Kąsnelis Visatos CDLXXXII: Ištempimai

Per arti prie juodosios skylės priskridusi žvaigždė ištempiama į spagetį, kuris vėliau susisuka į diską. Bent jau toks yra standartinis įsivaizdavimas, o dabar pirmą kartą užfiksuoti tokio spagečio egzistavimo požymiai. Gravitacinis ištampymas reikšmingas ir daug didesniais masteliais – štai Paukščių Tako palydovės Didysis ir Mažasis Magelano debesys ištampė žvaigždes ir tamsiąją materiją Galaktikos hale. Švelnesni ištempimai, pavyzdžiui nedidelis žvaigždės formos pokytis dėl kompanionės gravitacijos, padėjo aptikti mažiausią žinomą juodąją skylę. Kitose naujienose – bandomųjų astronautų mikrobiomos pokyčiai, deguonies gamyba ir drebėjimai Marse, gazuotas vanduo meteorite ir stipriausias Kentauro Proksimos žybsnis. Gero skaitymo!

***

Kosminė“ misija pakeičia mikrobiomą. Ruošiantis ilgoms kosmoso misijoms, pavyzdžiui žmonių skrydžiui į Marsą, atliekami įvairiausi bandymai Žemėje. Tarp jų yra ir ilgalaikiai misijų modeliai, kurių metu įgula uždaroma į kosminio laivo ar tyrimų stoties analogą ir mėnesius ar net metus praleidžia jame. Vienas toks eksperimentas buvo Mars500, kurio metu netoli Maskvos esančioje dirbtinėje tyrimų stotyje rusų, europiečių bei kinų įgula gyveno 500 dienų – nuo 2010-ųjų birželio iki 2011-ųjų lapkričio. Eksperimento metu ir jam pasibaigus buvo sekama įgulos narių savijauta bei jų sveikatos indikatoriai. Iškart po eksperimento pastebėta, kad visi nariai numetė nemažai svorio ir neteko raumenų masės, taip pat aptikti priešdiabetiniai gliukozės metabolizmo pokyčiai. Dabar pirmą kartą atliktas įgulos narių mikrobiomos tyrimas. Naudodamiesi nauja genetinės analizės technologija, tyrėjai nustatė, kad įgulos nariai misijos metu neteko kai kurių gerųjų žarnyno bakterijų, padedančių įsisavinti įvairias maistines medžiagas ir saugančių nuo uždegimų. Iš kitos pusės, žarnyne padaugėjo kai kurių bakterijų, kurių žmonėse įprastai yra labai mažai ir kurių funkcija kol kas net nežinoma. Nors negalima tvirtai teigti, kad šie pokyčiai nulėmė seniau žinomus simptomus, toks ryšys tikrai gali egzistuoti. Geriau suprasdami, kaip žmonių organizmai – įskaitant simbiotines bakterijas – reaguoja į ilgą buvimą uždaroje erdvėje, misijų planuotojai galės parengti tinkamą mitybos režimą, padėsiantį astronautams išlikti sveikesniems. Tyrimo rezultatai publikuojami Computational and Structural Biotechnology Journal.

***

Prieš daugiau nei šimtą metų Tunguskoje įvyko sprogimas – bene didžiausias žmonijos istorijoje. Greičiausiai tai buvo asteroido arba kometos sprogimas kelių šimtų metrų aukštyje virš Žemės paviršiaus. Bet tai – ne vienintelė hipotezė. Kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, jog Tunguskoje sprogo dujos, išsiveržusios pro Žemės plutą. Egzistuoja ir įvairių egzotiškų hipotezių apie slaptus mokslinius projektus, nežemiškų civilizacijų erdvėlaivius arba ginklus ir panašiai. Apie hipotezes bei apie žmones, kurie vis dar ieško atsakymų, pasakoja Space and Astronomy:

***

Saulės žybsnio poveikis magnetosferai. Magnetosfera yra skydas, saugantis Žemę nuo žalingo Saulės poveikio. Saulės vėjas, atsimušęs į Žemės magnetinį lauką, didžiąja dalimi aplenkia mūsų planetą, o nedideli elektronų ir protonų srautai, pasiekiantys atmosferą, suformuoja šiaurės ir pietų pašvaistes. Kai iš Saulės išsiveržia medžiagos pliūpsnis, vadinamas vainikiniu medžiagos išmetimu, ir pasiekia Žemę, magnetosfera prispaudžiama arčiau planetos, o pašvaistės matomos toliau nuo ašigalių. O kas nutinka Saulės žybsnių metu, kai Žemę pasiekia tik energingesni fotonai, bet ne elektringos dalelės? Ilgą laiką buvo manoma, kad vienintelis poveikis yra energija, perduodama viršutiniams atmosferos sluoksniams, bet nauji modeliai rodo kitaip. Tyrimui mokslininkai pasirinko 2017 metų rugsėjį įvykusio Saulės žybsnio stebėjimų duomenis ir apjungė juos su nauju skaitmeniniu „geoerdvės“ modeliu. Geoerdve (angl. geospace) vadinamas kosmoso regionas arti Žemės, susidedantis iš viršutinių atmosferos sluoksnių bei magnetosferos. Modelis parodė, kad žybsnis paveikė toli gražu ne tik atmosferą ir ne tik toje vietoje, kur sugerta didžioji dalis energijos. Atmosferos viršuje, 90-150 kilometrų aukštyje virš Žemės paviršiaus, gerokai sustiprėjo fotojonizacija – to ir buvo tikėtasi. Bet šis pokytis, savo ruožtu, sumažino viršutinių atmosferos sluoksnių kaitinimą dėl sąveikų su magnetosfera, pakeitė daugybės magnetinio lauko genamų medžiagos srautų kryptį ir pakeitė elektringų dalelių patekimą į pašvaisčių regionus. Iš principo panašūs pokyčiai turėtų vykti ir kitose magnetosferą turinčiose planetose, taip pat ir egzoplanetose. Taigi šis atradimas įdomus ir Žemės magnetinio lauko tyrimams bei Saulės audrų poveikio prognozėms kurti, ir kitų planetų bei netgi egzoplanetų sąveikos su savo žvaigždėmis analizei. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Physics.

***

Išbandyta deguonies gamyba Marse. Prieš savaitę, pirmadienį, NASA sėkmingai išbandė pirmą sraigtasparnį Marse. O vos po dienos pasiektas dar vienas proveržis – pirmą kartą žmonių sukurtas prietaisas Marse pagamino deguonies. Perseverance marsaeigyje įrengtas instrumentas MOXIE per valandą pagamino 5,37 gramo deguonies – to užtektų vienam žmogui kvėpuoti maždaug 10 minučių. Deguonis išgautas iš atmosferoje esančio anglies dvideginio. Šios dujos buvo įtrauktos į prietaiso vidų ir įkaitintos tiek, kad suskiltų į deguonį ir anglies monoksidą. Tada anglies monoksidas pašalintas, o deguonies atomai susijungė į molekules. Preliminarūs testai rodo, kad pagamintas deguonis yra visiškai švarus, bet nepageidaujamų priemaišų. Pagamintas kiekis gali atrodyti nedidelis, bet tai – tik pirmasis bandymas. MOXIE komanda tikisi išgauti apie 12 gramų deguonies per valandą. Šis deguonis nebus naudojamas Perseverance tikslams pasiekti; pats jo išgavimas ir yra tikslas. Išsiaiškinus, kad technologija Marso sąlygomis veikia, ateities misijose bus galima įtraukti didesnius analogiškus įrenginius. Deguonis ateities Marso misijoms bus svarbus ne tik astronautų gyvybei palaikyti, bet ir kaip raketų kuras. Skaičiuojama, kad keturių astronautų įgula per metus trunkančią misiją iškvėpuos apie toną deguonies, o jų raketai pakilti nuo Marso reikės net 25 tonų šių dujų.

***

Marso drebėjimai – keisti. Nuo 2018 metų pabaigos Marse stovi NASA zondas InSight, tiriantis Raudonosios planetos drebėjimus. Neseniai pristatyti pirmųjų Marso metų – beveik dvejų Žemės metų – stebėjimų duomenys, atskleidžiantys įvairių Marso struktūros įdomybių. Duomenys patvirtino ankstesnes išvadas, kad Marso drebėjimai daug silpnesni, nei Žemės – iš daugiau nei 500 užfiksuotų drebėjimų stipriausias buvo vos 3,6 balų stiprumo. Žemėje toks drebėjimas būtų juntamas ir suvirpintų daiktus kambaryje, tačiau žalos nepridarytų. Apskritai daugelis drebėjimų tokie silpni, kad Žemėje juos sunku būtų užfiksuoti, tačiau Marso seisminis fonas daug silpnesnis – nevyksta tektoninių plokščių judėjimas ir nėra nuolatinės vandenynų mūšos. Be to, didžiąją metų dalį naktimis praktiškai nepučia ir vėjas. Dauguma drebėjimų yra aukšto dažnio virpesiai, prasidedantys iki keleto šimtų kilometrų atstumu nuo zondo; jie sklinda vien planetos pluta. Jų dažnumas kinta einant metams; kodėl – kol kas neaišku. Žemėje panašių drebėjimų neaptinkama, bet šie įvykiai primena Mėnulio drebėjimus. Kiti drebėjimai labiau primena žemiškuosius – žemo dažnio, įsiskverbiantys į mantiją ir greitai nugestantys. Kai kurių žemo dažnio drebėjimų bangos atsklido išsiskirsčiusios, kaip būna ir Žemėje – tai leido nustatyti jų kilmės zoną. Paaiškėjo, kad visi šie drebėjimai prasidėjo Cerberio kanjone (Cerberus Fossae) už 1800 kilometrų. Šis regionas yra bene jauniausia geologinė struktūra Marse; greičiausiai pluta toje vietoje dar nėra nusistovėjusi, todėl kartais sudreba. Vieni Marso metai buvo planuota misijos trukmė. Kadangi InSight vis dar veikia, misija bus tęsiama ir padės dar geriau suprasti Marso sandarą. Duomenys pristatyti Mėnulio bei planetų mokslo konferencijoje dviejuose pranešimuose.

***

Meteorite rasta gazuoto vandens. Vandens Saulės sistemoje yra praktiškai visur; tiesa, už Žemės ribų tai daugiausiai vandens ledas, arba popaviršiniai vandenynai didžiųjų planetų palydovuose. Meteorituose vandens taip pat randama, bet paprastai tik hidratuotų mineralų pavidalu – tai yra mineralai, kuriuose inkorporuotos pavienės vandens molekulės. Teoriškai mikroskopinėse ertmėse asteroidų, taigi ir meteoritų, viduje skystis gali išlikti milijardus metų. Dabar pirmą kartą meteorite pavyko aptikti skysto vandens. Ir ne bet kokio, o gazuoto – jame net 15% sudaro anglies dvideginis. Sutterio malūno meteoritas (Sutter’s Mill meteorite) į Žemę nukrito 2012 metų balandį; jame aptikta seniausių žinomų Saulės sistemos uolienų fragmentų. Nuskenavę vieną meteorito fragmentą rentgeno spinduliuote bei elektronų srautais, mokslininkai aptiko nano-dydžio inkliuzą, sudarytą iš vandens ir anglies dvideginio mišinio. Tai reiškia, kad meteoritas susiformavo aplinkoje, kurioje buvo ledo gabalų, sudarytų ir iš vandens, ir iš anglies dvideginio. Vakuume toks ledo mišinys gali formuotis esant temperatūrai, ne aukštesnei nei 218 kelvinų, arba -55 Celsijaus laipsniai. Tokios žemos temperatūros Saulės sistemos jaunystėje egzistavo gerokai už šiandieninės Žemės orbitos, o greičiausiai netgi už Jupiterio orbitos, taigi Sutterio malūno meteorito motininis kūnas susiformavo išorinėje Saulės sistemos dalyje. Vėliau kūnas, arba jo fragmentai, atmigravo arčiau Saulės, kol galiausiai vienas gabaliukas nukrito į Žemę. Šis atradimas padės geriau suprasti, kaip tokia migracija vyko; be to, ateityje metodiką bus galima panaudoti ieškant vandens inkliuzų ir kituose meteorituose. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Galingiausias Kentauro Proksimos žybsnis. Visos žvaigždės yra aktyvios – kartkartėmis sužimba energingais spinduliais irba išmeta medžiagos pliūpsnius. Kiekvienos žvaigždės aktyvumas skirtingas, bet bendra tendencija yra tokia, kad mažesnės žvaigždės yra santykinai aktyvesnės. Jų žybsniai nutinka dažniau ir yra ryškesni, lyginant su vidutiniu žvaigždės šviesiu, nei masyvesnių žvaigždžių. Artimiausia Saulei žvaigždė Kentauro Proksima už Saulę mažesnė apie aštuonis kartus. Jau senokai žinoma, kad ji gana aktyvi, tad 2019 metais grupė mokslininkų nusprendė ištirti jos aktyvumą daug detaliau, nei bet kada iki šiol. Tam jie nukreipė žvaigždės link net devynis teleskopus ir iš viso stebėjo ją 40 valandų per kelių mėnesių laikotarpį. Ir užfiksvo galingiausią kada nors aptiktą žybsnį. 2019-ųjų gegužės pirmą dieną vos per septynias sekundes Kentauro Proksima ultravioletinių spindulių ruože paryškėjo 14 tūkstančių kartų. Taip pat daugiau nei tūkstantį kartų sustiprėjo žvaigždės milimetrinė spinduliuotė. Ryškiausi kada nors aptikti Saulės žybsniai tesiekė apie šimtadalį šio žybsnio galingumo. Raudonosios nykštukės – žvaigždės, panašios į Kentauro Proksimą – yra dažniausios Galaktikoje ir ypatingai ilgaamžės; prie jų dažnai randama planetų. Deja, didelis aktyvumas daro šias planetas menkai tinkamas gyvybei – tokie milžiniški ultravioletinės spinduliuotės pliūpsniai gali lengvai sunaikinti planetos atmosferą ir sterilizuoti paviršių. Be to, gyvybinė zona prie raudonųjų nykštukių yra daug arčiau, nei prie Saulės, taigi planetas su paviršiaus temperatūra, tinkama skystam vandeniui, talžo santykinai dar didesni žybsniai, nei tokias, kurios nuo žvaigždės būtų nutolusios tiek, kiek Žemė nuo Saulės. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Masyvi tolima planeta. Daugybė egzoplanetų atradimų privertė ne kartą permąstyti planetų formavimosi bei evoliucijos modelius. Naujai atrasta masyvi planeta, skriejanti labai toli nuo savo žvaigždės, irgi gali pakeisti nusistovėjusią teoriją. Planeta YSES 2b skrieja aplink žvaigždę už 110 parsekų nuo mūsų. Planetos masė šešis kartus viršija Jupiterio, o atstumas iki žvaigždės siekia net 110 astronominių vienetų – beveik keturis kartus daugiau, nei Plutonas nutolęs nuo Saulės. Yra trys galimi paaiškinimai, kaip planeta ten atsidūrė, bet nei vienas jų neatrodo iki galo tinkamas. Įprastai planetos formuojasi iš protoplanetinio disko, jame kaupiantis dulkėms; bet taip toli nuo žvaigždės diskas neturėtų turėti užtektinai masės tokiai planetai užauginti. Galbūt diske įvyko gravitacinis nestabilumas, dėl kurio ten susikaupė daugiau medžiagos iš aplinkinių dalių; bet tada modeliai prognozuoja daug didesnę planetos masę. Galbūt planeta susiformavo arčiau žvaigždės ir vėliau numigravo tolyn; bet tokiai migracijai reikalingas papildomas perturbuojantis kūnas, pavyzdžiui kita panašios masės planeta, o tokios sistemoje neaptikta. Nors gal vienas iš šių paaiškinimų, tik truputį modifikuotas, pasirodys esąs tinkamas, gali būti, kad YSES 2b egzistavimui paaiškinti reikės visiškai pergalvoti šiandienines teorijas apie protoplanetinių diskų pakraščius, o gal ir visą planetų formavimosi procesą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Žvaigždėdaros regionai M8 (apačioje), M20 (viršuje) ir NGC 6559 (kairėje). Šaltinis: Gabriel Rodrigues Santos

Jei skristume tiesiai Galaktikos centro link, pakeliui, už kiek daugiau nei pusantro kiloparseko, pasiektume tris žvaigždėdaros regionus. Iš Žemės jie matomi tame pačiame Šaulio žvaigždyne, kaip ir Galaktikos centras, taigi atskirti juos nuo aplinkinių bei arčiau ir toliau esančių žvaigždžių gali būti nemenkas iššūkis. Visgi du iš jų identifikavo dar Charlesas Messieras XVIII amžiuje, o trečiasis, matomas kairėje nuotraukos pusėje, kataloguotas XIX a. Didžiausias iš trijų regionų – nuotraukos apačioje esantis M8 – dar žinomas kaip Lagūnos ūkas. Jų visų spalvą kuria jaunų žvaigždžių spinduliuotė, kaitinanti aplinkines dujas.

***

Mažiausia žinoma juodoji skylė. Juodąsias skyles aptikti sudėtinga – pačios neskleisdamos jokios spinduliuotės, jos yra tamsūs dariniai tamsiame kosmose. Taigi nustatyti jos egzistavimą galima tik užfiksavus kokį nors poveikį aplinkai, pavyzdžiui, žvaigždei-kompanionei dvinarėje sistemoje. Įprastai toks poveikis pastebimas kaip spinduliuotė: prisitraukusi dalį kompanionės medžiagos, juodoji skylė apsijuosia akreciniu disku, kuris švyti gerokai kitaip, nei žvaigždė. Kartais poveikis būna vien gravitacinis, nes kompanionė yra pernelyg toli, kad jos medžiaga nukristų į juodąją skylę. Dabar paskelbta apie juodosios skylės atradimą būtent per gravitacinį poveikį; be to, tai yra artimiausia Saulei ir mažiausia kada nors aptikta juodoji skylė. Žvaigždė Vienaragio V723 yra dvinarė, kurios ryškesnioji kompanionė yra maždaug Saulės masės sena žvaigždė-milžinė. Nuo mūsų sistema nutolusi apie 460 parsekų. Išanalizavę detalius stebėjimus, atliktus antžeminiais ir kosminiais teleskopais, tyrėjai apskaičiavo, kad žvaigždės kompanionė yra maždaug tris kartus masyvesnė už Saulę, tačiau praktiškai neskleidžia spinduliuotės. Tai reiškia, kad ji negali būti žvaigždė ir greičiausiai yra juodoji skylė. Tokią interpretaciją patvirtina ir silpnas rentgeno spinduliuotės signalas, greičiausiai sklindantis iš tamsiosios kompanionės aplinkos. Dar neseniai dauguma astronomų manė, kad juodosios skylės nebūna mažesnės, nei penkios Saulės masės, tačiau pastaruoju metu pagal gravitacinių bangų signalus atrasti keli mažesnės masės objektai. Jie negali būti ir neutroninės žvaigždės, nes šių masė negali viršyti maždaug 2,3 Saulės masės. Naujasis atradimas turėtų padėti geriau suprasti, kaip atsiranda „masės tarpe“ esančios juodosios skylės. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Magelano debesys sujaukia Galaktiką. Didysis Magelano debesis yra didžiausia Paukščių Tako palydovinė galaktika. Kartu su gretimu Mažuoju Magelano debesiu jie skrieja aplink mūsiškę keliasdešimties kiloparsekų atstumu – tik truputį toliau nuo Galaktikos centro, nei pačios Galaktikos skersmuo. Gali būti, kad palydovėmis jas vadinti ne visai teisinga: Magelano debesys greičiausiai juda pernelyg greitai, kad Paukščių Takas išlaikytų juos orbitoje. Taigi galimai Magelano debesys tik skrenda pro šalį. Kaip bebūtų, jų gravitacija turi įvairialypį poveikį Paukščių Takui – pavyzdžiui, visas mūsų Galaktikos diskas yra pasislinkęs į šalį dėl Magelano debesų traukos. Dabar atrasta, kad poveikis matomas ir halo – išorinės Galaktikos dalies – žvaigždėms. Naudodami dviejų kosminių teleskopų – Gaia ir WISE – duomenis, tyrėjai beprecedentiškai tiksliai nustatė daugiau nei tūkstančio halo žvaigždžių padėtis ir atstumus. Sudarytame erdvėlapyje aiškiai išryškėjo du žvaigždžių sutankėjimai. Pirmasis driekiasi už Magelano debesų, tarsi banga už laivo, skrodžiančio vandenį; antrasis yra priešingoje Galaktikos pusėje. Abiejų sutankėjimų egzistavimą prognozuoja teoriniai modeliai; tiesa, realus sutankėjimas už Magelano debesų yra kiek stipresnis, nei teorinė prognozė. Žvaigždžių sutankėjimai greičiausiai rodo ir analogiškus tamsiosios materijos sutankėjimus, kurių neįmanoma stebėti tiesiogiai. Remdamiesi šiais duomenimis, mokslininkai galės patikslinti Magelano debesų judėjimo trajektoriją, jų bei Paukščių Tako masę, ir geriau apskaičiuoti, kaip šios galaktikos turėtų judėti ateityje. Sutankėjimo bangos kūrimas lėtina Magelano debesis, tad net jei jie kol kas lekia greičiau, nei Paukščių Takas gali juos išlaikyti, laikui bėgant jie vis tiek turėtų sulėtėti ir įkristi į mūsų Galaktiką; manoma, kad tai nutiks po poros milijardų metų. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Ištemptos žvaigždės siluetas. Bet koks objektas, priartėjęs pernelyg arti juodosios skylės, yra ištempiamas – vieną jo pusę veikia stipresnė gravitacija, nei kitą. Priklausomai nuo juodosios skylės masės ir objekto tankio, tempimas gali įveikti objekto formą palaikančias jėgas ir daiktas pavirsta pailgu siūlu. Šis procesas vadinasi spagetifikacija. Kai spagetifikuojama žvaigždė, maždaug pusė jos medžiagos susisuka į diską aplink juodąją skylę ir kurį laiką šviečia gana ryškiai – tai vadinama potvyninio suardymo įvykiu. Panašūs reiškiniai kartkartėmis stebimi įvairių galaktikų centruose. Bet stebimi būna tik šviesio pokyčiai, o ne išardytos žvaigždės medžiagos judėjimas. Dabar pirmą kartą pavyko užfiksuoti iš žvaigždės likusio spagečio kuriamą ekraną, užstojantį dalį žybsnio šviesos. Prieš porą metų aptikto potvyninio suardymo įvykio AT 2019dsg rentgeno spinduliuotė sklido apie keturis mėnesius, radijo – pusmetį, regimųjų spindulių – net aštuonis mėnesius. Rentgeno spinduliuotė sklinda iš pačių juodosios skylės prieigų ir centrinės ją supančio disko dalies, taigi akivaizdu, kad sistema matoma „iš viršaus“ – daugmaž statmenai disko plokštumai. Detaliai išanalizavę žybsnio spektro kitimą laikui bėgant, mokslininkai aptiko kintančias sugerties linijas – požymį, kad kažkokia medžiaga pralėkė tarp juodosios skylės ir mūsų. Linijos buvo siauros – tai reiškia, kad jas kurianti medžiaga juda maždaug vienodu greičiu mūsų atžvilgiu. Šis ir kiti požymiai leidžia spręsti, kad pastebėtas būtent ištemptos žvaigždės medžiagos siluetas, po truputį krentantis į diską aplink juodąją skylę. Kritimo procesas trunka gana ilgai, nes dalis žvaigždės medžiagos, prieš nukrisdama, nutolsta dideliu atstumu nuo juodosios skylės. Šis atradimas padės geriau suprasti, kaip vystosi potvyninio suardymo įvykiai, o kartu ir patikslinti žvaigždžių struktūros modelius, nes nuo struktūros priklauso, kaip žvaigždė yra ištempiama ir suardoma. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

4 komentarai

  1. Sveiki,
    Daznai pasiziuriu per youtube marso nuotraukas. Labai krenta j akis akmenys, suskyle beveik per puse. Ar nera kazkokio poveikio rezultatas?
    (Ledo spaudimo ar staigaus temperaturos pasikeitimo).
    Ir dar del marso spalvos. Dabar visi zinom, kad marsas siek tiek rausvas del gelezies oksidu grunte. O kaip senoves zmones nustate, kad jis rausvas, juk plyka akim to nesimato is zemes?

    1. Dėl Marso spalvos – matosi ir plika akimi, esant geroms sąlygoms :) Tiesiog šiais laikais geras sąlygas rasti sudėtinga, šviesinės taršos labai daug.

      Dėl akmenų skilimo – pavyko išgūglinti, kad turbūt dėl šiluminio poveikio: https://www.nature.com/articles/ncomms7712. Kaip suprantu, tiesiog tie akmenys nejuda iš vietos, todėl šiluminė įtampa juos kasdien veikia vienodai, tai ir suskyla laikui bėgant.

    2. :) Gyvenu Vilniuje, turiu vidutinioko teleskopus du, tačiau praeitais metais marsui priartėjus prie Žemės galėjai pamatyti gerai prisimerkęs, jog tikrai raudonai šviečia Vilniaus pakraštyje. Tik iki šiol nesu tikras, jog tai ne placebas.

  2. Mano vienas vaikystės maloniausių prisiminimų, kai kasnors iš vyresnių danguje rodė žvaigždynus, Andomedą, žvaigždes vardindavo ar planetas. Tai Marsą taip ir parodė – “Ar matai tą raudoną žvaigždę netoli horizonto – ten ne žvaigždė, o planeta – Marsas”. Aišku, kad mačiau! Ir man niekad net nekilo mintis kad jis neraudonas :)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *