Praėjusios savaitės naujienose – daug žinių apie planetas. Ir apie Mėnulį, kuris, žinoma, daug kuo į jas panašus. Naujienose rasite ir kraterių paieškos tobulinimą, pasitelkiant dirbtinį intelektą, ir pasiūlymą besileidžiantiems erdvėlaiviams užpurkšti nusileidimo platformas tiesiai ant Mėnulio paviršiaus. Taip pat – Marso ledo kepurės storio kitimo ir didžiulių kopų kilmės analizę. O dar – gyvybės paieškų mažų žvaigždžių planetose bandymus ir skaičiavimus, kaip dažnai planetų nuotraukos gali būti interpretuojamos labai klaidingai. Gero skaitymo!

***

Kraterių paieška dirbtiniu intelektu. Kai kurių Mėnulio kraterių, ypač arti ašigalių, dugno niekada neapšviečia Saulė. Tamsiame dugne laikosi labai žema temperatūra, todėl ten gali būti didelių vandens ledo sankaupų. Nenuostabu, kad šie krateriai sulaukia daug dėmesio, ypač planuojant žmonių skrydžius į Mėnulį. Bet tamsus dugnas taip pat reiškia, kad juos išžvalgyti labai sudėtinga. Dabar pristatytas šiam tikslui sukurtas dirbtinio intelekto algoritmas. Konkrečiau algoritmas skirtas Mėnulio apžvalgos zondo (Lunar Reconnaissance Orbiter, LRO) duomenims analizuoti. Šiuose duomenyse yra daug tamsių kraterių nuotraukų, o algoritmas jas išryškina. Tą padaryti įmanoma, mat kraterių dugną truputį apšviečia nuo gretimų kalnų atsispindėjusi šviesa. Iš kitos pusės, atspindžiai nėra lygūs ir prognozuojami, be to, nuotraukų kokybę gadina ir paties zondo judėjimas. Visgi apmokę tinklą su 70 tūkstančių nuotraukų, tyrėjai teigia sukūrę patikimą įrankį. Jie pritaikė jį 17 kitų tamsių kraterių, kurių plotas siekia nuo mažiau nei vieno iki daugiau nei 50 kvadratinių kilometrų. Algoritmas išryškino vos kelių metrų skersmens darinius kraterių dugne – mažesnius kraterius ir panašius paviršiaus nelygumus. Deja, aiškių vandens ledo telkinių nerasta, bet juos greičiausiai dengia regolito – Mėnulio dulkių – sluoksnis. Taigi vandens ieškoti turės antžeminiai prietaisai arba astronautai, bet naujojo algoritmo teikiama informacija jiems padės nepasiklysti ir neprasmegti tamsoje. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Purškiamos nusileidimo aikštelės. Po trejų metų žmonės turėtų sugrįžti į Mėnulį. Tai nebus pavienis skrydis, o daugelio misijų programa. Pagrindiniai nusileidimo moduliai bus bent keletą kartų masyvesni, nei analogiški Apollo misijų aparatai. Jų nusileidimas kelia įvairių iššūkių, tarp kurių vienas svarbiausių – kaip išvengti Mėnulio dulkių – regolito – debesų. Raketos, užtikrinančios saugų ir švelnų nusileidimą palydovo paviršiuje, pakelia debesis dulkių ir smulkių akmenukų, kurie gali pažeisti aparatą, o nusileidimo vietoje gali susiformuoti krateris, iš kurio bus sudėtinga išlipti ir pakilti. Geriausias problemos sprendimas būtų pastatyti nusileidimo aikštelę, bet tam pirma reikėtų nusileisti Mėnulyje, be to, naudojant įprastas technologijas, viena aikštelė kainuotų apie 120 milijonų dolerių. Dabar pasiūlytas alternatyvus metodas – užpurkšti nusileidimo aikštelę tiesiai iš besileidžiančio aparato. Technologija remiasi tuo pačiu raketos ugniea pliūpsniu, kuris ir pakelia dulkes. Į jį tinkamu metu įpurškus dalinai lydžios medžiagos, ši galėtų pasklisti paviršiuje, sukabinti dulkes ir suformuoti tvirtą pagrindą erdvėlaiviui nutūpti. Kol kas technologijos vystymas koncentravosi į tinkamų medžiagų paieškas. Per tvirta medžiaga neišsilydys ir nukris ant Mėnulio paviršiaus kaip kulkos, o per minkšta išgaruos ir nenusės ant paviršiaus. Po ilgų bandymų tyrėjai apsistojo ties aliuminio oksidu. Šios medžiagos šratai galėtų pagaminti keleto metrų skersmens kietą pagrindą, kuris atauštų vos per porą minučių. Nors toks pagrindas greičiausiai nebūtų ilgaamžis, jis būtų gana pigus, todėl nusileidimo aikštelę sau išpurkšti galėtų praktiškai kiekvienas besileidžiantis aparatas. Kartu tai leistų tyrinėti įvairias Mėnulio vietas, neapsiribojant tomis, kur jau paruošta infrastruktūra. NASA patvirtino technologiją tolesniam vystymui, tad artimiausiu metu turėtų prasidėti bandymai realistiškesnėmis sąlygomis. Daugiau informacijos rasite NASA pranešime.

***

Marso kopų kilmė. Kopos Žemėje susidaro, kai vėjas supučia smėlį į kalvas. Laikui bėgant, kopos auga, nyksta, migruoja, jungiasi bei sukiojasi, priklausomai nuo vyraujančių vėjų. Kitur Saulės sistemoje irgi randama kopų – jų aptikta ne tik Veneroje ir Marse, bet ir Plutone bei net kometoje 67P. Kaip jos vystosi ten, kol kas nežinome, nes neturime meteorologinių stočių, galinčių teikti informaciją apie vėją (išskyrus keletą pilotinių projektų Marse). Bet galima tikėtis, kad pagrindiniai procesai visur turėtų būti panašūs. Taigi, remdamiesi žemiškų kopų analize, mokslininkai pabandė nustatyti tikėtiną išskirtinių Marso kopų kilmę. Kai kur Marse matomos didžiulės pailgos kopos, vadinamos skersiniais vėjiniais gūbriais (angl. transverse aeolian ridges) arba tiesiog megakopomis. Žemėje panašių darinių beveik nerandama. Visgi detali nuotraukų analizė atskleidė, kad megakopose dažnai matyti tamsaus ir šviesaus smėlio dryžiai. Tokie raštai Žemėje susidaro, kai dvi kopos susijungia į vieną. Tad gali būti, kad šis procesas Marse yra tiesiog efektyvesnis, arba Marse silpnesni procesai, ardantys kopas, todėl susijungdamos jos gali užaugti didesnės, nei mūsų planetoje. Dryžiai matomi priešvėjiniame kopų šlaite – tai rodo, kad jos migruoja vėjo pūtimo kryptimi. Šie atradimai padės lengviau analizuoti dominuojančias vėjo kryptis Marse, o vėliau – ir kitose planetose, taip papildant žinias apie jų paviršiaus sąlygas bei evoliuciją. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Geology.

***

Anglies dioksido sniegas Marse. Marsas, kaip ir Žemė, turi metų laikus. Taip pat jis turi ašigalines ledo kepures, kurios žiemą padidėja, o vasarą – sumažėja. Kepures sudaro vandens ir anglies dvideginio ledas; skaičiuojama, kad pastarojo kiekis sudaro apie trečdalį atmosferoje esančio anglies dvideginio. Taigi ledo kepurių pokyčiai gali reikšmingai paveikti visos planetos klimatą. Deja, iki šiol sekti jų pokyčius buvo labai sudėtinga, nes ledo sluoksnio aukščio matavimai buvo labai nepatikimi, nebent daromi dedikuotais radaro prietaisais. Dabar mokslininkai sukūrė algoritmą, kuris leidžia ledo pokyčius nustatyti iš paprastų nuotraukų. Tam jie pasitelkė Mars Global Surveyor zondo duomenis, surinktus lazeriniu altimetru. Pirmiausia jie apskaičiavo Marso paviršiaus topografiją, naudodami vieną duomenų rinkinį bei remdamiesi geriausiomis šiandieninėmis žiniomis apie Marso sukimąsi. Tada kitus duomenų rinkinius jie uždėjo ant pirmojo, naudodami pastarąjį kaip pagrindą ir atskaitos sistemą. Tokiu būdu pavyko sudaryti visų metų ledo kepurės pokyčių grafiką su vos 5 centimetrų paklaida: tiesa, tik nedideliam (maždaug 1×30 laipsnių) pietų ašigalio regionui. Paaiškėjo, kad ten ledo kepurės storis per metus kinta iki dviejų metrų. Dauguma pokyčių gana tolygūs, bet aptiktas ir staigus trumpalaikis storio padidėjimas maždaug 50 centimetrų, nutinkantis pavasarį. Naujasis metodas padės daug geriau analizuoti sezoninius klimato pokyčius Marse ir prognozuoti atmosferos sąlygų kitimą laikui bėgant. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Marso potvyniai iš kraterių. Kadaise Marse tekėjo upės ir plytėjo ežerai. Kai kurie ežerai telkėsi krateriuose, o vandens lygis pakildavo tiek, kad pralauždavo kraterio kraštus ir sukeldavo milžiniškus potvynius. Potvynių pėdsakai matomi kaip gilūs slėniai, nusidriekę tolyn nuo kraterių, kurių dugne randami senovinių ežerų palikti ratilai ar nuosėdinės uolienos. Iki šiol buvo manoma, kad potvynių poveikis Marso paviršiui buvo reikšmingas tik lokaliai, bet naujo tyrimo autoriai teigia priešingai. Jie išnagrinėjo informaciją apie Marso slėnius, kuriuos greičiausiai išgraužė vanduo, ir nustatė, kad potvyninės išgraužos sudaro net 24% tokių slėnių tūrio. Tiesa, jos sudaro tik 3% bendro šių slėnių ilgio, bet potvynių išgraužti slėniai yra platesni ir gilesni, nei tie, kuriuos paliko ilgai palengva tekėjusios upės. Taigi kraterius pralaužiantys potvyniai buvo svarbus, nors ir ne dominuojantis, hidrologinis veiksnys, keitęs jauno Marso paviršių. Šis atradimas padės geriau atkurti ankstyvąsias Marso sąlygas ir nustatyti, kaip vanduo judėjo globaliu mastu. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Meteoritų formavimosi vietos. Kai kuriuose meteorituose randami inkliuzai, turintys daug kalcio ir aliuminio (angl. Calcium-Aluminium-rich Inclusions, CAIs). Jie yra seniausi kieti dariniai Saulės sistemoje. Iki šiol buvo manoma, kad jie formavosi labai arti Saulės, kur žvaigždės spinduliuotė išlydė dulkes ir leido joms susikondensuoti į kietas granules. Daugiausiai ši išvada rėmėsi skaičiavimais apie dviejų cheminių elementų – vanadžio ir berilio – produkciją. CAI abiejų elementų turi daugiau, nei vidutiniškai randama kituose Saulės sistemos kūnuose, todėl manoma, kad jie susiformavo kartu, o geriausiai tą padaryti gali energinga jaunos Saulės spinduliuotė. Iki 0,1 astronominio vieneto nuo Saulės žvaigždės jaunystėje ultravioletinė ir rentgeno spinduliuotė buvo pakankamai stipri, kad paskatintų branduolines reakcijas ir pakeistų dulkių cheminę sudėtį. Bet dabar pateikta radikaliai kitokia CAI formavimosi interpretacija. Ištyrę įvairius CAI turinčius meteoritus, mokslininkai nustatė, kad vanadžio ir stroncio – kito cheminio elemento – gausa juose koreliuoja, t.y. ten, kur daugiau stroncio, daugiau ir vanadžio. Stroncio pagaminti Saulės spinduliuotė nepadeda, o štai kinetiniai efektai – dulkelių susidūrimai – bei rentgeno spinduliuotė iš kosminės aplinkos – padeda. Tuo tarpu berilio gausa, nors ir didesnė nei vidutiniškai Saulės sistemoje, iš tiesų nekoreliuoja su vanadžiu, taigi mažai tikėtina, kad šiuos elementus pagamino tas pats procesas. Alternatyvi išvada, pateikta naujajame darbe, yra tokia, kad CAI formavosi daug platesniame protoplanetinio disko regione – maždaug iki 1 astronominio vieneto nuo Saulės. Jų cheminę sudėtį nulėmė spinduliuotė ir medžiagos kritimas iš protožvaigždinio debesies, iš kurio formavosi ir pati Saulė. Berilio gausa protožvaigždiniame debesyje buvo aukštesnė, nei dabar vidutiniškai Saulės sistemoje, todėl CAI jo turi daugiau; iki susikondensuojant kitiems kūnams, dalis berilio spėjo išgaruoti. Tokia interpretacija gerokai atlaisvina apribojimus, kiek toli turėjo migruoti CAI, prieš tapdami meteoroidų inkliuzais; ankstesni modeliai sunkiai galėjo paaiškinti, kodėl CAI randami meteorituose, atlėkusiuose iš tolimų Saulės sistemos regionų. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Pagautų tarpžvaigždinių objektų likimas. Tarpžvaigždiniai objektai, tokie kaip asteroidas ‘Oumuamua ir kometa Borisov, kelia didelį susidomėjimą. Jie suteikia geriausią galimybę iš arti tyrinėti kitų žvaigždžių sistemų savybes bei evoliuciją. Taip pat, žinoma, masina ir viltis, kad koks nors tarpžvaigždinis objektas pasirodys esąs nežemiškos protingos civilizacijos artefaktas. Dviejuose naujuose tyrimuose nagrinėjama, kiek tokių objektų galėtų būti Saulės sistemoje, kiek pralekia kasmet ir kiek jų pavyktų aplankyti kosminiais zondais.

Pirmajame tyrime skaičiuojama, kokie tarpžvaigždiniai objektai užsilieka Saulės sistemoje. Jų greitis turi patekti į tam tikrą intervalą – jei bus per mažas, tie objektai nepabėgs iš savo žvaigždės sistemos, o jei per didelis, Saulės gravitacija jų nepagaus (taip nutiko ‘Oumuamua ir Borisovui). Pasirodo, tokių objektų nėra daug – remdamiesi žiniomis apie žvaigždžių tarpusavio judėjimo greičius, tyrėjai apskaičiavo, jog Saulės sistema per visus 4,5 milijardo metų iš svetur sugavo objektų, kurių bendra masė tesiekia tik vieną milijardąją Žemės masės. Beveik visi šie objektai pagauti pačioje Saulės sistemos jaunystėje, kai ji skrajojo gimtojoje žvaigždžių grupėje; vėliau iš tolimesnių žvaigždžių pagauti objektai sudaro tik tūkstantadalį šios populiacijos. Taigi šansų rasti seną pagautą objektą Saulės sistemoje tikrai nėra daug. Tyrimo rezultatai arXiv.

Kitas tyrimas – truputį optimistiškesnis. Jame nagrinėjama, kur danguje daugiausia šansų pamatyti pralekiantį tarpžvaigždinį objektą ir kiek jų galėtų aptikti netrukus darbą pradėsianti Veros Rubin observatorija. Daugiausiai tarpžvaigždinių objektų, kaip ir galima tikėtis, turėtų atlėkti iš tos pusės, kurios link juda Saulė – ji yra Heraklio žvaigždyne, netoli Lyros. Veros Rubin observatorija, kuri po keleto metų pradės labai platų apžvalginių stebėjimų projektą, skirtą patiems įvairiausiems blausiems objektams aptikti, turėtų kasmet užfiksuoti po maždaug penkis tarpžvaigždinius svečius. Maždaug vieno iš tų penkių trajektorija, tikėtina, bus tokia, kad jį galėtų pasivyti iš Žemės paleisti zondai. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Iššūkiai aptinkant žemiškas egzoplanetas. Šiuo metu kone visos egzoplanetos aptinkamos netiesiogiai – per poveikį, kurį jos turi savo žvaigždėms. Tas poveikis gali būti greičio pokytis dėl orbitinio judėjimo arba pritemdymas tranzito metu. Kelios dešimtys egzoplanetų aptiktos ir tiesiogiai, kitaip tariant, nufotografuotos, bet tai yra didžiulės planetos palyginus toli nuo savo žvaigždžių. Ateities teleskopai situaciją gerokai pakeis – jų detektoriai bus pakankamai jautrūs, o erdvinė skyra pakankamai didelė, kad užfiksuotų ir panašias į Žemę egzoplanetas. Bet ar tikrai tai, kas atrodo kaip Žemė, ir yra Žemės analogas? Pasirodo, nebūtinai. Naujame tyrime mokslininkai parodė, kad iš nuotraukų apibūdinti egzoplanetų dydį bei atstumą nuo žvaigždės nėra taip jau lengva. Tyrėjai sumodeliavo egzoplanetų fotografavimo procesą įsivaizduodami, kad kas nors iš toli stebi Saulės sistemą. Padarius sistemos nuotrauką, joje galima užfiksuoti planetas, išmatuoti jų momentinį atstumą iki žvaigždės bei ryškių skirtumą tarp žvaigždės ir planetos. Regimasis atstumas priklauso ne tik nuo tikro atstumo, bet ir nuo žiūrėjimo krypties: Žemė, žiūrint iš toli, kartais gali būti labai arti Saulės, kartais nutolusi toliau. Galima ir situacija, kai Jupiteris tolimam stebėtojui atrodo arčiau Saulės, nei Žemė. Ryškių skirtumas taip pat priklauso ne tik nuo planetos dydžio, bet ir nuo jos paviršiaus atspindžio koeficiento (albedo) bei fazės: planeta, esanti arčiau stebėtojo, nei žvaigždė, bus tamsesnė, nei esanti toliau, nes jos fazė bus artimesnė jaunačiai. Sumodeliavę daugybę atsitiktinių Saulės sistemos konfigūracijų, kaip jos būtų matomos iš įvairių pusių, tyrėjai nustatė, kad 36% atvejų Žemę tolimas stebėtojas galėtų sumaišyti su Merkurijumi, 43% atvejų – su Marsu, o su Venera – net 72% atvejų. Įmanomos ir situacijos, kai Žemė sumaišoma su viena iš keturių tolimųjų planetų, bet jos pasitaiko rečiau – vos 1-4% atvejų. Atskirti sumaišytas planetas būtų galima ilgesniais stebėjimais, darant daug nuotraukų ir taip nustatant planetų orbitas, bet tam, aišku, reikia daug daugiau laiko. Taigi interpretuoti tiesioginių egzoplanetų aptikimų duomenis reikia labai atsargiai. Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.

***

Gyvybės paieškos mažų žvaigždžių planetose. Gruodį į orbitą pakils James Webb kosminis teleskopas (JWST) – daugybę metų planuotas infraraudonųjų spindulių teleskopas, vadinamas Hubble įpėdiniu. Viena iš jo pagrindinių užduočių bus egzoplanetų savybių tyrimai, ypač jų atmosferų analizė. Tranzito metu – planetai judant žvaigždės disku – jautriu teleskopu galima užfiksuoti, kokią šviesą sugeria planetos atmosfera, ir taip nustatyti atmosferos cheminę sudėtį bei tankį. Tikimasi, kad tokie stebėjimai padės ne tik suprasti labai daug naujo apie egzoplanetų evoliuciją, bet ir išsiaiškinti, ar kuriose nors iš jų esama gyvybės. Kiek detali bus JWST gaunama informacija? Į šį klausimą atsakymo ieškoma naujame tyrime, kuriame modeliuojamas planetos prie M klasės žvaigždės atmosferos signalas. M spektrinės klasės žvaigždės yra mažesnės už Saulę, bet jų Visatoje daug daugiau, nei panašių į Saulę. M žvaigždės taip pat yra blausesnės, todėl planetos, kurių temperatūra tinkama skystam vandeniui egzistuoti (tokiose labiausiai tikimasi aptikti gyvybės), skrieja labai arti žvaigždžių. Vėjas ir žybsniai M žvaigždėse nedaug silpnesni, nei Saulėje, taigi M žvaigždžių planetas talžo gerokai stipresnės kosminės audros, nei Žemę. Maža to, jaunos M žvaigždės kurį laiką šviečia apie šimtą kartų stipriau, nei ilgalaikis jų šviesio vidurkis, ir tik vėliau nusistovi į tipinį šviesį. Ar planetos atmosfera išgyvena visus šiuos išbandymus? Tai – irgi vienas iš JWST nagrinėsimų klausimų. Tad tyrėjai sumodeliavo, kokį signalą JWST matytų iš žvaigždės L 98-59, kurią nuo mūsų skiria 10 parsekų. Palyginus nedidelis atstumas leidžia nesunkiai net ir nedideliais teleskopais įžiūrėti šią vos 8% Saulės masės žvaigždę. Aplink ją sukasi bent trys uolinės planetos. Tyrėjai sumodeliavo, kaip atrodytų planetų tranzito signalas, jei planetos turėtų vandenilio, vandens garų, anglies dvideginio arba deguonies atmosferas. Paaiškėjo, kad vandens garų dominuojamą atmosferą arba vandens garus vandenilio dominuojamoje atmosferoje JWST aptiktų vos per vieną planetos tranzitą. Iki šiol uolinių planetų atmosferas užfiksuoti reikėdavo ilgesnių stebėjimų. Tokia prognozė reiškia, kad JWST greičiausiai leis fiksuoti bei charakterizuoti egzoplanetų atmosferas labai sparčiai. L 98-59 sistema svarbi ir tuo, kad turi tris planetas – tai reiškia, kad vienu stebėjimų etapu bus galima užfiksuoti visų trijų planetų signalus ir nustatyti skirtumus tarp jų atmosferų. Jei kuri nors iš planetų turi atmosferą, sudarytą iš sunkesnių junginių – panašią į Veneros, – JWST anglies dvideginio ar sieros rūgšties signalus irgi galėtų užfiksuoti, bet tam reikėtų dešimčių tranzitų stebėjimų. Panašiu atstumu, kaip L 98-59, nuo Saulės randama apie 300 M klasės žvaigždžių – tikrai pakankamas skaičius, kad užfiksavus jų planetų atmosferas būtų galima daryti tam tikras išvadas apie visą populiaciją. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astronomical Journal.

***

Supernova iPTF14hls (taip, labai gražus poetiškas pavadinimas) nėra įprasta supernova. Ji sprogo netikėtai lėtai. Apie šį įdomų reiškinį pasakoja John Michael Godier:

***

Galaktikos disko forma. Paukščių Takas yra diskinė galaktika, bet jos diskas nėra plokščias ir simetriškas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jau seniau tokias išvadas leido daryti baltųjų nykštukių ir kintančiųjų žvaigždžių cefėidžių stebėjimai, o dabar pristatyta išsamiausia tokių netolygumų analizė, paremta daugybės raudonųjų milžinių stebėjimais. Raudonosios milžinės yra gyvenimą baigiančios į Saulę panašios žvaigždės. Jos šviečia labai ryškiai, todėl jas patogu stebėti iš toli. Tyrimui pasitelkti beveik pusės milijono milžinių duomenys iš Gaia bei LAMOST apžvalgų. Gaia duoda labai tikslias žvaigždžių padėtis danguje ir atstumus iki jų, o LAMOST – jų spektrus, kurie parodo žvaigždžių judėjimą. Žvaigždės apėmė regioną nuo 5 iki 15 kiloparsekų nuo Galaktikos centro (Saulė nutolusi 8 kpc) ir po tris kiloparsekus abipus nuo disko vidurio plokštumos. Pastebėta, kad vidinėje disko dalyje esančios žvaigždės daugiau juda į išorę, o esančios išorinėje pasidalija maždaug vienodai tarp tolstančių ir artėjančių prie centro. Taip pat patvirtinta, kad Galaktikos diskas tolstant nuo centro storėja ir tą daro greičiau, nei auga atstumas nuo centro (kitaip tariant, santykis tarp disko storio ir spindulio didėja). Kiti atradimai buvo kiek labiau netikėti: pavyzdžiui, žvaigždžių judėjimo greitis vienoje ir kitoje disko pusėje skiriasi: šiaurinėje pusėje žvaigždės aplink Galaktikos centrą skrieja pastebimai lėčiau, nei pietinėje. Taip pat nustatyti vertikalaus (statmeno disko plokštuma) žvaigždžių judėjimo netolygumai – vidinėje dalyje diskas plečiasi, išorinėje – traukiasi. Be to, diskas po truputį linksta, taigi vidinės dalies plokštuma nesutampa su išorine. Šios savybės daug kuo primena kitose galaktikose matomą diskų išlinkimą, taigi greičiausiai įvairūs netolygumai yra tipiški galaktikų diskams. Geresnis supratimas apie Galaktikos struktūrą padės geriau suprasti ir jos evoliuciją. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astronomical Journal.

***

Galaktika M33, dar vadinama Trikampio galaktika, yra Vietinės grupės narė, taigi viena iš artimiausių mums galaktikų. Neskaitant nykštukinių palydovių, už Trikampį arčiau mūsų yra tik Andromeda. M33 pasižymi gana sparčia žvaigždėdara – joje matyti daugybė jonizuoto vandenilio regionų, šioje nuotraukoje pažymėtų rožine spalva. Vandenilį jonizuoja jaunų masyvių žvaigždžių spinduliuotė; pradžioje tokie regionai būna kompaktiški, uždaryti molekuliniuose debesyse, kuriuose žvaigždės ir gimė. Laikui bėgant, jonizuotos dujos prasiveržia iš debesies, sukurdamos vadinamąsias šampanines tėkmes, ir užpildo didžiąją galaktikos tūrio dalį.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse