Kąsnelis Visatos CLX: Įdomūs faktai

Keista, bet tarp praėjusios savaitės naujienų neradau nieko apie kosminius skrydžius. Matyt viskas vyksta sėkmingai ir rutiniškai, todėl nėra ko pranešti. Bet kitokių naujienų – visai nemažai: ir žvaigždė atrasta, kuri kažkada Saulės sistemoje lankėsi; ir Plutono palydovai pamatyti; ir šiaip visokių pamąstymų apie bendravimą su nežemišku protu. Taigi visi šitie, ir kiti, įdomūs dalykai – po kirpsniuku.

***

Pradžioje, neįprastai, – filmukas. Apie astronautų gyvenimą orbitoje ir nesvarumo būseną. Ir tai, ar nesvarumas reiškia, kad nėra gravitacijos :)

[tentblogger-youtube vD9oSmXzhY4]

***

Planetų įdomybės. Dažnai Kąsnelyje rašau apie įvairius įdomius dalykus, aptiktus Saulės sistemos planetose. Kartais visai naudinga yra pasižiūrėti į tokių įdomybių apžvalgas. Štai MESSENGER zondas per septynerius metus, praleistus prie Merkurijaus, atskleidė labai daug naujo. Sužinojome, kad Merkurijuje yra vandens ledo ir organinių junginių, kad ledas yra gana jaunas, kad planeta turi menkutę atmosferą ir magnetinį lauką, kuris yra labai nesimetriškas, bet elgiasi panašiai į Žemės.

Panašiai yra ir su Venera. Venus Express zondas aplink ją skraidė nuo 2006-ųjų balandžio iki praeitų metų pabaigos. Kartu su ankstesnėmis misijomis, šitaip sužinojome visokiausių įdomybių apie planetą, kurią kažkada žmonės laikė Žemės seserimi. Dabar žinome geriau: planetos atmosferos cheminės ir fizikinės savybės sudegina zondus ir neleidžia pamatyti paviršiaus, tačiau viršutiniuose jos sluoksniuose būtų įmanoma išsilaikyti ilgai, netgi kurti skraidančias kolonijas; Veneros paviršiuje yra jaunų lavos tėkmių, taigi joje net dabar gali būti veikiančių ugnikalnių.

***

Marso debesys. Dar 2012-ųjų metų pavasarį keletas astronomų užfiksavo debesis aukštai Marso atmosferoje. Ir tuo metu, ir dabar nėra aišku, kas juos sukėlė, bet praeitą savaitę paskelbta analizė gali padėti bent šiek tiek susigaudyti. Debesys susiformavo regione, kuriame yra stiprus (kaip Marsui) ir „dryžuotas“ magnetinis laukas, kuriamas toje vietoje susitelkusių geležies rūdų. Taigi „debesys“ iš tikro galėjo būti tiesiog pašvaistės, bet jei taip, tai jos turėtų būti tūkstantį kartų ryškesnės, nei Žemėje; be to, „debesys“ stebėti ~200 km aukštyje, dvigubai aukščiau, nei anksčiau matytos pašvaistės Marse; taigi, paaiškinimas mažai tikėtinas. Kitas paaiškinimas būtų dulkės ir ledo kristalai, iškelti aukštai į padanges; tai irgi sunkiai tikėtinas reiškinys, nes paprastai audros Marse pakelia daleles tik iki 60 km aukščio. Visgi ledo kristalai gali būti pakelti aukščiau, be to, jie galėtų atspindėti pakankamai Saulės šviesos, kad sudarytų tokį debesišką įspūdį. Bet pats mechanizmas, kaip jie buvo pakelti, kol kas lieka nepaaiškintas. Tyrimo rezultatai publikuoti Nature.

***

Kometos nuotraukos. Praeitą savaitgalį Rosetta priartėjo per 6 km prie kometos ir padarė geriausios raiškos paviršiaus nuotraukų. Jose matyti įvairūs rieduliai ir panašios struktūros ant kometos paviršiaus. Keletą nuotraukų rasite čia.

***

Saulės sistemos portretai. ©NASA/JPL-Caltech

Prieš 25-erius metus, skrisdamas iš Saulės sistemos, zondas Voyager 1 padarė šešis Saulės sistemos planetų portretus, kuriuos matote aukščiau. Antra nuotrauka viršuje – mūsų Žemė. Iš čia ir kilo pavadinimas „Pale blue dot“, apibūdinantis mūsų planetą ir jos padėtį kosmose.

***

Plutonas ryškėja. Zondas „New Horizons“, po truputį artėjantis prie Plutono, jau atskiria tris Plutono palydovus: Charoną – jo nuotraukas matėme jau seniau, – Hidrą ir Niuktę. Pastarieji du palydovai yra 40-150 km skersmens rieduliai. Plutonas turi dar bent du palydovus – Stiksą ir Cerberį – bet jie kol kas per maži, kad „New Horizons“ pajėgtų juos nufotografuoti.

Vis netyla kalbos apie tai, ar Plutoną galima vadinti planeta, ar nykštukinės planetos yra kažkas kitokio, nei normalios. Nuo 2006-ųjų metų, kai buvo įvesta nykštukinių planetų klasė, apie Plutoną sužinojome įvairių naujų dalykų – atradome daugiau palydovų, atmosferą, galbūt net žiedų sistemą. Gal metas permąstyti jo klasifikavimą? Čia rasite ilgą straipsnį su planetų klasifikavimo istorija (ar žinojote, kad nuo 1807 iki 1845 metų Saulės sistemoje planetų buvo vienuolika?), Plutono istorija ir keletu pasiūlymų, kaip kitaip klasifikuoti planetas. Tiesa, man vis dar atrodo, kad tokio klasifikavimo klausimas yra visiška semantika, o ne fizika, tai didelės reikšmės neteikiu tam, ar Plutonas vadinsis planeta, ar nykštukinė planeta, ar kosminis šuo.

***

Žvaigždė prašalaitė. Prieš 70 tūkstančių metų pro Saulės sistemą pralėkė kita žvaigždė. Tokį atradimą pateikė grupė mokslininkų, išanalizavę artimų žvaigždžių orbitas ir nustatę, jog viena dvinarė sistema, kurios bendra masė siekia 15% Saulės masės, prieš 70 tūkstančių metų nuo Saulės buvo nutolusi per maždaug ketvirtį parseko (apie 50 tūkst. astronominių vienetų). Tai yra žymiai didesnis atstumas, nei planetų ar Kuiperio žiedo nuotoliai nuo Saulės, bet Oorto debesies išorinę dalį ši žvaigždė kirto. Tiesa, Saulės ir šios Šolco žvaigždės (Scholz Star) tarpusavio greitis buvo gana didelis, apie 100 km/s, taigi sistemų sąveika truko neilgai ir poveikis Saulės sistemai, ypač jos vidinei daliai, buvo menkas. Visgi pats faktas, kad tokie vizitai vyksta, gali reikšti, kad tarp artimų žvaigždžių yra ir daugiau galimų ramybės drumstėjų Saulės sistemoje. Tyrimo rezultatai arXiv.

Kad jau kalbame apie Saulės sistemą – štai jums keletas įdomių faktų apie mūsų kosminius namus. Dauguma greičiausiai bus girdėti, bet patogu juos paskaityti visus vienoje vietoje.

***

Pasmerkta egzoplaneta. Neseniai atrasta egzoplaneta Keplerio-432b yra tikra ekstremalė. Jos masė šešis kartus viršija Jupiterio, o dydis – beveik toks pat, kaip Jupiterio, taigi planeta yra neįprastai tanki. Jos metai trunka 52 paras, o orbita yra tokia elipsinė, kad žiemą temperatūra siekia 500 laipsnių Celsijaus, o vasarą – net tūkstantį. Orbitos elipsiškumas yra labai netikėtas todėl, kad planetos žvaigždė Keplerio-432 yra ne jauna, o kaip tik senutė, jau besiplečianti kaip raudonoji milžinė. Per 200 milijonų metų žvaigždė išsiplės tiek, kad praris Keplerio-432b ir ją sudegins. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Galaktikų gamyba. Mes daugmaž žinome, jog galaktikose iš dujų telkinių gimsta žvaigždės, bet labai daug šio proceso detalių yra dar neišaiškintos. Apie tai buvo skaitoma nemažai pranešimų praeitą savaitę vykusiame Amerikos mokslo vystymo asociacijos (American Association for the Advancement of Science) susitikime. Buvo kalbama apie dujas, krentančias į galaktikas – tokių debesų aptikta prie Andromedos, keletas ir prie mūsų Paukščių Tako. Šie debesys, įkritę į galaktikas, ir patys gali virsti žvaigždėmis, ir paspartina žvaigždėdarą aplinkinėse dujose. Taip pat aptarti nauji galaktikų grupių tyrimai. Nustatyta, kad grupių pakraščiuose esančios galaktikos turi daugiau dujų, nei esančios centruose; tai reiškia, kad galaktikų grupės auga iš vidaus į išorę. Nauji detalūs stebėjimai, daromi teleskopų masyvu ALMA, leidžia išsiaiškinti ir smulkesnes žvaigždėdaros proceso detales: pavyzdžiui nustatyta, kad Skulptoriaus žvaigždėdaros žybsnio galaktikoje, kur žvaigždėdara yra 1000 kartų spartesnė, nei Paukščių Take, žvaigždes formuojantys molekuliniai debesys yra masyvesni, tankesni ir labiau turbulentiški, nei ramesnėse galaktikose. Šie tyrimai aprašyti ir arXiv (debesys, grupės, žybsniai).

***

Virššviesinis plėtimasis. Šiais laikais jau nieko nenustebinsi pasakęs, kad Visata plečiasi. Dauguma netgi žino, kad ji plečiasi greitėdama. Bet vis dar daugeliui būna sunku suprasti, kaip gali kai kurie Visatos regionai nuo mūsų tolti greičiu, didesniu už šviesos greitį vakuume. Juk to greičio viršyti neįmanoma, ar ne? Ot ir įmanoma, jei kalbame apie erdvės plėtimąsi, o ne objektų judėjimą erdvėje. Štai jums pažintinis straipsnis, kuriame šitas virššviesinis plėtimosi greitis pristatomas nuodugniai.

***

Šviesos trūkumas. Nors šviesos greitis yra labai didelis, jis irgi kartais atrodo nepakankamas – ypač keliaujant kosmose. Štai čia rasite filmuką, kuriame parodyta fotono kelionė pro Saulės sistemos planetas. Realiu laiku. Kaip manote, per kiek laiko fotonas pralėktų nuo Saulės paviršiaus iki Neptūno? Keletą sekundžių? Minučių? Valandų? Taip, valandų. Saulę nuo Neptūno skiria daugiau nei keturios šviesvalandės. O kai pagalvoji, kad erdvėlaiviai skraido daugybę kartų lėčiau, išvis baugu pasidaro, kaip čia reikės tas kitas planetas kolonizuoti.

***

Bendravimas su ateiviais. Ar verta siųsti žinias apie save į kosmosą? Tai gali neatrodyti kaip labai rimtas ar svarbus klausimas, bet ilgalaikėje perspektyvoje svarbesnių greičiausiai nėra daug. Juk kontaktas su nežemiška protinga gyvybe gali būti svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje. Bet kaip nuspręsti, ar verta siųsti signalus ir rizikuoti patraukti priešiškų ateivių dėmesį, ar tylėti ir rizikuoti praleisti draugiško kontakto galimybę? Ir kas turi teisę tai spręsti? Tokie klausimai – ir filosofiniai, ir techniniai – gvildenami šiame UniverseToday straipsnyje.

***

Štai toks šios savaitės kąsnelis. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.