Praėjusios savaitės naujienose net keletas pranešimų apie Marsą – vieni mokslininkai ten ieško vandens ledo, kiti aiškinasi, kiek to vandens išgaravo, treti seka vulkanizmo istoriją. Dar yra naujienų apie Žemės ir Veneros skirtumus – šįkart nagrinėjama, kokių susidūrimų planetos patyrė formavimosi pabaigoje. Egzoplanetų fronte randame debesų planetoje WASP-127b ir analizės, kiek tikėtina panspermija įvairiose Galaktikose dalyse. O dar – baltųjų nykštukių magnetizmas ir gama bei neutrinų fono paaiškinimas. Gero skaitymo!

***

Deguonis iš Mėnulio dulkių. Praktiškai visą Mėnulio paviršių dengia regolitas – labai smulkių dulkių sluoksnis. Maždaug pusę jo sudaro silicio ir geležies oksidai. Pastarųjų sudėtyje maždaug 26% masės sudaro deguonis. Vadinasi, Mėnulio paviršiuje deguonies atomų yra tikrai daug, o tai – labai gera žinia būsimiems astronautams. Deguonis reikalingas toli gražu ne tik žmonėms kvėpuoti, bet ir įvairiems pramoniniams procesams, taip pat vandeniui ir raketiniam kurui gaminti, taigi žmonėms Mėnulyje jo reikės daug. Galimybė jo išgauti tiesiai iš po kojomis gulinčio regolito labai palengvintų kosminių misijų logistiką. Dabar pagamintas prietaisas, kuris gali tą padaryti – bent jau naudodamas dirbtinį Mėnulio regolito analogą. Prietaisas veikia dviejų etapų principu, dažnai naudojamu įvairiuose pramoniniuose agregatuose Žemėje. Pirmuoju etapu regolitas patalpinamas į indą, užpildytą vandenilio ir metano dujomis, bei įkaitinamas iki maždaug tūkstančio laipsnių Celsijaus temperatūros. Tokiame karštyje mineralai iškart išgaruoja. Vandenilis ir metanas sureaguoja su oksidų molekulėmis, taip inde atsiranda vandens garų. Tada dujos nusiunčiamos į distiliatorių, kuriame garai susikondensuoja į vandenį ir atsiskiria nuo likusių dujų. Galiausiai elektrolizės būdu vanduo išskaidomas į vandenilį ir deguonį. Panaudotas vandenilis ir metanas grąžinami į indą tolesnei proceso eigai palaikyti. Prototipinis prietaisas veikia laboratorijoje Žemėje, tačiau viską daro be žmonių įsikišimo. Ištyrę, kokios yra optimalios sąlygos – temperatūra, ciklo trukmė tarp sistemos išvalymų, dujų kiekio santykiai ir regolito mėginių masė – procesui vykti, tyrėjai planuoja sekantį prototipą išbandyti nesvarumo būklėje kosmose. Po keleto metų prietaisas galėtų keliauti bandymams į Mėnulį. Tyrimo rezultatai buvo pristatyti Europlanet Science Congress 2021.

***

Daugybė susidūrimų formuojantis planetoms. Planetos susiformavo iš dujų ir dulkių disko, kuris supo jauną Saulę. Dulkės po truputį jungėsi į vis didesnius darinius, kurie galiausiai tapo gravitacijos palaikomais dariniais – planetesimalėmis. Planetesimalės vėliau jungėsi į planetas. Vėlyvojoje augimo stadijoje planetos patiria daugybę planetesimalių smūgių. Kai kurie smūgiai sujungia objektus beveik šimtu procentų, o kai kurių metu mažesnis kūnas pabėga tik dalinai išardytas. Panašus buvo susidūrimas tarp Žemės ir Tėjos, iš kurio susiformavo Mėnulis – Tėjos šipuliai ir iš Žemės išsviesta medžiaga nepabėgo į tarpplanetinę erdvę, o liko pririštos prie mūsų planetos ir suformavo palydovą. Tai tik viena galima evoliucijos po susidūrimo pasekmė. Naujame tyrime pasekmių įvairovė nagrinėjama pasitelkus skaitmeninį jaunos Saulės sistemos modelį. Modelyje įskaičiuojama Saulės, uolinių planetų, Jupiterio bei Saturno gravitacijos įtaka ir tiriama, kaip vystosi planetesimalių orbitos po smūgių į Žemę ir Venerą. Apskritai smūgiai, po kurių planetesimalė išlieka, yra maždaug tokie pat dažni, kaip smūgiai, po kurių objektai susilieja. Įdomu, kad smūgiai į Žemę ir Venerą turi vidutiniškai skirtingas pasekmes. Venera patiria santykinai daugiau smūgių, po kurių planetesimalė išlieka (greičiausiai todėl, kad planeta greičiau skrieja aplink Saulę), tačiau galiausiai praktiškai visas planetesimales prisitraukia ir praryja. Tuo tarpu nuo Žemės maždaug pusė planetesimalių galiausiai pabėga; kai kurios iš šių netgi pasiekia ir Venerą. Šis skirtumas gali paaiškinti ir tai, kodėl Venera neturi didelio palydovo – jei į ją kada ir pataikė kūnas, galėjęs sukurti Mėnulio analogą, išmesta medžiaga tiesiog nusėdo atgal ant planetos. Taip pat dėl skirtingų susidūrimų planetų paviršiuje gali susikaupti skirtingi mineralai, kurie galbūt paaiškina ir milžinišką Veneros atmosferos skirtumą nuo Žemės. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.

***

Vandens ledo ištekliai Marse. Marso paviršius yra išskirtinai sausas, sausesnis už bet kokią Žemės dykumą. Bet po paviršiumi – kai kur net visai negiliai – yra vandens ledo telkinių, kurie kartkartėmis garuoja. Seniai žinoma, kad jų yra arti ašigalių, o dabar išnagrinėtos ir vidutinės bei pusiaujinės platumos ir aptikti du regionai su dideliais vandens ledo ištekliais. Atradimą tyrėjai padarė naudodami Mars Odyseey orbitinio zondo duomenis. Vienas iš zondo instrumentų matuoja neutronų srautą, kylantį nuo planetos. Neutronai išlaisvinami, kai kosminiai spinduliai pataiko į paviršiaus daleles, tačiau jei paviršiuje yra vandenilio, neutronų srautas sumažėja. Nors apskritai neutronų srautas nėra stiprus, apjungus kone 20 metų (11 Marso metų) duomenis, išryškėjo klimatinės tendencijos. Atrasti du regionai, kuriuose rudenį neutronų srautas silpnesnis, nei pavasarį. Tai reiškia, kad per vasarą ten, sušilus gruntui, ima garuoti negiliai po paviršiumi esantis ledas. Šie regionai – tai Utopijos skardžiai (Utopia Rupes) šiaurės pusrutulyje ir Eladės lyguma (Hellas Planitia) pietiniame. Apskritai vandenilio yra ir Tarsidės kalnuose (Tharsis Montes) bei Medūzos grioviuose (Medusae Fossae), bet ten jo gausa nesikeičia einant metams, taigi ledas, jei ten jo yra, garuoja sunkiau. Kodėl – nežinia; galbūt jis tvirčiau surištas su mineralais. Bet kuriuo atveju, žinia apie reikšmingus vandens ledo klodus negiliai po paviršiumi padaro Utopiją ir Eladę palankesnėmis vietomis pirmosioms žmonių misijoms į Raudonąją planetą. Tyrimo rezultatai pristatyti Europlanet Science Congress.

***

Praeityje Marsas buvo aktyvesnis. Šiandien Marse vyksta plutos drebėjimai, bet jie, palyginus su žemiškais, yra labai silpni. Štai prieš kiek daugiau nei savaitę zondas InSight užfiksavo stipriausią kol kas drebėjimą, kurio stiprumas siekė 4,2 balo. Žemėje tokio stiprumo drebėjimų kasmet nutinka šimtai tūkstančių; jie yra juntami, bet ilgalaikės žalos nepadaro. Tuo tarpu InSight tokį drebėjimą užfiksuoti prireikė tūkstančio dienų – kone trejų Žemės metų.

Bet praeityje situacija buvo gerokai kitokia – naujame tyrime pristatomi įrodymai, kad senovėje Marse vyko daugybė didžiulių vulkaninių išsiveržimų, kurie sukeldavo ir stiprius drebėjimus. Pasitelkę Mars Reconnaisance Orbiter zondo duomenis, tyrėjai išnagrinėjo įvairių mineralų gausą Arabijos žemėje (Arabia Terra) šiauriniame Marso pusrutulyje. Ten jau seniai aptiktos kelios kalderos – vulkaninės kilmės krateriai. Naujuose duomenyse aptikti vulkaninių pelenų sluoksniai, kurių storis arti kalderų siekia iki kilometro, o tolstant plonėja iki maždaug šimto metrų storio. Vienas ugnikalnio išsiveržimas tokio kiekio pelenų, žinoma, išmesti negalėtų; tyrėjų skaičiavimais, suformuoti stebimiems sluoksniams reikėjo bent kelių tūkstančių išsiveržimų, įvykusių 500 milijonų metų laikotarpiu. Greičiausiai ugnikalniai buvo aktyvūs maždaug prieš keturis milijardus metų. Tokie super-išsiveržimai galėjo sukelti drebėjimus, juntamus visoje planetoje. Šis atradimas ne tik patvirtina, kad Arabijos žemėje esantys didžiuliai krateriai tikrai yra vulkaninės, o ne meteoritinės kilmės, bet ir parodo, kad jaunystėje Marsas buvo panašiai ar net labiau vulkaniškai aktyvus, nei Žemė. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Marsas per mažas gyvybei. Vanduo būtinas gyvybei – ne tik cheminėms reakcijoms, bet ir, pavyzdžiui, tektoninių plokščių judėjimui, kuris, manoma, taip pat svarbus gyvybei tinkamoms sąlygoms sukurti. Kai kurių cheminių elementų gausos santykiai rodo, kad tik susiformavęs Marsas turėjo (procentaliai) daugiau lakių medžiagų, taigi ir vandens, nei Žemė. Šiandien situacija visiškai priešinga – Marsas labai sausas, o Žemė – vandeninga. Kodėl? Dauguma tyrimų rodo, kad Marso vanduo tiesiog išgaravo, bet kiti teigia, jog jis galėjo susigerti į planetos gelmes ir susirišti su įvairiais mineralais. Naujame darbe ieškoma atsakymo į šį klausimą, nagrinėjant kalio izotopus. Kalis yra gana lakus metalas – jis garuoja palyginus neaukštoje temperatūroje, be to, gerai maišosi su vandeniu, taigi gali ir išgaruoti iš planetos. Dar kalis naudingas tuo, kad turi du stabilius izotopus: kalio-39 branduolyje yra 19 protonų ir 20 neutronų, o kalio-41 – atitinkamai 19 ir 22. Garuojant kalis-39 lengviau pabėga iš planetos, todėl kuo daugiau vandens iš jos išgaruoja, tuo didesnė kalio dalis bus kalis-41. Ištyrę poros dešimčių Marso meteoritų, Mėnulio mėginių ir iš Vestos atskridusio meteorito sandarą, mokslininkai nustatė, kad kalio-41 perteklius arba trūkumas, lyginant su vidutine verte Saulės sistemoje, labai glaudžiai koreliuoja su planetos gravitacija. Vestoje kalio-41 yra daugiausia, Žemėje – mažiausia. Tokia koreliacija rodo, kad vanduo iš Marso (kaip ir Mėnulio bei Vestos) tikrai efektyviai garuoja, todėl tikėtis Marse rasti didelių požeminio vandens rezervuarų nevertėtų. Marsas tikrai yra labai sausas ir toks greičiausiai tapo gana anksti istorijoje. Tikėtinas vandens kiekis Marse yra per mažas, kad ten kada nors būtų vykęs tektoninių plokščių judėjimas, tad ir gyvybei užsimegzti vandens greičiausiai neužteko. Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.

***

Egzoplanetos debesys. 160 parsekų atstumu nuo mūsų yra WASP-127b – egzoplaneta, mase primenanti Saturną, tačiau skriejanti labai arti savo žvaigždės. Vieną ratą aplink žvaigždę ji apsuka per keturias paras ir gauna apie 600 kartų daugiau energijos, nei Žemė iš Saulės. O jos dangų dengia debesys, visiškai kitokie nei Žemėje. Tą mokslininkai nustatė, išnagrinėję žvaigždės regimųjų ir infraraudonųjų spindulių spektrą planetos tranzito metu. Tranzitas yra planetos praskridimas tarp mūsų ir žvaigždės; žvelgiant iš Žemės, atrodo, kad planeta kerta žvaigždės diską. Tranzito metu dalis žvaigždės šviesos praeina pro planetos atmosferą; skirtingi elementai ir junginiai sugeria skirtingo bangos ilgio šviesą, taigi išmatavę spektrą galime pasakyti šį tą apie atmosferos sudėtį. Nauji matavimai parodė, kad atmosferoje yra natrio garų, bet jie pasklidę gerokai mažiau, nei tikimasi tokios temperatūros aplinkoje; kodėl taip yra – neaišku. Taip pat aptikti vandens garai, bet juos slepia debesų sluoksnis. Tai paaiškėjo pastebėjus, kad infraraudonųjų spindulių ruože vandens garų signalai matomi, o regimųjų – ne. Tokį skirtumą galima paaiškinti, jei aukštai atmosferoje yra debesų, kurie gerai sugeria regimuosius spindulius, o vandens garai telkiasi žemiau. Iš ko sudaryti tie debesys – nežinia, bet aišku, kad jie tikrai nėra iš vandens. Šis atradimas parodo, kad naudojant plataus bangų ilgių ruožo stebėjimų duomenis galima aptikti debesų egzistavimą, net jei pačių debesų sandaros nustatyti ir nepavyksta. Tyrimo rezultatai pristatyti Europlanet Science Congress.

***

Kiek tikėtina panspermija Galaktikoje? Kaip planetose atsiranda gyvybė? Kol kas tvirtai atsakyti negalime, nes turime tik vieną gyvos planetos pavyzdį – Žemę – o ir apie gyvybės atsiradimą čia dar yra klausimų. Bet labai apibendrintai galime sakyti, kad yra dvi pagrindinės teorijos: arba gyvybė planetoje atsiranda iš negyvų pradmenų, arba atkeliauja iš kitos planetos. Antroji hipotezė vadinama panspermija. Toks gyvybės pasklidimas gali vykti ir tarp gretimų planetų – pavyzdžiui Žemės ir Marso – ir net tarp tolimų žvaigždžių sistemų. Taip pat hipotezė apima ne tik gyvų organizmų, bet ir gyvybei būtinų sudėtingų organinių junginių sklidimą. Kai kurie teoriniai skaičiavimai rodo, kad panspermija turėtų būti daug efektyvesnė už pirmąjį – abiotinį – gyvybės kilmės variantą. Tai reikštų, kad į daugumą planetų, kuriose egzistuoja gyvybė, ši atkeliavo iš kosmoso, o ne atsirado lokaliai. Bet iki šiol tokie skaičiavimai rėmėsi prielaida, kad planetų tinkamumas gyvybei ir potencialas paskleisti gyvybę į kosminę aplinką glaudžiai susiję tarpusavyje. Dabar naujame modelyje šios prielaidos atsisakyta. Tyrėjai apjungė skaitmeninį galaktikos evoliucijos modelį ir planetų tinkamumo gyvybei bei panspermijos modelį ir apskaičiavo, kiek tikėtinas natūralus gyvybės atsiradimas bei tarpžvaigždinė sklaida įvairiose dirbtinės galaktikos vietose. Pasirinkta galaktika savybėmis panaši į Paukščių Taką – spiralinė, su centriniu telkiniu, per pastaruosius 10 milijardų metų beveik nepatyrusi reikšmingų susiliejimų su kitomis galaktikomis. Nors modelis nėra pakankamai detalus, kad būtų galima išskirti pavienes žvaigždes, ar, juo labiau, planetas ir gyvybę jose, tyrėjai apskaičiavo norimus parametrus pagal kiekvienos žvaigždžių grupės tipines savybes, tokias kaip cheminė sudėtis ir amžius, bei aplinką. Paaiškėjo, kad planetų tinkamumas gyvybei šiek tiek didėja tolstant nuo galaktikos centro – arti centro tinkamumą mažina gana aukšta tikimybė, jog palyginus arti sprogs supernova ir sterilizuos visą planetą. Iš kitos pusės, panspermijos tikimybė tolstant nuo centro gerokai mažėja, nes krenta žvaigždžių koncentracija erdvėje, tad bet kokiems sudėtingiems junginiams reikia įveikti daug ilgesnį kelią atšiauria tarpžvaigždine erdve. Nagrinėjant atskiras žvaigždžių grupes, išskiriamas modelyje, santykis tarp tikimybės gyvybei užgimti lokaliai ir būti atneštai iš kitur svyruoja tūkstančius kartų. Nors suvidurkinus tikimybes per visą galaktiką, panspermija išlieka labiau tikėtina už lokalią gyvybės kilmę, iš tiesų tokia išvada galioja tik gana mažai daliai žvaigždžių sistemų. Žinoma, į visus šiuos rezultatus reikia žiūrėti atsargiai: nagrinėjama galaktika, kaip minėta, neišskirta pakankamai detaliai, kad būtų galima vertinti pavienių planetų ar net žvaigždžių savybes, bendros galaktikos savybės šiek tiek skiriasi nuo Paukščių Tako, o svarbiausiai – visi panspermijos ir natūralios gyvybės kilmės teoriniai modeliai kol kas niekaip negali būti sukalibruoti remiantis realiais duomenimis. Tą padaryti galėsime tik tada, kai rasime gyvybės įrodymų už Žemės ribų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Laivo Kilio AG (AG Carinae) yra masyvi žvaigždė, kurios vėjas aplink suformuoja didžiulį ūką. Šioje nuotraukoje raudonai pažymėta jonizuotų dujų spinduliuotė, o mėlynai – jos sužadintų dulkių švytėjimas. Ūko skersmuo siekia apie pusantro parseko – truputį daugiau, nei atstumas nuo Saulės iki artimiausios jai žvaigždės Kentauro Proksimos. Ūko amžius siekia apie 10 tūkstančių metų, o jo dujos juda maždaug 60 km/s greičiu.

***

Baltosios nykštukės sendamos įsimagnetina. Žvaigždės, kurių masė neviršija aštuonių Saulės masių – o tokių yra daugiau nei 90% iš visų Galaktikos žvaigždžių – gyvenimus baigia baltosios nykštukės stadijoje. Baltoji nykštukė yra maždaug Žemės dydžio, daugiausiai iš anglies ir deguonies sudaryta, žvaigždės liekana, kuri švyti tik todėl, kad formuodamasi labai įkaito. Termobranduolinės reakcijos joje nebevyksta. Maždaug ketvirtis žinomų baltųjų nykštukių turi stiprų magnetinį lauką, o kitos arba turi labai silpną, arba neturi jo išvis. Kol kas nežinia, kodėl egzistuoja toks skirtumas ir apskritai kaip baltosios nykštukės įsimagnetina, nes jų magnetiniai laukai daug stipresni nei žvaigždžių, iš kurių jos atsirado. Tyrimus apsunkina ir tai, kad sendamos nykštukės blėsta, tad jas darosi sunkiau aptikti; taip pat blausesnės yra ir masyvesnės nykštukės, nes gravitacija jas suspaudžia iki mažesnio spindulio. Naujame tyrime ši problema įveikiama pasirinkus tyrinėti tik baltąsias nykštukes, kurias nuo Saulės skiria 20 parsekų arba mažesnis atstumas (palyginimui artimiausia žvaigždė, Kentauro Proksima, nuo Saulės nutolusi apie 1,3 parseko). Gaia teleskopo duomenų kataloge tokiu atstumu fiksuojamos 152 nykštukės – atlikus labai detalius jų stebėjimus paaiškėjo, kad magnetinį lauką turi maždaug penktadalis. Pastebėta tendencija, kad masyvesnės nykštukės magnetinį lauką turi dažniau, taip pat kad gerokai dažniau magnetinis laukas randamas senesnėse nykštukėse. Vienas evoliucijos etapas, aiškiai susijęs su magnetinio lauko atsiradimu, yra kristalizacija – reiškinys, kai, nykštukei pakankamai atvėsus, jos branduolys tampa deimanto kristalu su įvairiais inkliuzais. Šis atradimas galbūt padės paaiškinti ir magnetinio lauko kilmę, nes žvaigždėms bei planetoms įprastas dinamo procesas baltųjų nykštukių atvejui netinka. Teoriniai modeliai rodo, kad dinamo procesas negali sukurti magnetinio lauko, stipresnio nei maždaug 100 tūkstančių gausų (Žemės magnetinis laukas yra apie 0,5 gauso), tuo tarpu baltųjų nykštukių magnetiniai laukai gali siekti ir šimtus milijonų gausų. Be to, dinamo kuriamas žvaigždžių magnetinis laukas silpsta, joms senstant, tuo tarpu baltųjų nykštukių magnetinis laukas, laikui bėgant, nemažėja. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Didžiulis netolimas kosminis burbulas. Du artimiausius Saulei žvaigždėdaros regionus – Persėjo ir Tauro molekulinius debesis – greičiausiai suformavo prieš keliolika milijonų metų sprogusi supernova. Tokia išvada gauta kaip dalis tyrimo, kuriame buvo nagrinėjama santykinai artimų molekulinių debesų forma. Pasitelkę labai detalius dulkių pasiskirstymo Paukščių Take duomenis, tyrėjai nagrinėjo didžiausių jų sankaupų, kurios atitinka ir šaltų molekulinių dujų sankaupas, struktūrą, ir nustatė, kad Persėjo ir Tauro debesys, bei dar keli aplinkiniai, išsidėstę vienos sferos pakraščiuose. Sferos skersmuo siekia apie 156 parsekus, o jos centras nuo mūsų nutolęs apie 220 parsekų. Tokį didelį burbulą suformuoti gali keli supernovų sprogimai, įvykę beveik toje pačioje vietoje. Tyrėjų teigimu, burbulo amžius yra apie 6-22 milijonus metų. Apie tai, kad supernovų burbulai, plėsdamiesi per tarpžvaigždinę terpę, suspaudžia dujas ir paskatina molekulinių debesų bei žvaigždžių formavimąsi, teoriškai svarstoma jau seniai, bet šis atradimas yra kol kas tvirčiausias tokio proceso egzistavimo įrodymas. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Juodųjų skylių gama spinduliuotė. Kosmose sklando įvairiausios energijos fotonai – nuo labai ilgų radijo bangų iki milžiniškos energijos gama spindulių. Daugumos fotonų kilmę galima nustatyti palyginus nesunkiai, mat jie atskrieja daugmaž tiesiai iš kilmės šaltinių. Bet dalis spinduliuotės sudaro „foną“, kurio kilmės šaltiniai nėra aiškūs. Vienas toks fonas susideda iš megaelektronvoltų (MeV; šis energijos vienetas lygus maždaug vienai 10-trilijonajai džaulio daliai; kita vertus, elektrono rimties masės energija atitinka apie pusę MeV) energijos gama spindulių. Dabar pasiūlytas jų kilmės paaiškinimas. Jis remiasi labai karštų dujų srautais, randamais prie kai kurių supermasyvių juodųjų skylių. Supermasyvios juodosios skylės egzistuoja kone visų galaktikų centruose, o į jas krentančios dujos formuoja įvairias struktūras. Jei dujų nėra labai daug, jos suformuoja labai karštą storą riestainį. Elektronai jame įkaista tiek, kad sąveikaudami su ten pat išspinduliuojamais radijo fotonais, pakelia jų energiją iki MeV eilės energijos. Analogiškas procesas vyksta ir sparčiau medžiagą ryjančių juodųjų skylių aplinkoje – ten greta santykinai tankaus dujų disko susidaro retesnis ir karštesnis vainikas. Tokie srautai skleidžia ne tik MeV energijos gama spindulius; susiduriant energingiems protonams, ten išsiskiria petaelektronvoltų (1 PeV = milijardas MeV) energijos neutrinai, kurių fonas kol kas irgi nepaaiškintas. Įdomu, kad šis modelis vienu kartu paaiškina abiejų fonų intensyvumą. Taip pat svarbu, kad net ir MeV energijos fotonai šiame modelyje sukuriami iš šiluminių procesų; anksčiau buvo manoma, kad tokia energinga spinduliuotė gali susidaryti tik nešiluminių procesų metu. Ateityje naująjį modelį bus galima patikrinti, geriau išmatavus MeV gama spindulių ir PeV neutrinų fono pasiskirstymą danguje – jei jie pasirodys panašūs, tai sustiprins tikimybę, kad juos abu kuria tie patys procesai. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

***

Juodoji skylė atsiranda, kai medžiaga sukrenta į labai mažą erdvės regioną. Niekas iš jos negali pabėgti; juodoji skylė yra medžiagos ateityje. Baltoji skylė yra visiškai priešingas objektas: niekas į jį negali patekti; baltoji skylė yra medžiagos praeityje. Ar gali būti, kad Didysis sprogimas, nuo kurio prasidėjo mūsų Visata, buvo baltoji skylė? Apie tai pasakoja Dr. Becky:

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse