie, kaip ir mes, irgi gimsta, sensta ir miršta. O jauni ir seni kūnai dažnai gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, jaunos, dar augančios žvaigždės dažnai spjaudosi čiurkšlėmis ir medžiagos srautais; dabar paaiškėjo, kad tie srautai gali išnešti daug dulkių į išorinius protoplanetinio disko pakraščius ir taip paskatinti planetų formavimąsi tenai. Didesniu mastu – galaktikose – centrinės juodosios skylės aktyvumas, pasirodo, siejasi ne su transformacija iš „jaunatviškos“ į „pasenusią“, o su atjaunėjimu jau po to, kai galaktika spėjo pasenti. Kalbant apie senas galaktikas, Paukščių Tako pakraštyje atrasta senų sąveikų su kaimynėmis pėdsakų – fosilinių spiralinių vijų. Kitose naujienose – paaiškinimas, kodėl vieni asteroidų smūgiai sukelia masinius išmirimus, o kiti – ne; Marso molingų uolienų savybių tyrimai; ir milžiniškas į Saulę panašios žvaigždės žybsnis. Gero skaitymo!

***

Asteroidų poveikį lemia smūgio vieta? Per keturis milijardus metų, kai Žemėje egzistuoja gyvybė, ne kartą vyko masiniai rūšių išmirimai. Kai kuriuos iš jų sukėlė asteroidų smūgiai; garsiausias iš pastarųjų, žinoma, yra prieš 66 milijonus metų įvykęs smūgis, dėl kurio pražuvo beveik visi dinozaurai, išskyrus paukščius. Kuo didesnis asteroidas, tuo stipresnis ir smūgis bei didesnis krateris. Visgi pasekmės biosferai, panašu, labiau priklauso ne nuo asteroido dydžio, o nuo to, į kokias uolienas jis pataiko. Tyrėjai tokią išvadą gavo, išnagrinėję 44 didelių asteroidų smūgius, įvykusius per pastaruosius 600 milijonų metų. Kiekvienas jų į orą pakėlė labai daug dulkių, kurių sudėtis priklausė nuo uolienų, į kurias pataikė asteroidas. Išnagrinėję šių dulkių sudėtį mokslininkai nustatė, jog tie asteroidų smūgiai, kurie į orą išmesdavo daug kalio lauko špato, sukeldavo masinius rūšių išnykimus, o kiti – ne. Kalio lauko špatas yra lauko špatų mineralų grupė, apimanti ortoklazus ir kelis kitus mineralus. Šie mineralai patys iš savęs nėra nuodingi, tačiau pakilusios į atmosferą jų dulkės pakeičia debesų savybes – debesys nebe taip gerai atspindi Saulės šviesą. Taigi, kai į atmosferą pakyla daug kalio lauko špatų dulkių, klimatas netrukus ima šilti. Be to, suprastėja debesų formavimasis apskritai, todėl Žemės atmosfera tampa jautresnė kitiems temperatūrą keičiantiems veiksniams, pavyzdžiui ugnikalnių išsiveržimams. Efektas gerai matomas įvertinus, kaip dažnai asteroidų smūgiai, pakėlę skirtingos sudėties dulkes, sutampa su masiniais išmirimais: iš 14 smūgių, kurie pakėlė daug kalio lauko špatų dulkių, visi sutampa su reikšmingais išmirimais, tuo tarpu iš 18 smūgių, kurie tokių dulkių nepakėlė, su išmirimu sutampa tik vienas. Šis atradimas yra kol kas geriausias paaiškinimas, kodėl vieni asteroidų smūgiai sukelia masinius rūšių išmirimus, o kiti – ne. Tyrimo rezultatai publikuojami Journal of the Geological Society.

***

Kur dingo lakiosios medžiagos? Žemės atmosferoje, plutoje ir mantijoje yra daug mažiau anglies, azoto bei vandenilio, nei senoviniuose meteorituose, kurių sudėtis turbūt atitinka medžiagą, iš kurios formavosi planetos. Anglis, azotas ir vandenilis yra lakios medžiagos – tai reiškia, kad jos garuoja palyginus žemoje temperatūroje (anglis pati savaime negaruoja, tačiau įvairūs jos junginiai garuoja labai lengvai). Būtent ši savybė greičiausiai ir lemia, kodėl jų yra mažai, tačiau kol kas joks modelis negalėjo vienu kartu paaiškinti visų trijų elementų gausos. Grupė mokslininkų teigia, kad ankstesniuose modeliuose trūkstamas ingredientas buvo neįvertinimas, jog Žemė formavimosi metu keitėsi. Jie sukūrė modelį, susidedantį iš dviejų planetos formavimosi etapų. Pirmajame etape, kurio metu planeta užauga iki 99,5% dabartinės masės, ją dengia magmos okeanas ir vyksta sparti medžiagos apykaita tarp mantijos bei branduolio. Antrame etape paviršius yra sustingęs ir krentantys asteroidai trenkiasi į uolienas. Pirmojo etapo metu didelė dalis į Žemę krentančios anglies nuskęsta branduolyje, tad anglies dalis paviršiuje tampa panaši į šiandieninę, tuo tarpu vandenilio ir ypač azoto vis dar yra per daug. Antrajame etape anglies gausa beveik nesikeičia, netgi šiek tiek padidėja, tuo tarpu kitų elementų – mažėja. Taip nutinka todėl, kad azotas (ir iš dalies vandenilis), išmetami į atmosferą asteroidų smūgių metu, išgaruoja ir pabėga iš planetos. Modelis remiasi įvairiais laisvais parametrais, tad jo rezultatai nėra idealiai tikslūs ir gali pasikeisti ateityje, gausėjant duomenims apie jauną Žemę ir tobulėjant supratimui apie planetų formavimąsi. Tačiau kol kas tai atrodo kaip gana rimtas žingsnis į priekį, nustatant lakiųjų medžiagų evoliuciją Žemės jaunystėje. Analogiškas modelis turėtų tikti ir egzoplanetų formavimuisi bei raidai nagrinėti, taigi turėtų padėti atskirti, kurios planetos gali turėti pakankamai lakiųjų elementų, kad jose užsimegztų gyvybė. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Scientific Reports.

***

Naujas Parker zondo rekordas. Parker Solar Probe, naujausias NASA Saulės tyrimų zondas, pasiekė dar vieną rekordą – priartėjo dar arčiau Saulės, nei ankstesnės orbitos metu. Zondas skrieja labai ištęsta orbita aplink Saulę, kuri jį nuneša net už Veneros orbitos, tačiau kiekvieną kartą prie Saulės priartėja vis arčiau. Tokia kelionė tęsis bent iki 2024 metų – galiausiai zondas praskries mažiau nei devynių Saulės spindulių atstumu nuo žvaigždės paviršiaus. Paskutinio, dešimto, artimo praskridimo metu, lapkričio 21 dieną, zondas priartėjo per 8,5 milijono kilometrų nuo žvaigždės – tai yra maždaug viena dvidešimtoji Žemės nuotolio nuo Saulės arba dvylika Saulės spindulių. Kiekvieno artimo praskridimo metu zondas surenka vis daugiau duomenų apie Saulės aplinką, kuriuos vėliau perduoda į Žemę ir leidžia mokslininkams vis geriau suprasti procesus, vykstančius mūsų žvaigždėje. Vienas toks duomenų rinkinys, surinktas prieš du praskridimus, balandį, parodė, kad tada Parker Solar Probe tapo pirmuoju žmonių sukurtu aparatu, pasiekusiu Saulės vainiką. Vainikas yra tarsi Saulės atmosfera – labai retų ir karštų dujų apvalkalas, kurį prie Saulės laiko magnetinis laukas. Medžiaga nuolatos pabėga iš vainiko ir tampa Saulės vėju – vieta, kur magnetinis laukas nebeišlaiko plazmos pririštos prie Saulės, ir laikoma vainiko pakraščiu. Balandžio 28 dieną Parker Solar Probe kirto šią ribą, vadinamą kritiniu Alfveno paviršiumi, ir penkias valandas praleido Saulės vainike. Atsiųsti duomenys rodo, kad medžiaga zondo aplinkoje sparčiai plėtėsi ir tolo nuo Saulės, tačiau neviršijo garso bei magnetinių bangų sklidimo greičio. Vėlesnių praskridimų duomenys papildys šiuos ir leis suprasti Saulės vainiko savybių įvairovę. Tyrimo rezultatai publikuojami Physical Review Letters.

***

Marso vanduo – molinėse uolienose? Marse kadaise buvo daug vandens, bet dabar jo nebeliko. Aišku, dalis vandens sušalusi į ledą ašigalinėse kepurėse bei negiliai po paviršiumi, tačiau didžiosios dalies senovinio vandens kol kas neradome. Gali būti, kad jis išgaravo ir pabėgo į tarpplanetinę erdvę, bet kiti mokslininkai mano, jog didžioji dalis vandens tebėra Marse, tik susigėrusi į uolienas. Naujame tyrime nagrinėjama, kiek tokių uolienų Marse galėtų būti. Pagrindinė vandenį sugerianti uoliena turėtų būti molingas mineralas smektitas. Jo forma, praturtinta geležimi, randama daug kur Marso paviršiuje, bet nežinia, kiek giliai tęsiasi. Geležingas smektitas yra nestabili uoliena, tad manoma, kad giliau po pluta, kur išauga slėgis ir temperatūra, uoliena suyra ir vandens sugerti nebegali. Taip pat neaišku, kokiomis sąlygomis smektitai susiformavo. Tyrimo autoriai eksperimentiškai išnagrinėjo, kaip ir iš kokių pradmenų gali formuotis geležingas smektitas, bei kokiomis sąlygomis jis suyra. Paaiškėjo, kad smektitas išlieka stabilus iki 600 laipsnių temperatūros, kuri būtų pasiekiama tik 30 kilometrų gylyje po Marso paviršiumi. Jei geležingų smektitų sluoksnis Marso plutoje tęsiasi tiek giliai, jame laisvai galėjo išnykti visas pirmykštis planetos vanduo. Taip pat nustatyta, kad geležingas smektitas negalėjo susiformuoti tiesiogiai iš vulkaninės kilmės bazaltinių uolienų, prisigėrusių vandens, nes pastarosios išlieka stabilios aukštesnėje temperatūroje ir slėgyje, nei smektitas. Tuo tarpu jei pirmykščio Marso atmosferoje buvo daug vandens garų, smektitas galėjo susiformuoti tiesiog paviršiuje, šiems garams sąveikaujant su uolienomis dar planetos jaunystėje. Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus.

***

Marsas kaip egzoplaneta. Kurios egzoplanetos tinka gyvybei, o kurios – pernelyg atšiaurios? Yra ne vienas kriterijus, pagal kurį galima bandyti jas atskirti; vienas iš tokių – ilgalaikė atmosferos raida. Jei žvaigždė išgarina planetos atmosferą per kelis milijonus, ar kad ir šimtus milijonų, metų, vystytis gyvybei ten turėtų būti labai sudėtinga. Astronomai aptiko keletą egzoplanetų, kurių atmosferos sparčiai garuoja dėl žvaigždės poveikio, tačiau kol kas tai yra didžiulės planetos, panašios į Jupiterį. Uolinių planetų atmosferos, o ypač jų garavimo požymiai, šiandieniniams instrumentams neprieinamos. Taigi norint susigaudyti, kaip gali vystytis jų atmosferos, tyrėjams tenka pasitelkti kitokius metodus. Neseniai paskelbti pirminiai rezultatai tokio bandymo, kuriame naudojamos žinios apie Saulės sistemos planetų atmosferas ir skaitmeniniai modeliai. Tyrėjai išnagrinėjo, kaip evoliucionuotų Marso atmosfera, jei jis skrietų ne aplink Saulę, o aplink mažesnę žvaigždę. Egzo-Marsas šiuose modeliuose padėtas pakankamai arti žvaigždės, kad jo paviršių pasiektų tiek pat energijos, kiek Saulė suteikia Žemei. Mažesnės už Saulę žvaigždės yra šaltesnės, skleidžia santykinai daugiau infraraudonųjų spindulių, tačiau kartu yra ir aktyvesnės, taigi jų vėjai bei žybsniai egzo-Marsą talžytų daug labiau, nei Saulės aktyvumas. Kaip ir galima tikėtis, nustatyta, jog egzo-Marso atmosfera išgaruotų daug greičiau, nei Saulės sistemoje. Visgi šie rezultatai svarbūs, nes leidžia įvertinti tikėtiną garavimo spartą kiekybiškai. Ateityje tokį modelį bus galima pritaikyti daugelio egzoplanetų charakterizavimui. Jis padės atsirinkti planetas, vertas detalesnių stebėjimų ir gyvybės paieškų. Tyrimo rezultatai pristatyti Amerikos geofizikų sąjungos susitikime.

***

Nežemiškos protingos gyvybės atradimas būtų svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje. Bet kol kas jos neatradome. Kodėl? Vienas galimas atsakymas vadinamas „tamsiuoju mišku“. Galbūt gyvų būtybių yra daug, bet visos tyli, bijodamos pavojingų kaimynų? Apie tai pasakoja Kurzgesagt:

***

Fontaninės tėkmės augančiose žvaigždėse. Planetos pradeda formuotis praktiškai kartu su žvaigždėmis. Tuo metu medžiaga iš protoplanetinio disko dar krenta į pačią žvaigždę. Planetų formavimuisi reikalingos dulkės – iš jų išauga uoliniai branduoliai, kurie, priklausomai nuo sąlygų, gali prisitraukti ir išlaikyti ir dujinę atmosferą. Dulkės diske linkusios migruoti centro link ir daro tą palyginus sparčiai. Taip sparčiai, kad neaišku, kaip jų lieka pakankamai, jog išorinėse disko dalyse – kelių dešimčių astronominių vienetų atstumu nuo žvaigždės – galėtų formuotis masyvios planetos. Bet tokios planetos randamos. Naujame tyrime pateikiamas galimas atsakymas, kaip jos gali susiformuoti. Skaitmeniniame modelyje apjungę magnetinio lauko poveikį medžiagai, dulkių judėjimą bei augimą, mokslininkai nustatė, kad į augančių žvaigždžių išmetamus medžiagos srautus patenka daug dulkių. Jos nutolsta nuo žvaigždės, bet ne visos išsilaisvina iš jos gravitacinio lauko. Dalis dulkių nukrenta atgal į diską, daugiausiai jo pakraščiuose. Lėkdamos medžiagos sraute, dulkės gali išaugti; didesnės dulkės diske migruoja lėčiau, taigi, patekusios į išorines disko dalis, gali ten užsilikti ilgiau, nei „pirmykštės“. Visas procesas labai primena ugnikalnio išsiveržimą, po kurio dulkės nusėda plačiame regione aplink kalną. Šis reiškinys gali būti labai reikšminga planetų formavimosi toli nuo žvaigždės komponentė. Tolesni, vis detalesni stebėjimai padės suprasti, ar augančių žvaigždžių išsiveržimai su dujomis nusineša ir dulkes, bei kiek skiriasi dulkių savybės išorinėje ir vidinėje disko dalyse. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Milžiniškas žvaigždės išsiveržimas. Ieškant egzoplanetų, kuriose galėtų būti tinkamos sąlygos gyvybei ar netgi tokia gyvybė užsimezgusi, daug dėmesio skiriama ir žvaigždės aktyvumui. Net jei planeta yra gyvybinėje zonoje – t.y. gauna panašiai tiek energijos iš žvaigždės, kiek Žemė iš Saulės – dažni žybsniai ar vainikinės masės išmetimai gali suardyti planetos atmosferą ir sunaikinti bet kokius gyvus organizmus. Didžiausią pavojų šiuo atžvilgiu kelia mažos žvaigždės – jos yra panašiai aktyvios, o kartais netgi aktyvesnės, nei Saulė, tačiau jų gyvybinė zona daug arčiau žvaigždės, todėl bet kokio žybsnio poveikis labai didelis. Bet naujo tyrimo rezultatai rodo, kad į Saulę panašios žvaigždės irgi nėra tokios jau draugiškos, kaip manėme iki šiol. Stebėdami į Saulę panašią, tačiau palyginus jauną, 50-125 milijonų metų amžiaus (palyginimui Saulės amžius yra apie 4,5 milijardo metų) žvaigždę Drakono EK, astronomai netikėtai užfiksavo didžiulį išsiveržimą. Jis nutiko kartu su superžybsniu – labai ryškiu žvaigždės žybsniu, kokie jau seniau buvo aptikti keliose į Saulę panašiose žvaigždėse. Žybsnio metu medžiaga išmesta 510 kilometrų per sekundę greičiu – daug didesniu, nei tipinis Saulės vėjo greitis. Išmesta medžiagos masė siekė daugiau nei trilijoną tonų; tai yra bent dešimt kartų daugiau, nei didžiausio žinomo Saulės išsiveržimo. Jei toks pliūpsnis pataikytų į Žemės tipo planetą, galėtų nupūsti didelę dalį jos atmosferos, kuriam laikui visiškai sujauktų magnetosferą ir tikrai pridarytų nemalonumų bet kokiai gyvybei. Senesnės žvaigždės paprastai yra mažiau aktyvios, nei jaunos, tad Saulė greičiausiai tokio medžiagos pliūpsnio, kaip Drakono EK, nebeišspjaus. Bet gali būti, kad tolimoje praeityje kartais išspjaudavo. Tyrėjų teigimu, toks žybsnis galėtų paaiškinti, pavyzdžiui, kodėl Marsas turi tokią menką atmosferą, lyginant su Žeme – ją nupūsti galėjo ne (tik) ilgalaikis Saulės vėjo poveikis, bet (ir) viena galinga Saulės audra. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Reliatyvumo tikrinimas dvinarėmis žvaigždėmis. Bendroji reliatyvumo teorija puikiai aprašo kūnų judėjimą ir tarpusavio gravitacinę sąveiką per erdvėlaikio iškreiptumą. Kasdienėse situacijose reliatyvumo teorijos prognozės beveik niekada nesiskiria nuo klasikinių, arba niutoninių, tad ir patikrinti jas yra sudėtinga. Tikslūs palydovų judėjimo, planetų orbitų ir žvaigždžių padėčių stebėjimai leidžia patikrinti prognozes, bet kuo detalesnius bandymus norime atlikti, tuo ekstremalesnių sistemų tenka ieškoti. Dabar pristatyta dvinario pulsaro – dviejų neutroninių žvaigždžių, žybsinčių beveik nekintančiais periodais – duomenų analizė, apimanti net 16 metų stebėjimų. Pulsarai vienas aplink kitą apsisuka per mažiau nei tris valandas, orbita yra šiek tiek ištęsta, bet gana artima apskritiminei. Ilgą laikotarpį apimantis duomenų rinkinys leido ne tik daug tiksliau patikrinti jau žinomus reliatyvistinius efektus, tokius kaip orbitos mažėjimą dėl gravitacinių bangų spinduliavimo arba šviesos trajektorijos iškreipimą, bet ir pirmą kartą išmatuoti subtilesnius efektus. Tarp pastarųjų yra radijo signalų, kuriuos skleidžia pulsarai, išsikreipimas dėl laiko tėkmės pokyčių stipriame gravitaciniame lauke bei elektromagnetinių bangų trajektorių pokyčių priklausomybė nuo bangos ilgio. Skaičiuojant šių efektų dydį teko atsižvelgti net į tokius reiškinius, kaip vieno iš pulsarų masės sumažėjimas, nes lėtėjant pulsaro sukimuisi mažėja jo kinetinė energija. Apskritai reliatyvistinės prognozės patvirtintos labai aukštu patikimumu – jokio nukrypimo nuo jų neišmatuota, o maksimalios paklaidos siekia vos vieną 10000-ąją dalį. Rezultatai taip pat leido patikrinti kelias alternatyvias gravitacijos teorijos – nei vienos prognozės neatitinka stebėjimų duomenų. Tyrimo rezultatai publikuojami Physical Review X.

***

Fosilinės spiralinės vijos Galaktikoje. Paukščių Takas turi keturias pagrindines spiralines vijas ir keletą mažesnių, arba tarpinių, struktūrų; vienoje iš pastarųjų yra ir Saulė. Bet dabar tyrėjai aptiko įrodymų, kad išorinėje disko dalyje vijų, arba jų liekanų, yra daug daugiau. Atradimas padarytas nagrinėjant Gaia teleskopo duomenis – labai tikslią informaciją apie daugelio žvaigždžių padėtis ir judėjimą. Tyrėjai apsiribojo žvaigždėmis, matomos priešinga kryptimi, nei Paukščių Tako centras, ir nutolusiomis bent 10 kiloparsekų nuo jo (taigi bent du kiloparsekus nuo Saulės). Daug žvaigždžių ta kryptimi dengia tankūs dulkių debesys, bet Gaia sugebėjo įžvelgti jas ir pro juos. Taip pavyko nustatyti bent penkias naujas žvaigždžių struktūras ir patikslinti dar kelių, seniau žinomų, padėtis bei judėjimą. Dauguma struktūrų yra vijos; tyrėjai jas pavadino „fosilinėmis spiralinėmis vijomis“. Jos daugiausiai juda panašiais greičiais, kaip ir disko žvaigždės Saulės aplinkoje. Dauguma žvaigždžių greičiausiai yra gana senos – daugelio milijardų metų amžiaus. Senos turbūt yra ir pačios vijos, mat išorinėje Galaktikos disko dalyje susidariusios struktūros gali išlikti nesubyrėjusios milijardus metų. Tyrėjų teigimu, bent dalį jų sukūrė į Paukščių Taką krentančios palydovinės galaktikos, kurių gravitacija perturbavo diską. Tokios „potvyninės vijos“ matomos kitose besijungiančiose galaktikose. Skaitmeniniai modeliai rodo, jog bent kai kurias vijas turėjo sukurti gana masyvi palydovė; greičiausiai tai buvo Gaia-Enceladas, didžiausia Paukščių Tako praryta galaktika. Tiesa, gali būti, kad ne visos aptiktos struktūros yra spiralinės vijos; kai kurios gali būti tiesiog iliuzijos, susidarančios dėl projekcinio efekto, kadangi stebime jas iš disko vidaus. Atskirti, kurios vijos yra tikros, padės didesnis Gaia duomenų rinkinys, kuris leis tiksliau apibrėžti kiekvienos žvaigždės padėtį ir judėjimo greitį bei kryptį. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Čia matome naują, ryškiausią kada nors padarytą Mažojo Magelano debesies vandenilio dujų nuotrauką. Radijo bangų ruože daryta nuotrauka atskleidžia atominių dujų išsidėstymą. Tankiausios vietos matomos kaip ryškiausia geltona spalva. Tarp jų matyti praretėjimai, kai kur – ir kiaurymės, rodančios, kaip dujas išpūtė supernovų sprogimai.

***

Galaktikų aktyvumas – dėl atjaunėjimo? Dalis galaktikų yra aktyvios – į jų centrines supermasyvias juodąsias skyles sparčiai krenta dujos. Aplinkinėje Visatoje tokių yra maždaug viena iš šimto. Prieš daugiau nei dešimtmetį nustatyta, kad dauguma aktyvių aplinkinių galaktikų pagal spalvą yra tarpe tarp dviejų pagrindinių galaktikų populiacijų: mėlynojo debesies ir raudonosios sekos. Mėlynajam debesiui priklauso galaktikos, turinčios daug dujų ir sparčiai formuojančios žvaigždes, tuo tarpu raudonosios sekos narės žvaigždžių beveik nebeformuoja. Laikui bėgant, galaktikos virsta iš mėlynų į raudonas, taigi aktyvių galaktikų egzistavimas tarpe – „žaliajame slėnyje“ – buvo laikomas įrodymu, jog aktyvumas paspartina galaktikų transformaciją. Visgi naujo tyrimo rezultatai rodo ką kita. Ištyrę daugiau nei trijų tūkstančių aktyvių galaktikų žvaigždžių amžiaus pasiskirstymą, mokslininkai nustatė, kad dauguma šių galaktikų prieš 100-500 milijonų metų jau buvo raudonos, kaip ir panašios masės galaktikos, šiuo metu nerodančios aktyvumo požymių. Tačiau prieš maždaug šimtą milijonų metų šių dviejų galaktikų grupių istorijos ėmė reikšmingai skirtis: aktyviose galaktikose stipriai paspartėjo žvaigždėdara ir jos vėl pamėlynavo, tuo tarpu neaktyvios galaktikos darėsi vis raudonesnės. 100 milijonų metų yra gerokai ilgesnis laiko tarpas, nei tipinis galaktikos aktyvumo epizodas, taigi galaktikos aktyvumas negalėjo pakeisti žvaigždėdaros. Daug labiau tikėtina, kad ir aktyvumo fazę sukėlė, ir žvaigždėdarą atnaujino į galaktiką įkritusios dujos – galbūt pavienis srautas, gal maža galaktika, turinti daug dujų. Bet kuriuo atveju, atradimas parodo, kad galaktikų transformacija iš mėlynų į raudonas nėra (tik) monotoniškas procesas. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse