Peržvelgęs praeitos savaitės naujienas, radau daug įdomybių, bet ne visos jos labai jau naujos. Aišku, yra ir tikrų naujienų – raketų paleidimai, Cerera, juodosios skylės – bet didelė šiandieninio Kąsnelio dalis bus įvairūs pažintiniai straipsniai ar tiesiog gražūs dalykai. Manysiu, kad ir tokių kartais reikia.

***

Raudoni aitvarai. Didžiausios pasaulio observatorijos paprastai naudojamos tolimų kosminių objektų stebėjimams. Bet kartais nutinka ir taip, kad teleskopai pagauna visai artimus, bet labai sunkiai aptinkamus, reiškinius. Štai Čilės Atakamos dykumoje esančioje Europos pietinėje observatorijoje neseniai nufotografuoti raudonieji aitvarai. Tai yra atmosferiniai reiškiniai, susidarantys virš audros debesų dešimčių kilometrų aukštyje. Žybsniai trunka vos keletą sekundžių, o pastebėti juos plika akimi labai sunku dar ir dėl spalvos. Pirmą kartą aitvarai nufotografuoti 1989-aisiais metais; kol kas apie juos dar yra daugybė klausimų, bet tokios nuotraukos padeda tas paslaptis atskleisti.

***

Raketos, raketos. Praeitą savaitę rašiau, kad SpaceX ir Boeing žada jau 2017-aisiais metais paruošti naudojimui raketas, tinkamas žmonėms keliauti į kosmosą. Iki šio pasiekimo dar yra daug darbo, taigi SpaceX tikrai nesnaudžia, o dirba išsijuosę. Jau kovo mėnesį laukia pirmieji evakuavimosi sistemos bandymai. Jie skirti užtikrinti, kad astronautai išgyventų, jeigu netyčia sugestų raketa.

Tam, kad NASA galėtų tęsti pradėtus darbus ir siekti naujų tikslų, tarp jų ir žmonių skraidinimo į kosmosą, jiems reikia didžiulio finansavimo. Taigi džiugi žinia yra ta, kad JAV Prezidento administracija pasiūlė 2016 metais NASAi skirti 18,5 mlrd. JAV dolerių finansavimą. Tai yra puse milijardo daugiau, nei šių metų biudžetas. Gerokai mažiau, nei norėtųsi, bet žymiai geriau, nei nuolat baiminamasi.

Kad jau rašau apie erdvėlaivius – štai jums paveiksliukas, kuriame sudėtos visos į kosmosą skridusios raketos-nešėjos (būtent raketos, ne erdvėlaiviai). Jos išdėstytos pagal dydį, o ne pagal metus. Daugiausia, aišku, JAV raketų – net 24. Sovietinių/rusiškų – 14, kitų šalių – dar mažiau. Įdomu, kad net Izraelis savo raketą-nešėją turi.

O dabar – informacija iš tolimos praeities, 1947-ųjų metų. Tada kosminiai tyrimai buvo tik prasidedą, bet kates mėgo visi. Oro pajėgos – irgi. Taigi į parabolinio skrydžio lėktuvą paėmė porą kačių ir patikrino, kaip jos orientuojasi mikrogravitacijos sąlygomis. Vaizdas – liūdnokas katėms, bet kartu ir linksmas žiūrovams.

***

Savaitės paveiksliukas – ne tikras, o skaitmeninis vaizdas. Bet paremtas tikrais tolimosios Mėnulio pusės duomenimis. Tos pusės, kurios iš Žemės nematome, ir kurios nuotraukas pirmą kartą atsiuntė sovietinis zondas Luna-3 1959-aisiais metais. Tos pusės, kuri nėra tamsioji (nors kartais taip galvojama), ir kurioje yra žymiai mažiau kraterių.

***

Saulės stebėjimai. Kaip stebėti Saulę? Plika akimi į ją žiūrėti pavojinga (niekada to nedarykite!), teleskopų detektoriams irgi reikia ypatingos apsaugos, kad neperdegtų. Apie tai, kaip saugiai stebėti Saulę mėgėjiškai ir apie įvairias profesionalias Saulės observatorijas paskaityti galite UniverseToday straipsnyje.

***

Cereros baltavimai. Nauja savaitė – naujas Cereros vaizdas. Jame matyti, kad balta dėmė šioje nykštukinėje planetoje yra ne viena. Taip pat kai kurios šitos dėmės atrodo kaip kraterių dugnai, kitos – tarsi kalnai, o pati ryškiausia atrodo ir vienaip, ir kitaip, skirtingose nuotraukose. Tikrai intriguoja, bet kol kas galime tik laukti detalesnių nuotraukų.

***

Kometos pokyčiai. Natūralu, kad kometa, artėdama prie Saulės, įkaista ir ima garuoti. Bet labai įdomu, kai tą stebėti galime iš arti, kartu gaudami informaciją, kaip kinta kometos paviršiaus struktūros. Rosettos atsiųstose nuotraukose galima matyti, kaip per mėnesį išnyksta keli įtrūkimai (gali būti, kad juos užklojo dulkės, išmestos kitoje kometos vietoje ir nusėdusios plačiai ant paviršiaus). Taip pat matyti nedideli pokyčiai keliose pasagos formos struktūrose, galimai atsiradę irgi dėl dulkių nuosėdų. Artimiausiu metu panašių pokyčių bus ir daugiau; kad galėtų geriau juos stebėti, Rosetta šį savaitgalį prie kometos paviršiaus priartės vos per 6 km atstumą – arčiau, nei bet kada iki šiol.

***

Žieduotosios planetos. Visi žino, kad Saturnas turi žiedų. Ir ne vieną, o daugybę. Tikras žiedų valdovas, ne kitaip. Bet jis toks ne vienintelis. Nors Saturno žiedai yra geriausiai žinomi ir matomi, žiedų yra ir aplink Jupiterį, Uraną bei Neptūną. Taip pat žiedų turi asteroidas Chariklė ir galbūt netgi Plutonas. Plačiau apie planetų žiedus ir jų tarpusavio panašumus bei skirtumus – UniverseToday straipsnyje.

***

Plutono nuotraukos. New Horizons zondas atsiuntė keletą naujų Plutono ir Charono nuotraukų. Jose planetos vis dar tėra tik keleto pikselių rinkiniai, bet vaizdas jau žymiai aiškesnis, nei pernai liepą darytuose analogiškuose kadruose. Netrukus tų nuotraukų ims gausėti, nes New Horizons nenumaldomai artėja Plutono link. Artimiausias praskridimas numatomas liepos 14 dieną, o tada New Horizons iškeliaus toliau, kitų Kuiperio žiedo objektų link.

Dawn ir New Horizons zondai yra ypatingi dar ir tuo, kad jie pirmą kartą nuo 1989-ųjų metų suteiks mums aukštos raiškos didelių Saulės sistemos objektų atvaizdų. Paskutinę tokią nuotrauką gavome, kai 1989-aisiais Voyager 2 praskrido pro Neptūno palydovą Tritoną. Šiemet pridėsime tris tokias nuotraukas – Cereros, Plutono ir Charono – o paskui turbūt nesulauksime nei vienos iki šio amžiaus pabaigos. Tiesiog tendencijos dabar tokios, kad tolimų Saulės sistemos planetų tyrinėti niekas zondų nesiųs.

***

WR žvaigždės. Niekam ne paslaptis, kad masyvios žvaigždės savo gyvenimus baigia supernovų sprogimais. O kas vyksta iki tol? Paskutinė masyvios žvaigždės gyvavimo stadija, kai ją nuo kolapso palaiko jau ne vandenilio ir net ne helio, o anglies, deguonies ir sunkesnių elementų sintezė į dar sunkesnius, vadinama Vulfo-Rajė žvaigžde (Wolf-Rayet star). Šios žvaigždės gyvuoja labai trumpai, mažiau nei milijoną metų, bet šiame etape jos praturtina aplinką cheminiais elementais, nusimesdamos išorinius sluoksnius. Dažnai šios žvaigždės yra dvinarėse sistemose; tai gali paaiškinti, kaip jos tampa tokios masyvios – masyvesnė žvaigždė prisitraukia medžiagos iš savo kompanionės.

***

Gravitacijos vaivorykšė. Bendroji reliatyvumo teorija labai sėkmingai paaiškina įvairiausius reiškinius; visgi joje yra keletas dar neįveiktų paradoksų ar tiesiog keistenybių. Viena tokia keistenybė – stebėtojas, krentantis į juodąją skylę, įvykių horizontą kerta per baigtinį laiko tarpą, tačiau šį procesą stebinčiam tolimam stebėtojui atrodytų, kad procesas užtrunka begaliniai ilgai. Paradoksas – kur dingsta informacija, įkritusi į juodąją skylę? Kvantinė mechanika teigia, kad informacija dingti negali, bet reliatyvumo teorijos lygtys rodo, kad ji pranyksta. Vienas iš pasiūlymų, kaip šias problemas išspręsti, vadinasi Gravitacijos vaivorykštė. Nežinau, kodėl modeliui parinktas būtent toks pavadinimas, bet jis remiasi prielaida, kad visiems stebėtojams vienodas yra ne tik šviesos greitis, bet ir dar vienas dydis – Planko energija. Ši energija nurodo didžiausią įmanomą elementariosios dalelės energiją. Jei ji nepriklauso nuo stebėtojo padėties, tuomet atsiranda mažiausias įmanomas erdvės ir laiko mastelis – atitinkamai Planko ilgis ir Planko laikas. Toks erdvėlaikio sudalinimas į gabaliukus išsprendžia abi aukščiau minėtas problemas, mat juodųjų skylių įvykių horizontai tampa nebe nepraeinamais paviršiais, o tarsi labai smulkiais tinklais. Šie rezultatai aprašomi naujami straipsnyje, kurį rasite arXiv.

***

Savaitės filmuke – apie gravitacinį lęšiavimą. Nors gravitacijos iki galo nesuprantame, tai netrukdo pasinaudoti viena iš jos savybių – pro šalį lekiančios šviesos iškreipimui – ir taip stebėti labai tolimus objektus, aptikti tamsiąją materiją ir t.t.

[tentblogger-youtube H1bZcdE9zP0]

***

Gravitacijos bangos pradingo. Įvyko tai, ko buvo galima ir tikėtis – bendra BICEP2 ir Planck duomenų analizė parodė, kad pirmykščių gravitacinių bangų signalo identifikuoti kol kas neįmanoma. Tai, ką BICEP2 komanda teigė atradusi beveik prieš metus, yra beveik vien Paukščių Take esančių dulkių poveikis kosminei foninei spinduliuotei. Svarbiausias išvestinis analizės parametras, vadinamasis tenzorių-skaliarų santykis (tensor-to-scalar ratio), BICEP2 pernai buvo apibrėžtas kaip tikrai nenulinis, o pagal naują analizę tegali būti pasakyta, kad jis beveik tikrai yra <0,15. Pirmykštė infliacija šį santykį padarytų nenulinį. Naujos analizės rezultatus rasite arXiv.

***

Tai tiek to kąsnelio šią savaitę. Kaip visada – klausinėkite ir komentuokite, jei kas neaišku.

Laiqualasse