Kąsnelis Visatos DCLXXI: Vietinis

Dažniausiai Visatos kąsneliuose dauguma naujienų yra iš už Saulės sistemos ribų. Gal tai ir neturėtų stebinti – juk Saulės sistema sudaro tik menkutę Galaktikos dalį, ką jau kalbėti apie visą Visatą. Iš kitos pusės, šį menką lopinėlį geriausiai ir pažįstame. Tad kartais tendencijai nusižengiama. Štai šįkart net aštuoni iš dešimties pranešimų yra, sakykime, „vietiniai“ – nuo didžiausio Mėnulio kraterio formos iki nekonvencinių kelionių į Marsą ir kometos 67P/Čuriumov-Gerasimenko vandens gausos matavimų. Likę du pranešimai – apie netikėtai neperiodišką žvaigždės aktyvumo kitimą ir elipsinių galaktikų bei baldžų sąsają su žvaigždėdaros žybsniais. Gero skaitymo!

***

Didžiausias Mėnulio krateris – apvalus. Mėnulio pietuose, daugiau tolimojoje pusėje, esantis vadinamasis Pietų ašigalio – Aitkeno baseinas (SPA) yra didžiausias patvirtintas krateris Saulės sistemoje. Jis atsirado, kai į jauną Mėnulį prieš 4,33 milijardo metų trenkėsi milžiniškas asteroidas. Koks buvo jo dydis ir smūgio trajektorija? Dauguma mokslininkų mano, kad smūgis vyko įstrižai, maždaug 30-45 laipsnių kampu į paviršių. Tokia išvada daroma remiantis numanoma kraterio forma – ji yra gana ovali – ir cheminių elementų bei mineralų pasiskirstymu Mėnulio plutoje. Tačiau dabar mokslininkai gavo radikaliai kitokį rezultatą: SPA yra apvalus. Naujasis rezultatas gautas išnagrinėjus kalnagūbrius aplink baseiną. Tyrėjai nuotraukose identifikavo 286 tokius masyvus, kurių aukštis viršija kilometrą virš aplinkinio paviršiaus. Pritaikę mašininio mokymo algoritmą nuotraukų apdorojimui ir duomenų analizei, jie keliais būdais įvertino, kokios formos figūrą riboja masyvai. Gautas rezultatas yra dvi elipsės – išorinė ir vidinė, kurių ilgesnieji spinduliai siekia atitinkamai apie 1100 ir apie 950 kilometrų. Visgi trumpesnieji spinduliai nusileidžia labai nedaug, tik keliasdešimčia kilometrų, taigi panašu, kad baseino forma yra beveik apskritiminė. Tokį kraterį sukurti galėjo tik asteroidas, nukritęs gana vertikaliai – didesniu nei 44 laipsnių kampu. Kartu tai reiškia, kad pradinis kraterio gylis turėjo būti šiek tiek – iki penktadalio – didesnis, nei manyta iki šiol. Be to, išmesta medžiaga turėjo pasklisti panašiai plačiai visomis kryptimis, įskaitant ir Pietų ašigalio apylinkes. Anksčiau buvo manoma, kad Pietų ašigalyje SPA nuosėdų turėtų beveik nebūti, bet naujojo tyrimo autoriai teigia, kad jų sluoksnis gali siekti net 10 kilometrų. Tai labai įdomu Artemis ir kitų žmonių misijų į Mėnulį kontekste. Planuojama, kad žmonės skris ir pirmąsias tyrimų bazes įrengs būtent prie Pietų ašigalio, taigi jie galės tyrinėti ne tik Mėnulio paviršiaus medžiagą, bet ir jo gelmių uolienas, išmestas prieš daugiau nei keturis milijardus metų. Tyrimo rezultatai publikuojami Earth and Planetary Science Letters.

***

Saulės čiurkšlių pabėgimas. Parker Saulės zondas prieš keletą metų aptiko Saulės vėjo „užsilenkimus“ (angl. switchbacks). Tai yra vėjo – energingų dalelių srauto – regionai, kuriuose magnetinio lauko kryptis staigiai pakinta, o vėliau grįžta į pradinę. Kai kurie užsilenkimai gali siekti daugiau nei 90 laipsnių, t.y. magnetinio lauko linijos, įprastai tolstančios nuo Saulės, kuriam laikui pasisuka atgal žvaigždės link. Manoma, kad jie atsiranda, kai Saulės atmosferoje ir vainike susisukusios magnetinio lauko linijos, prasiskleisdamos į Saulės vėją sudarančias linijas, nespėja pilnai išsilyginti. Vienas iš magnetinių reiškinių, greičiausiai susijusių su užsilenkimų formavimusi, yra čiurkšlės – trumpi žybsniai Saulės atmosferoje, nutinkantys būtent tada, kai magnetinio lauko linijos tampa tiesesnės. Naujame tyrime mokslininkai nagrinėja šių reiškinių sąsają, pasitelkę skaitmeninius magnetohidrodinaminius modelius. „Magnetohidrodinaminis“ reiškia, kad modelyje atsižvelgiama ir į hidrodinamines jėgas, ir į magnetinius reiškinius, kurie turi įtakos dalelių judėjimui. Skirtingose modelio realizacijose tyrėjai išnagrinėjo įvairių parametrų, tokių kaip plazmos tankis ar magnetinio lauko pokyčių sparta, įtaką. Pagrindinis gautas rezultatas – čiurkšlės tikrai gali išplisti į Saulės vėją, praktiškai nepriklausomai nuo santykinės magnetinio ir šiluminio slėgių įtakos dujų judėjimui. Tiesa, nuo pastarųjų parametrų priklauso, kaip vystosi išsiveržusių čiurkšlių magnetinis laukas. Įdomu, kad nei viename modelyje nepavyko atkurti visiškai atgal pasisukančių užsilenkimų. Taigi vien Saulės čiurkšlių paaiškinti užsilenkimams nepakanka, ir teorinį modelį reikės praplėsti. Kaip – kol kas nežinia, bet detalesni modeliai ir gausesni stebėjimų duomenys padės įminti ir šią mįslę. Tyrimo rezultatai publikuojami Astronomy & Astrophysics.

***

Ryugu bombarduoja mikrometeoroidai. Asteroidas Ryugu – vienas geriausiai ištirtų netolimų Žemei dangaus kūnų, didžiąja dalimi todėl, kad turime jo paviršiaus mėginių. Šiuos mėginius prieš ketverius metus pargabeno Japonijos zondas Hayabusa2. Dar stebėdamas asteroidą 2018-2019 metais, Hayabusa2 parodė, kad jo paviršiuje yra magnio gausių hidrogenuotų mineralų, tokių kaip serpentinas (magnio silikato hidratas). Imant mėginius išmuštas dirbtinis krateris, kurio dugne vandenilio-deguonies (hidroksilo) ryšio signalas pasirodė stipresnis; tai reiškia, kad asteroido paviršiuje šią jungtį kažkas naikina. Greičiausiai tai yra mikrometeoroidų smūgiai, o dabar mokslininkai pademonstravo, kad tą gali padaryti vos nanometro dydžio dulkelės. Skaitmeniniu modeliu, kuris pritaikytas nagrinėti molekulių sąveikas, įskaitant ir cheminius procesus, ir smūgius, jie ištyrė mažyčių granulių poveikį magnio gausių serpentinų hidroksilo jungtims. Vienu atveju granulių kilmė buvo netoliese praskrendančios kometos; jų greitis Ryugu atžvilgiu turėtų būti apie 20 kilometrų per sekundę. Mažiausios granulės, galinčios sunaikinti hidroksilo jungtis judėdamos tokiu greičiu, yra dviejų nanometrų dydžio. Kitu atveju dulkės gali atlėkti iš toliau, o jas įgreitina tarpplanetinis magnetinis laukas – taip jų greitis gali pakilti net iki 300 km/s. Tada sunaikinti hidroksilo jungtims pakanka vos 1 nanometro skersmens dulkelių. Dalį jungčių nutraukia tiesiogiai patys smūgiai, kitos suyra dėl to, kad smūgio vietoje mineralas gali įkaisti iki daugiau nei tūkstančio kelvinų temperatūros. Tuo tarpu Saulės spinduliuotė asteroido paviršių pašildo tik iki 340 kelvinų, o to neužtenka mineralui suardyti. Visais atvejais smūgiai sukuria silicio hidroksido, vandens ir hidroksilo radikalų, kurie kurį laiką gali išlikti asteroido paviršiuje ir dalyvauti kitose cheminėse reakcijose. Šie rezultatai padės geriau suprasti, kaip keičiasi asteroidų paviršius per milijonus ir milijardus metų ir išsiaiškinti, kaip atrodė Saulės sistemos planetas formavusios uolienos. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Venera visada buvo sausa. Šiandieninis Veneros paviršius – tikras pragaras: stora anglies dvideginio ir sieros junginių atmosfera slegia planetą ir palaiko kelių šimtų laipsnių karštį, kurio neištvertų nei jokie žinomi gyvi organizmai, nei žmonių nusiųsti zondai. Ar taip buvo visada? Ilgą laiką planetologai šiuo klausimu nesutaria. Vieni teigia, kad Venera nuo pat susiformavimo buvo sausa ir atšiauri, net jei ir neturėjo tokios storos atmosferos. Kiti, priešingai, sako, kad jauna Venera turėjo daug vandens, gal net panašiai kaip Žemė, bet vėliau jis išgaravo arba susigėrė į plutos ir mantijos uolienas. Dabar mokslininkai pateikė naujų įrodymų, kad pirmasis modelis tikrai artimesnis teisybei. Šie įrodymai remiasi Veneros atmosferos ir gelmių sąveika. Tyrimo autoriai apskaičiavo, kaip sparčiai Veneros atmosferoje nyksta vandens, anglies dvideginio ir karbonilo sulfido (OCS) molekulės. Jei jos būtų tik naikinamos, atmosferoje jų nebūtų apskritai, tačiau šiek tiek yra, vadinasi, iš kažkur jų atkeliauja naujų. Tas šaltinis – Veneros gelmės, iš kurių besiveržianti magma atneša ir dujų. Žinodami, kaip sparčiai molekulės nyksta ir kiek jų yra atmosferoje, tyrėjai galėjo įvertinti ir tikėtiną magmos išsiveržimų spartą, ir jų paskleidžiamų dujų sudėtį. Taip jie nustatė, kad vandens garai sudaro ne daugiau nei 6% šių dujų – gerokai mažiau, nei panašiose magmose Žemėje. Taigi Veneros gelmės yra labai sausos ir tikrai negalėjo sugerti reikšmingo kiekio paviršinio vandens. Šie duomenys gerai dera su modeliu, pagal kurį Veneros paviršius buvo visiškai sausas nuo pat tada, kai sustingo jos pluta. Toks rezultatas leidžia spręsti, kad Žemė – išskirtinė net ir tarp panašaus dydžio bei masės planetų. Taigi planuojant gyvybei tinkamų planetų ar net pačios nežemiškos gyvybės paieškas, reikės atsižvelgti į tai, jog daugelis Žemės dydžio planetų, net ir skriejančių „tinkamu“ atstumu nuo savo žvaigždžių, gali būti panašesnės į Venerą, nei į mūsų planetą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Kelionė į Marsą – asteroidu? Bene pagrindinė kliūtis, kurią reikia įveikti planuojant žmonių skrydžius į kitas planetas – apsauga nuo žalingos spinduliuotės. Saulės spinduliai ir energingų dalelių vėjas gali pažeisti tiek jautrius elektroninius prietaisus, tiek pakenkti astronautų organizmams. Dažniausiai siūlomi sprendimai yra įvairūs erdvėlaivio ekranavimo būdai – storesnės sienos, vandens rezervuarai korpuse ir panašiai. Naujame darbe du mokslininkai nagrinėja radikaliai kitokią galimybę – prisidengti asteroidu. Nors didžioji dalis asteroidų skrieja žiede tarp Marso ir Jupiterio, gausu jų ir tarp Žemės bei Marso. Kai kurie praskrenda visai arti mūsų planetos, kai kurie – arti Marso. Tyrimo autoriai išnagrinėjo visų 35 tūkstančių šiuo metu žinomų asteroidų, skriejančių netoli Žemės, orbitas. Tarp jų rado 525, kurie per artimiausią šimtą metų turėtų praskrieti netoli Veneros, Žemės ar Marso ir paskui, po mažiau nei metų – pro kitą iš šių trijų planetų. Iš jų atrinko 120, kurie praskridimų metu judės pakankamai lėtai, kad erdvėlaivis, pakilęs iš planetos, galėtų juos pasivyti ir prisišvartuoti. 17 iš šių asteroidų keliaus tarp Žemės ir Marso; artimiausia tokia kelionė galėtų įvykti jau 2031 metais, sekanti – 2037-aisiais. Tiesa, didžiausias iš 120 asteroidų yra vos 370 metrų skersmens, taigi jie nesuteiks milžiniškos priedangos; be to, asteroidai sukasi, tad priedanga nebūtų nuolatinė. Visgi bent dalinė natūrali priedanga gali būti geriau, nei nieko, tad apsvarstyti tokį misijos profilį atrodo tikrai verta. Juo labiau, kad tinkamų kelionėms asteroidų gali būti gerokai daugiau – manoma, kad šiuo metu žinome tik apie dešimtadalį asteroidų, kurių dydis yra tarp 140 metrų ir kilometro. 2028 metais pakilsiantis NASA zondas NEO Surveyor turėtų rasti daugiau nei 90% tokių asteroidų, kurių orbitos atneša juos arti Žemės. Gal tarp jų bus ir natūralus erdvėlaivis pirmosioms (ar vėlesnėms) žmonių kelionėms į Marsą arba Venerą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Marso mineralai formavosi anglies dvideginyje? Marse randama daugybė požymių, kad jaunystėje planetoje buvo vandens. Tie požymiai – tai ir upių vagos bei ežerų krantai, vis dar matomi uolienose, ir įvairūs mineralai, kurie formuojasi vandeningoje aplinkoje. Iš kitos pusės, neaišku, kaip mažoje planetoje, kuri dar ir toliau nuo Saulės, nei Žemė, galėjo egzistuoti tinkamos skystam vandeniui sąlygos. Juo labiau, kad jaunystėje Saulė buvo kone trečdaliu blausesnė, nei dabar, taigi Marse buvo dar šalčiau. Dabar mokslininkai pasiūlė kitokią hipotezę: galbūt skystis Marso paviršiuje buvo ne vanduo, o vandeniu prisotintas skystas anglies dvideginis? Pati idėja iš principo nėra visiškai nauja – jau seniau mokslininkai buvo iškėlę hipotezę, kad anglies dvideginio upės galėjo išgraužti matomas vagas. Aišku, tam reikėtų aukšto slėgio – anglies dvideginis skystas egzistuoja tik 5,1 ir daugiau kartų aukštesnio slėgio aplinkoje, nei Žemės atmosfera jūros lygyje. Kita problema su šia hipoteze – kaip paaiškinti mineralų susidarymą? Naujojo tyrimo autoriai pasitelkė laboratorinius eksperimentus ir parodė, kad jei skystą anglies dvideginį prisotiname vandeniu, jis gali sukelti tokias pačias chemines reakcijas, kaip ir grynas vanduo. Šie eksperimentai buvo atlikti nagrinėjant galimybes laidoti anglies dvideginį po žeme, kasyklų šachtose. Tyrėjų teigimu, sąlygos anglies dvideginiui prisisotinti vandens tikrai galėjo nutikti jauname Marse, jei jis turėjo storą anglies dvideginio atmosferą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Geoscience.

***

Organikos kupinas Cereros vandenynas. Kai NASA zondas Dawn atskrido prie Cereros 2015 metais, išvydome netikėtai įvairų paviršių – ne tik gausybę kraterių, bet ir skirtingų mineralų, tarp kurių buvo ir organinių junginių. Jų koncentracija kai kuriose paviršiaus vietose viršija net 30%. Cereros paviršių pasiekia gana intensyvi spinduliuotė ir Saulės vėjas, nes ši nykštukinė planeta neturi nei atmosferos, nei magnetosferos. Tiek fotonai, tiek energingos dalelės sparčiai naikina organinius junginius, taigi jų kiekis paviršiuje turėtų nuolat mažėti, nebent jie kaip nors atsinaujina. Galimi du atsinaujinimo šaltiniai – išsiveržimas iš gelmių arba nukritimas iš kosmoso. Praeitą savaitę paskelbti du tyrimai, sustiprinantys pirmąją hipotezę ir prisidedantys prie Cereros organikos kilmės paaiškinimo. Pirmajame analizuojamos geriausios Ernutetės kraterio, vieno iš gausiausių organinių junginių telkinių, nuotraukos. Pritaikę naują metodą, leidžiantį atskirti sumišusius skirtingų mineralų spektro signalus, tyrėjai aptiko 11 naujų vietų krateryje, kur irgi matyti organinės medžiagos. Jų signalai silpnesni, nei anksčiau aptiktųjų – tai paaiškina, kodėl anksčiau nepavyko jų identifikuoti. Regionai yra arčiau Cereros pusiaujo, tad juos pasiekia stipresnė Saulės spinduliuotė – greičiausiai todėl organinių junginių paviršiuje likę mažiau. Bent vienas iš naujai aptiktų regionų yra tokiame paviršiaus darinyje, kokie susidaro asteroido smūgio metu išsprogstant gelmių medžiagai. Kitame tyrime, remdamiesi laboratoriniais eksperimentais, mokslininkai nustatė, jog spinduliuotė organinius junginius Cereros paviršiuje naikina sparčiau, nei manyta iki šiol. Tai reiškia, kad norint šiuos junginius atgabenti asteroidų smūgiais, pastarųjų turėtų būti gerokai daugiau, nei tikėtina, sprendžiant pagal dabartinę Asteroidų žiedo populiaciją. O jei, kaip atrodo vis labiau tikėtina, organinės medžiagos atkeliauja iš Cereros gelmių, jos vandenynas turėtų būti didesnis, nei manyta iki šiol – gal net iki 30 kartų. Be to, vandenynas turėtų egzistuoti dar ir dabar – na, ar bent prieš du milijonus metų, kas geologiniais masteliais yra tas pat. Jei paskutinis organinių junginių išsiveržimas vyko seniau, dabar jų paviršiuje jau nematytume. Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose: apie organiką The Planetary Science Journal, apie vandenyną – Science Advances.

***

Kometos vanduo – beveik žemiškas. Iš kur Žemėje atsirado vanduo? Mokslininkai jau seniai nesutaria šiuo klausimu. Vienas iš galimų šaltinių yra kometos. Atskirti potencialius šaltinius galima analizuojant juose esančio vandens (ar ledo) D/H santykį. Taip vadinamas santykis tarp deuterio – sunkesnio vandenilio izotopo, kurio branduolyje yra protonas ir neutronas – ir pročio, arba „paprasto“ vandenilio, kurio branduolį sudaro vienišas protonas. Žemės vandenyje deuterio yra maždaug vienas atomas iš 6500 vandenilio atomų. Skirtingose Saulės sistemos vietose jis gali būti ir aukštesnis – pavyzdžiui Veneroje ar Marse, – ir žemesnis, pavyzdžiui Jupiteryje ir Saturne. Daugelio kometų D/H santykis labai panašus į Žemės, todėl ir manoma, kad bent dalis Žemės vandens atkeliavo iš jų (kita dalis atkeliavo iš asteroidų – meteoritai rodo, kad ten šis santykis irgi labai panašus). Prieš dešimtmetį Europos kosmoso agentūros zondas Rosetta, skriedamas šalia kometos 67P/Čuriumov-Gerasimenko, atliko jos uodegos matavimus. Iš jų nustatytas D/H santykis bent kelis, jei ne keliasdešimt, kartų viršija Žemės vidurkį ir yra vienas didžiausių, išmatuotų bet kurioje kometoje. Šis rezultatas privertė suabejoti, ar kometos galėjo atnešti reikšmingą dalį Žemės vandens. Bet dabar, iš naujo išnagrinėję Rosetta duomenis, mokslininkai padarė kitokią išvadą. Skirtumas nuo ankstesnės analizės buvo įvertinimas, kaip dulkių egzistavimas pakeičia D/H santykį. Dulkės, kylančios nuo kometos paviršiaus, dažniausiai yra padengtos ledo sluoksniu. Tačiau šis ledas neatspindi visos kometos ledo sandaros: dulkes aplimpa gerokai deuteriu praturtintas ledas. Taip nutinka todėl, kad Saulės šviesa lengviau išgarina lengvesnes vandens molekules – tas, kuriose vandenilio izotopas yra protis. Taigi paviršiuje lieka deuterio prisotintas ledas. Dulkėms tolstant nuo kometos, ledas nuo jų nugaruoja, todėl aptinkamo deuterio gausa mažėja. Išanalizavę, kaip išmatuotas D/H santykis priklausė nuo atstumo tarp Rosettos ir kometos, tyrėjai nustatė, kad 120 kilometrų ir didesniu nuotoliu šis santykis nebesikeitė. Ten jis yra labai panašus yra Žemės vandens ir praktiškai nesiskiria nuo kitų kometų. Panaši išvada gauta ir nagrinėjant deguonies izotopų santykius. Šie rezultatai svarbūs ir planuojant kitas misijas į kometas ir panašius kūnus, nes padės geriau interpretuoti jų rezultatus. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Stereoskopinis Jupiteris. Šaltinis: Marco Lorenzi

Jupiteris aplink savo ašį apsisuka greičiausiai iš visų Saulės sistemos planetų – vos per kiek daugiau nei 10 valandų. Tokia savybė suteikia išskirtinę galimybę – užfiksuoti trimatį planetos vaizdą mėgėjiškomis priemonėmis. Čia ir matome tokį rezultatą: dvi nuotraukos, darytos 15 minučių intervalu, yra pakankamai panašios, kad atpažintume tas pačias debesų struktūras, tačiau kartu pakankamai skirtingos, kad leistų susidaryti trimatį vaizdą. Tam tereikia žiūrėti į tašką tarp nuotraukų ir sukryžiuoti akis, kad abi nuotraukos persidengtų.

***

Neperiodiškas žvaigždės aktyvumas. Saulės dėmės yra aiškiausias kintančio žvaigždės aktyvumo indikatorius. Jų skaičius ir padėtis žvaigždės diske kinta 11 metų ciklu – tokiu pačiu periodu keičiasi ir Saulės vėjo savybės, žybsnių bei išsiveržimų dažnumas ir kiti magnetiniai reiškiniai. Kitos žvaigždės irgi pasižymi kintančiu magnetiniu aktyvumu – stebime jų žybsnius, kartais ir išsiveržimus. Dėmes stebėti sunkiau, nes dažniausiai neįmanoma išskirti žvaigždės disko, ką jau kalbėti apie mažesnius patamsėjimus jame. Visgi kartais tą padaryti pavyksta – pavyzdžiui, kai didelė ir žvaigždė, ir jos dėmės. Dabar mokslininkai išnagrinėjo žvaigždės Trikampio XX kintamumą ir nustatė, kad jos aktyvumas visiškai neperiodiškas. Ši žvaigždė yra šiek tiek masyvesnė ir senesnė už Saulę, jau visiškai arti gyvenimo pabaigos. Jos spindulys išsiplėtęs iki dešimties Saulės spindulių – tai padėjo ir šiam tyrimui. Jau seniau buvo pastebėta, kad žvaigždės šviesis gana stipriai kinta ir padaryta išvada, kad taip turbūt yra dėl didelės dėmės ar dėmių, kurios vis atsisuka į mus. . Būtent dėl šios priežasties tyrėjai ir pasirinko stebėti šią žvaigždę. Išskirti dėmės nepavyko, tačiau jos savybes pavyko įvertinti stebint žvaigždės spektro pokyčius, dėmei atsisukant į mus ir nusisukant, bei labai tiksliai matuojant žvaigždės regimąją padėtį danguje. Pastaroji pasikeičia, kai į mus atsisuka dėmė, nes viena žvaigždės pusė tampa tamsesnė, taigi suvidurkinus jos spindesį, pozicija – vadinama fotocentru – pasislenka šiek tiek į kitą pusę. Per 16 metų laikotarpį padarytose 99 nuotraukose pastebėti fotocentro pokyčiai siekia apie dešimtadalį žvaigždės disko skersmens. Kita svarbi išvada – pokyčiai nepasižymi jokiu periodiškumu, taigi panašu, jog Trikampio XX magnetinį lauką generuojantis dinamas yra chaotiškas. Kaip tai paaiškinti žvaigždės struktūros modeliais – nežinia. Tačiau šie rezultatai turi netikėtą neigiamą implikaciją egzoplanetų paieškoms. Vienas iš paieškų metodų remiasi astrometrija – žvaigždės padėties danguje pokyčių stebėjimu. Aptikus periodiškus pokyčius, galima teigti, jog aplink žvaigždę skrieja planeta, kurios gravitacija verčia ir žvaigždę sukti nedideliu ratu. Visgi dešimtadalis žvaigždės disko – nemažas atstumas, taigi panašaus lygio fotocentro pokyčiai, kylantys dėl dėmių, gali užmaskuoti planetų signalus. Tyrimo autoriai apskaičiavo, kad prie Trikampio XX skriejančios Saturno masės ar mažesnės planetos Žemės ar didesniu atstumu aptikti astrometriškai nebūtų įmanoma. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

***

Elipsinių galaktikų ir baldžų kilmė. Didžioji dalis žvaigždžių šiandieninėje Visatoje randamos sferoiduose – elipsinėse galaktikose ir diskinių galaktikų centriniuose telkiniuose, kurie dar vadinami baldžais (nuo angliško termino bulge). Kaip jie atsirado? Nors apytikrį supratimą turime jau kokį pusšimtį metų – kai kurios galaktikos iškart formavosi elipsinės, kitos tokiomis tapo po viską sujaukiančių susijungimų – įvairios detalės lieka neaiškios iki šiol. Pavyzdžiui, ar sferoidų formavimasis visada susijęs su žvaigždėdaros žybsniais, galaktikų susiliejimais ar kuriais kitais procesais. Dabar mokslininkai teigia nustatę tvirtą ryšį tarp sferoidų formavimosi, žvaigždėdaros žybsnių ir sąveikos – bet ne susiliejimo – su aplinkinėmis galaktikomis. Naudodami ALMA submilimetrinių bangų teleskopų masyvą, astronomai išnagrinėjo daugiau nei 100 tolimų galaktikų nuotraukas. Pasirinktos galaktikos sparčiai formuoja žvaigždes. Daugumos jų forma artimesnė sferoidinei, nei diskinei; aišku, ryškiausiai šviečia būtent žvaigždes formuojantys regionai, taigi aplink juos gali būti ir blyškesnių diskų. Įdomu ir tai, kad kuo žvaigždėdaros regionas mažesnis, tuo jis apvalesnis. Daugelis galaktikų taip pat atrodo nesimetriškos, tarsi jas kas nors tampytų į šalis. Tai gali būti susiliejimų su kitomis galaktikomis pasekmė, tačiau skaitmeniniai modeliai nerodo tvirto ryšio tarp susiliejimų ir žvaigždėdaros žybsnių. Kita vertus, modeliai rodo, kad žvaigždėdaros žybsniai dažnai prasideda gerokai prieš susiliejimą, vos tik dvi galaktikos ima reikšmingai traukti viena kitą. O štai vien disko evoliucija, nors kartais ir gali įžiebti žvaigždėdaros žybsnius galaktikų centruose, negalėtų paaiškinti stebimų formų. Šie rezultatai padės aiškiau sudėlioti tipinį galaktikų evoliucijos paveikslą ir susieti galaktikose vykstančius procesus su jų aplinka. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Galaktikos tolimoje Visatoje atrodo pernelyg masyvios ir neatitinka standartinio kosmologinio modelio prognozių. Ar tai reiškia, kad tą modelį reikia mesti lauk ir pereiti prie kažko radikaliai kitokio? Žinoma, tokių pasiūlymų nestinga, bet šokti prie alternatyvų irgi reikėtų atsargiai. Apie vieną tokį pasiūlymą ir jo trūkumus kalba Dr. Becky:

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *