Kąsnelis Visatos CLXXVII: Audros

Iš praėjusios savaitės naujienų pririnkau tiek, kad labai ilgai teko atrinkinėti dešimtį pristatymui. Nepapasakosiu ir apie LightSail misijos pabaigą, ir apie kvantinių putų paieškas Visatoje, ir dar apie keletą įdomybių. Bet tai nereiškia, kad po kirpsniuku nerasite nieko gero; priešingai – ten bus ir apie planus remontuoti palydovus orbitoje, ir apie Saulės audrų prognozes, ir apie mažiausią kada nors aptiktą egzoplanetą. Taigi smagaus skaitymo.

***

Palydovų remontas. Šiuo metu aplink Žemę sukasi daugiau nei tūkstantis veikiančių palydovų – komunikacijų, stebėjimų ir t.t. Kiekvienas jų kainuoja dešimtis ar net šimtus milijonų dolerių, taigi natūralu, kad būtų labai naudinga galėti prailginti jų gyvavimo trukmę. Praeitą savaitę NASA paskelbė apie planus sukurti orbitinę palydovų remonto ir kuro papildymo stotį, kurioje visiškai automatiškai palydovus būtų galima papildyti degalais, suremontuoti mikrometeoritų paliktas skyles ir atlikti kitus darbus, kurie pailgintų palydovų tarnavimo laiką. NASA vadovo teigimu, visos technologijos tam jau egzistuoja, dalis jų per pastaruosius keletą metų sukurtos NASA laboratorijose. Kosminė stotis skrajotų nuo vieno palydovo prie kito ir juos taisytų, šiems neiškrypstant iš savo orbitų.

***

Mėnulio debesis. Dar nuo žmonių lankymosi Mėnulyje žinoma, kad mūsų palydove egzistuoja dulkių debesys. Dabar zondo LADEE duomenys atskleidė dar vieno debesies, gaubiančio visą Mėnulį, egzistavimą. Šis debesis yra labai retas, plika akimi nematomas, ir labai netaisyklingos formos bei nevienodo tankio. Jį sudaro dulkelės, kurias į viršų išsviedžia kosminių dulkių smūgiai. Tokios pačios dulkės, kurios sudega Žemės atmosferoje kaip krintančios žvaigždės, atsitrenkia į Mėnulio paviršių ir pakelia regolito (Mėnulio paviršiaus dulkių) fontanus. Tie fontantai laikui bėgant nusėstų atgal, tačiau bombardavimas nesiliauja, taigi debesis egzistuoja nuolatos. Bombardavimas nėra visur vienodas, taigi debesies forma yra daugmaž elipsinė, didesnio tankio ties pusiauju ir ties rytiniu terminatoriumi (saulėtekio zona). Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Saulė gegužės pabaigoje, ekstremalių UV spindulių vaizdas. ©SDO, NASA

Savaitės paveiksliukas – tiesiog mūsų Saulė. Bet geriau įsižiūrėjus, galima pamatyti įdomų reiškinį – tarsi plunksninius debesis kairėje viršutinėje dalyje. Šie debesys „svyravo“ kaip supynės bent porą dienų.

***

Audrų prognozės. Kartas nuo karto Saulė išmeta energingų dalelių srautą, kuris, pasiekęs Žemę, gali pridaryti bėdų palydovams, lėktuvams ir netgi antžeminiams objektams. Šiuo metu detaliausi turimi modeliai gali perspėti apie artėjantį vainikinės masės srautą tik prieš 30-60 minučių. Tačiau naujas metodas turėtų pailginti šį periodą iki 24 valandų. Metodas remiasi Saulės dinamikos observatorijos ir kitų teleskopų stebėjimais ir nustato artėjančio srauto magnetinio lauko kryptį. Jei ši kryptis sutampa su Žemės magnetiniu lauku, pavojus mūsų planetai negresia. Tačiau jei kryptys yra priešingos, pavojus egzistuoja. Tyrimas publikuotas žurnale Space Weather.

***

Šaltas Marsas. Dažnai sakoma, kad ankstyvasis Marsas buvo šiltas ir drėgnas – su daug vandens bei vidutine temperatūra virš nulio laispnių Celsijaus. Tačiau nauji skaitmeniniai modeliai rodo, kad Marso paviršiuje esančius kanalus lengviau paaiškinti, kaip ledo ir sniego erozijos padarinius, o ne lietaus ir upių išgraužas. Tiesa, buvo lyginti tik du modeliai – vienas šiltas (10 laipsnių vidutinė temperatūra) ir vienas šaltas (-48 laipsniai), ir iš jų geresnis pasirodė antrasis. Tyrimo rezultatai arXiv.

Metanas – paprasčiausia organinė molekulė. Nors ją sukurti galima ir be gyvybės, Žemės atsmoferoje didžioji metano dalis atsiranda būtent dėl biologinių procesų (pvz. karvių bezdėjimo). Dabar pirmą kartą metanas atrastas iš Marso atlėkusiuose meteorituose. Buvo ištirti šeši meteoritų mėginiai, paimti iš meteoritų vidaus, kad būtų išvengta žemiškos taršos. Visi mėginiai sutrinti išskyrė šiek tiek metano, greičiausiai iš viduje buvusių mažų burbuliukų. Aišku, tai nereiškia, kad gyvybė Marse egzistuoja ar egzistavo – ugnikalnių aktyvumas taip pat gali sukurti metaną, o meteoritai yra būtent vulkaninės kilmės uolienos – tačiau atradimas vis tiek įdomus. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Nature Communications (deja, priėjimas mokamas).

***

Cereros šviesuliai. Apie šviesias dėmes Cereroje girdėjo jau daugelis. Bet pasirodo, jų yra ne viename krateryje, o labai daug kur. Naujausios „Dawn“ zondo nuotraukos atskleidžia daugybę kraterių, kuriuose ir kurių aplinkoje matyti medžiaga, daug šviesesnė už likusį Cereros paviršių. Greičiausiai tai reiškia, kad po pilka planetos pluta yra vandens ledo ar panašios medžiagos sluoksnis. Meteoritai, išmušantys kraterius, suskaldo ledą ir išmeta dalį jo į paviršių, kur jis švyti žymiai šviesiau už aplinką. Tiesa, ledas per kurį laiką turėtų išgaruoti – turbūt tai paaiškina, kodėl šviesuliai matomi ne visuose krateriuose.

***

Europos misija. Po ilgų svarstymų ir dar ilgesnio laukimo NASA vadovybė pagaliau patvirtino misiją į Jupiterio palydovą Europą. Pagrindinis misijos tikslas – ištirti poledinį Europos vandenyną ir nustatyti, ar jis tinkamas gyvybei egzistuoti. Paskutinį kartą iš arti Europa tyrinėta prieš du dešimtmečius, kai Jupiterio sistemoje skrajojo zondas Galileo. Šiuo metu Jupiterio link skrenda NASA zondas Juno, kuris atvyks po metų, tačiau ši misija tirs visą Jupiterio sistemą, ne tik Europą. Tuo tarpu naujoji misija išskristi turėtų 2022-aisiais, o Jupiterį pasieks kito dešimtmečio pabaigoje.

***

Titano vėjai. Titanas panašus į Žemę įvairiais bruožais – tik šie du Saulės sistemos kūnai turi skysčio telkinius ir skysčio apytakos ciklus, taip pat tarp uolinių kūnų niekas neturi tokių tankių atmosferų. Dabar atrastas dar vienas panašumas – poliarinis vėjas atmosferos viršuje. Šis vėjas panašiai veikia ir Žemėje, ir Titane: Saulės spinduliuotė išlaisvina elektronus iš molekulių ar atomų, taip sukurdama plazmą. Tada magnetinis laukas elektronus nusitempia tolyn nuo dangaus kūno, o paskui elektronus pabėga ir teigiamą krūvį turinčios dalelės. Taip po truputį atmosfera bėga į kosmosą. Žemėje magnetinis laukas yra Žemės ir Saulės magnetosfera, Titane – Saturno magnetosfera. Panašūs procesai gali vykti ir Marse bei Veneroje, bet įrodymų apie juos kol kas nėra. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Mažytė egzoplaneta. Kai kone kasdien atrandamos naujos egzoplanetos, ir ne po vieną, atrodo, sunku kažkuo nustebinti. Bet dabar aptikta mažiausia egzoplaneta – jos dydis panašus į Marso, o masė – dar mažesnė. Keplerio-138b dalinasi žvaigžde su dar bent dviejomis planetomis, kurios abi yra didesnės už Žemę. Visos trys planetos aplink žvaigždę skrieja labai trumpo periodo orbitomis, gerokai mažesnėmis, nei Merkurijaus orbita aplink Saulę. Atradimas svarbus tuo, kad parodo, jog tikrai galime aptikti Žemės dydžio egzoplanetas net 200 šviesmečių atstumu. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Kada rasime kitą Žemę? Egzoplanetų atrandama vis daugiau, bet ar tarp jų yra mūsų planetos sesuo? O jei yra, tai kaip tą nustatyti? Apie tai – savaitės filmuke.

[tentblogger-youtube oYp5Mru9QcM]

***

Galaktikų kvartetas. Keistos galaktikos po vieną nevaikšto. Bent jau taip atrodo pasižiūrėjus į galaktikų grupę HCG 16. Ją sudaro keturios galaktikos, ir visos – savaip neįprastos. Viena pilna labai karštų dujų, greičiausiai neseniai patyrė susiliejimą ir dabar pučia dujas lauk iš savęs. Antroje labai sparčiai formuojasi žvaigždės, tačiau nėra supermasyvios juodosios skylės centre. Kitos dvi turi aiškias potvynines uodegas, o viena iš jų ypatingai ryški rentgeno spindulių diapazone, greičiausiai taip pat dėl karštų dujų. Tokios nuotraukos padeda suvokti, kokia galaktikų įvairovė egzistuoja Visatoje.

***

Pirmosios žvaigždės. Aptikta viena iš pirmųjų Visatos galaktikų. Šis objektas, pavadintas CR7, matomas toks, koks buvo po Didžiojo sprogimo praėjus vos 800 milijonų metų. Visgi jo šviesis yra didesnis, nei bet kurios kitos panašiai nutolusios žinomos galaktikos. Galaktikos spektras atitinka tokį, kokio būtų galima tikėtis, jei didžioji žvaigždžių dalis būtų vadinamos III-osios populiacijos, tai yra žvaigždės, susiformavusios iš pirmykščių dujų, atsiradusių Didžiojo sprogimo metu ir nepraturtintų jokiais žvaigždžių suformuojamais sunkesniais cheminiais elementais. Taigi galaktika ne tik pati yra labai sena, bet ir žvaigždes joje matome pačias pirmąsias Visatoje – to anksčiau irgi nebuvo pavykę pasiekti. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai ir visas šios nakties ir praėjusios savaitės kąsnelis. Kaip visada, klausimai ir komentarai labai laukiami.

Laiqualasse

7 komentarai

  1. Klausimas ne į temą: o kur kirpsniukas? :-D

    Į temą: kas tas yr „Marso meteoritai“? Ne kartą esu susidūręs, bet tik dabar pagalvojau, kad visgi nesuprantu to termino. Kaip Marsas tais meteoritais „mėtosi“?

    1. Taip ir žinojau, kad kažką pamiršiu :D Kirpsniuką padariau.

      Marso meteoritai – tai meteoritai (=ant Žemės nukritę akmenukai iš dangaus), kurie kažkada buvo Marso dalis. Iš Marso jie išlėkė po stiprių meteoritų smūgių į Marsą, kai kraterio išmetama medžiaga pabėgo iš planetos. Tokie meteoritai, prieš jais tapdami (t.y. kol dar yra meteoroidai), gali šimtus tūkstančių ar milijonus metų skrajoti tarpplanetinėje erdvėje, prieš kur nors nukrisdami. Tai, kad jie yra iš Marso, išsiaiškinti galima pagal cheminę/mineralinę/izotopinę sudėtį.

      Truputį plačiau apie terminus kažkada rašiau.

  2. Kalbant apie palydovų remontą… Spėju, kad sudėtingiausia užduotis, visgi kažkaip juos po vieną „sugaudyti“. Reikės paieškoti arba pabandyti sukurpti sąrašiuką platesnėm orbitų ir greičių įvairovės supratimui….

    1. Taip, palydovų pagavimas – viena iš problemų. Ta remonto stotis turėtų pati skraidyti ir sugebėti automatiškai prisiderinti prie palydovo judėjimo. Nelengva užduotis.

      1. Vakar užtikau jūsų blogą ir labai smagiai paskaitinėjau dalį temų. Man, matyt, nostalgija astrofizikai ir astronomijai, kuria labai domėjausi devintoje klasėje. Ir fantastika patinka. Todėl atsidėkodama už smagų vakaro praleidimą rekomenduočiau paskaityti. S. Lemo apsakymą iš knygos „Navigatorius Pirksas“. Apsakymas susijęs su tema apie palydovų pagavimą ir apie kosmines šiukšles. Apsakymas pavadinimu – „Pirkso pasakojimas“. Pažadu, kad smagiai pasikvatosite. :) Jei nerastumėte, parašykite, įmesiu failą iš kompiuterio.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.