Kąsnelis Visatos DXXXIX: Dideli duomenys

Kuo daugiau duomenų, tuo daugiau atradimų. Šis dėsnis galioja įvairiose srityse, nuo humanitarinių iki gamtos mokslų. Astrofizika – ne išimtis: didžiuliai ir vis gausėjantys duomenų katalogai leidžia aptikti įdomias ir netikėtas tendencijas, galiojančias visokiausiems Visatos reiškiniams. Praeitos savaitės naujienose randame daugybės Marso nuotraukų analizę, siekiant geriau suprasti vandens raidą; įvairių galaktikų analizę, ieškant žvaigždžių masių funkcijos netolygumų ir žvaigždėdaros lėtėjimo kaltininkų; bei naują metodą automatiniam astronominių objektų klasifikavimui pagal fotometrinius (skirtingų spalvų) duomenis. Kitose naujienose – Boeing Starliner skrydis, planetų-trojėnių analizė ir Mėnulio vandens kilmės klausimas. Gero skaitymo!

***

Tau Herkulidų lietus. Rytojaus, antradienio, paryčiais galime sulaukti įspūdingo meteorų lietaus. Meteorų lietus kyla tada, kai Žemė praskrenda pro kokios nors kometos uodegos liekanas. Uodega paprastai juda daugmaž radialia kryptimi, t.y. tiesiai tolyn nuo Saulės, todėl Žemė ją kerta tuo pačiu metu. Taigi ir meteorų lietūs atsikartoja panašiu metu kasmet. Geriausiai mums žinomas yra Persėidų lietus liepos-rugpjūčio mėnesiais, nors žiemiškieji Geminidai ir Kvadrantidai nenusileidžia Persėidams gausumu. Tau Herkulidų lietus iki šiol buvo visiškai neįspūdingas. Pirmą kartą aptiktas dar 1930 metais, jis susideda iš kometos 73P/Schwassmann-Wachmann 3 dalelių. Tačiau šiemet Žemę turėtų pasiekti dalelės, pasklidusios kometai subyrėjus į gabalus 1995 metais. Iki šiol tos dalelės sklandė kitose kometos orbitos dalyse ir nesusidurdavo su Žeme. Spėjama, kad šiemet jos jau turėtų pasiekti mūsų planetą. Tiesa, spėjimai tikrai gali ir nepasiteisinti: nustatyti tikslią dalelių padėtį labai sudėtinga, taigi gali būti, kad reikšmingo meteorų lietaus dar teks palaukti. Iš kitos pusės, jis gali būti ryškesnis ir už Persėidus. Jis gali pasiekti net meteorų audros klasifikaciją, kai per valandą matomi 1000 ir daugiau meteorų; kitaip tariant, po meteorą kas keletą sekundžių. Praeityje meteorų audrų yra buvę, tačiau nedažnai; kai kurios įamžintos paveiksluose, nes tai tikrai išskirtiniai reiškiniai, kai dangus prisipildo krentančių žvaigždžių. Tiesa, įdomu, kad šis meteorų lietus atsklis ne nuo Heraklio Tau, kaip byloja pavadinimas (meteorų lietūs vadinami pagal dangaus kryptį, iš kurios, atrodo, lekia meteorai; pavyzdžiui, Persėidai atrodo atskrendą iš Persėjo žvaigždyno), nes laikui bėgant debesies padėtis žvaigždžių atžvilgiu pakito ir dabar yra tarp Jaučiaganio bei Didžiosios Lokės žvaigždynų. Meteorų krypčių susikirtimo taškas, vadinamas radiantu, bus maždaug pusiaukelėje tarp Didžiųjų Grįžulo Ratų rankenos galo ir ryškiausios Jaučiaganio žvaigždės Arktūro. Daugiau skaitykite NASA pranešime.

***

Boeing Starliner bandomasis skrydis. Praeitą savaitgalį Tarptautinė kosminė stotis (TKS) sulaukė naujo svečio – pirmą kartą prie jos prisijungė kompanijos Boeing pagaminta įgulos kapsulė Starliner. Misija prasidėjo dar gegužės 19 dieną, ketvirtadienį; šeštadienį kapsulė prisijungė prie TKS, praleido ten keturias dienas, o tada grįžo į Žemę ir nusileido Niu Meksiko valstijoje trečiadienį. Misija nepraėjo visiškai sklandžiai – pakilus į orbitą netikėtai išsijungė du erdvėlaivio varikliai. Likę dešimt variklių veikė gerai, taigi misijos komandai pavyko nutaikyti Starliner į tinkamą orbitą. Šis skrydis kompanijai labai džiugus dar ir dėl to, kad pirmasis analogiškas bandymas prieš beveik trejus metus buvo nesėkmingas. 2019 metų gruodį Starliner pakilo į orbitą, tačiau nesugebėjo pasiekti TKS ir vėliau grįžo į Žemę. Daugiau nei dvejus metus kompanija aiškinosi iškilusias problemas ir taisė kapsulę. Tiek pirmasis, tiek šis skrydis buvo be įgulos – kol kas erdvėlaivis dar nėra patvirtintas žmonių gabenimui. Šio skrydžio metu į TKS nugabenta beveik 250 kilogramų atsargų ir mokslinių eksperimentų įrangos; taip pat erdvėlaivyje buvo įmontuotas manekenas – Raketinė Rožė („Rosie the Rocketeer“, aliuzija į Antrojo pasaulinio karo laikų propagandinio plakato veikėją Kniedytoją Rožę, Rosie the Riveteer). Boeing tikisi bandomąjį skrydį su astronautais atlikti dar iki metų pabaigos; vasarą turėtų vykti astronautų atranka. Kartu su SpaceX Crew Dragon kapsule, Starliner suformuos naują žmonių skrydžių į orbitą infrastruktūrą, kuri pakeis dar 2011 metais darbą baigusius Šatlus.

***

Vulkaninės ledo sankaupos Mėnulyje. Mėnulis neturi atmosferos, taigi vanduo jo paviršiuje gali egzistuoti tik kaip ledas arba garų pavidalu; o garai ilgai neužsilaiko – silpna gravitacija nesutrukdo jiems pabėgti į kosmosą. Bet štai vandens ledo Mėnulyje, panašu, yra apstu – arti ašigalių, nuolat tamsoje skendinčių kraterių dugne atrasti didžiuliai ledo telkiniai. Bendras jų plotas siekia apie 40 tūkstančių kvadratinių kilometrų – du trečdalius Lietuvos. Gylis – nežinomas, bet gali būti ir šimtai metrų. Iš kur šis vanduo atsirado? Gali būti, kad jį paskleidė ugnikalnių išsiveržimai Mėnulio praeityje. Prieš 4-4,5 milijardo metų tiek Mėnulis, tiek Žemė buvo bombarduojami asteroidų ir kometų, kuriuose būta daug ledo. Dalis ledo nuskendo Mėnulio gelmėse ir išsisklaidė mantijoje. Laikui bėgant lengvi vandens garai skverbėsi paviršiaus link ir kartkartėmis išsiverždavo lauk pro ugnikalnius ar lavos lygumose. Skaitmeniniu modeliu mokslininkai įvertino, kaip sklaidytųsi vulkaninės kilmės vandens garų debesys. Pasirodo, kiekvieno rimtesnio ugnikalnių išsiveržimo paskleistas debesis galėjo keliems tūkstančiams metų Mėnuliui suteikti laikiną atmosferą. Apie 15% vandens garų suformuodavo šerkšną naktinėje Mėnulio pusėje; žinoma, kas dvi savaites tas šerkšnas išgaruodavo, bet vėl atėjus nakčiai, susiformuodavo iš naujo. Šešėlyje skendinčiuose krateriuose atsiradęs šerkšnas negaruodavo; skaičiavimai rodo, kad ten galėdavo nusėsti beveik pusė ugnikalnių išmesto vandens. Per kelis milijardus metų iki paskutinių ugnikalnių užgesimo tuose krateriuose galėjo susiformuotti šimtų metrų storio ledo sluoksniai. Iš viso Mėnulyje šiuo būdu galėjo susikaupti apie aštuonis trilijonus tonų vandens. Toks vandens kiekis patenkintų šiandieninius visos žmonijos poreikius beveik tūkstančiui metų. Taigi panašu, kad Mėnulyje vandens užteks ne tik nedidelių tyrimų stočių poreikiams, bet ir plačioms kolonijoms. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.

***

Saulės dėmių nesimetriškumas. Saulėje kartais būna dėmių – tamsesnių regionų, kuriuose magnetinis laukas stipresnis, nei kitur. Jų gausa žvaigždės paviršiuje kinta maždaug 11 metų trukmės periodu. Dėmės atsiranda netoli pusiaujo, tiek šiaurės, tiek pietų pusrutulyje. Bet, kaip taisyklė, tiek jų kiekis, tiek bendras plotas skirtinguose pusrutuliuose būna nevienodas. Skirtumai dažniausiai yra didesni, nei būtų galima paaiškinti atsitiktinumu, taigi juos sukelia kažkokie giluminiai skirtumai Saulės magnetiniame lauke. Kokie tai skirtumai – kol kas nežinia. Vienas geriausių būdų išsiaiškinti – nagrinėti kuo didesnius ir kuo išsamesnius Saulės dėmių (ir kitokių aktyvumo indikatorių) katalogus bei ieškoti dėsningumų asimetrijoje. Būtent tą padarė naujo tyrimo autoriai, išnagrinėję 80 metų apimančius duomenis iš Japonijos nacionalinės observatorijos archyvų. Visų pirma jie nustatė, kad ta duomenų dalis, kuri persidengia su plačiau naudojamais tarptautiniais katalogais, gerai juos ir atitinka, taigi duomenys yra patikimi. Tada jie įvertino, kaip kinta Saulės dėmių nesimetriškumas, ir rado keletą periodinių svyravimų. Vienas jų – galimas 8 arba 12 Saulės aktyvumo ciklų – 88-132 metų – periodas, tačiau turimi duomenys nepakankami, kad šį periodą pavyktų išnagrinėti detaliai. Trumpesniais laikotarpiais pastebėti 3,7, 9 ir 30-50 metų periodai. Pastarieji du buvo žinomi ir seniau, bet dabar jų egzistavimas dar labiau tikėtinas. 3,7 metų periodas anksčiau nebuvo užfiksuotas. Šie duomenys padės patikrinti įvairius Saulės aktyvumo modelius ir išsiaiškinti, kaip generuojamas mūsų žvaigždės magnetinis laukas. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.

***

Dirbtinis intelektas astronominių objektų klasifikavimui. Astronominiai objektai dažnai matomi tiesiog kaip šviesūs taškeliai nakties danguje. Vien iš tokio vaizdo neįmanoma pasakyti, ar žiūrime į asteroidą, žvaigždę ar galaktiką. Fotometriniai duomenys – objekto ryškis skirtinguose spektro ruožuose, vadinamosiose fotometrinėse juostose – duoda daugiau žinių ir dažnai leidžia priskirti objektą vienai iš kelių kategorijų. Bet net ir tada žmogui klasifikuoti vieną objektą gali užtrukti keletą sekundžių, o jei klasifikacijos laukia milijonai nuotraukų… Akivaizdu, kad reikalingi automatiniai algoritmai. Deja, ligšioliniai bandymai automatiškai klasifikuoti objektus pagal fotometrinius duomenis nebuvo labai patikimi. Dabar pristatytas naujas mašininio mokymo algoritmas, kuris užduotį įveikia žymiai geriau. Pagrindinė metodo naujovė – prieš bandydamas klasifikuoti objektą, algoritmas priskiria jam labiausiai tikėtiną raudonojo poslinkio vertę. Tiksliai nustatyti objekto raudonąjį poslinkį – spinduliuotės paraudimą dėl Visatos plėtimosi – galima turint jo spektrą, bet ir fotometriniai duomenys leidžia tą padaryti. Žinant bent apytikrį raudonąjį poslinkį, galima daug geriau atskirti, ar stebimas objektas yra žvaigždė, galaktika ar kvazaras – ypatingai ryški aktyvi galaktika. Klasifikuojant bandomuosius duomenis, algoritmas galaktikas identifikavo 99,2% tikslumu, kvazarus – 96,7%, o žvaigždes – 98,5%. Tokie algoritmai, kaip šis, bus ypač naudingi apdorojant artimiausiu metu prasidėsiančių apžvalginių stebėjimų, tokių kaip Euclid ar LSST, duomenis. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Kodėl Marsas išdžiūvo? Šiandien Marso paviršius yra sausesnis už Sacharos dykumą. Praeityje situacija buvo visiškai kitokia – daugybė upių vagų ir ežerų baseinų rodo, kad jaunystėje Marse būta daug vandens. Prieš maždaug tris milijardus metų vandens nebeliko. Kodėl? Dauguma mokslininkų laikosi nuomonės, kad nykstanti atmosfera, ypač šiltnamio efektą sukeliantis anglies dvideginis, lėmė Marso išdžiūvimą – paviršinis vanduo arba sustingo į ledą, arba išgaravo (ir taip pat pabėgo į kosmosą). Bet naujo tyrimo autoriai teigia, kad Marsą šiltą palaikė kažkoks kitas veiksnys. Mokslininkai pasinaudojo daugybe Marso paviršiaus nuotraukų, darytų orbitiniais zondais, bet skaitmeniniais klimato modeliais. Nuotraukose identifikavę upių vagas ir jų pakraščių suirimo lygį, tyrėjai susidarė vaizdą, kaip keitėsi Marso upių tinklas, planetai džiūstant. Esminis rezultatas buvo toks, kad prieš maždaug 3,6-3 milijardo metų Marso upių tinklas praretėjo, tačiau nepranyko. Tokį pokytį galima paaiškinti, jei planeta atšalo maždaug dešimčia laipsnių, tačiau to nepakako visiškai sustingdyti vandeniui. Tada mokslininkai ištyrė įvairių skaitmeninių Marso klimato modelių prognozes, ieškodami modelio, kuris geriausiai atitiktų stebėjimų rezultatus. Paaiškėjo, kad anglies dvideginio mažėjimas atmosferoje nesukelia tokio staigaus atšalimo. Taigi turėjo būti koks nors kitas veiksnys, palaikęs ankstyvą Marsą šiltą, o vėliau išnykęs. Tyrimo autoriai siūlo dvi galimybes: ledo kristalų debesis aukštai atmosferoje, kurie veikia kaip šiltnamio stogas, arba vandenilio dujas, kurios galimai veržėsi iš planetos gelmių. Kuri idėja teisingesnė – jei apskritai bent viena iš jų teisinga – kol kas pasakyti neįmanoma. Šis atradimas padės geriau suprasti ne tik Marso, bet ir apskritai planetų klimato pokyčius, taigi bus svarbus ir ieškant gyvybei tinkamų sąlygų už Saulės sistemos ribų. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Ar būna egzoplanetų-trojėnių? Saulės sistemoje kiekviena planeta turi savo orbitą. Bet daugumos planetų orbitose esama ir kitų gyventojų – trojėnų. Geriausiai žinomi yra Jupiterio trojėnai – asteroidų telkiniai šeštadaliu orbitos lenkiantys ir atsiliekantys nuo planetos (pirmieji dar vadinami „graikais“, bet pavadinimas „trojėnai“ seniai tapo bendriniu). Teoriškai trojėnai galėtų būti ir gerokai didesni, kol jų masė žymiai mažesnė už planetos. Pavyzdžiui, Jupiterio orbitoje galėtų gyvuoti net ir Žemės masės planeta. Bet taip nėra. Ir ne tik Saulės sistemoje, tačiau ir kitose, kuriose esame radę egzoplanetų. Nepaisant bandymų tokias atrasti, planetų-trojėnių kol kas nežinoma. Kodėl? Naujame tyrime parodoma, kad tokios orbitos visgi yra nestabilios. Asteroido-trojėno orbita gali išlikti stabili net ir milijardus metų, tačiau situacija pasikeičia, kai įvertinamos potvyninės jėgos, reikšmingos planetoms. Trojėniškoje konfigūracijoje mažąją planetą veikia tiek žvaigždės, tiek didžiosios planetos gravitacija, o jėgų skirtumai, veikiantys skirtingus planetos kraštus, gali pakeisti jos orbitą. Tyrimo autoriai sukūrė skaitmeninį modelį, kuriame potvyninės jėgos įvertinamos labai tiksliai, ir apskaičiavo planetos-trojėnės orbitos evoliuciją. Paaiškėjo, kad potvyninės jėgos turi tris efektus. Visų pirma, jos nuslopina mažosios planetos svyravimus statmenai orbitos plokštumai. Be to, jos sumažina ir planetos orbitos elipsiškumo didėjimą. Tačiau svyravimai išilgai orbitos – artyn ir tolyn nuo didžiosios planetos – ima augti. Per kelis šimtus tūkstančių orbitų jie išauga tiek, kad planeta pabėga iš trojėniškos konfigūracijos ir – bent jau ištirtuose modeliuose – per kelias orbitas arba nukrenta į žvaigždę, arba atsitrenkia į didžiąją planetą. Taigi net jei planeta patenka į trojėnišką konfigūraciją formuojantis sistemai, per mažiau nei milijoną metų jos ten turėtų nelikti. Tai paaiškina, kodėl trojėnių kol kas neaptikta, bei parodo, kad labai jaunose sistemose jų aptikti gali ir pavykti. Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus.

***

Supernovos liekana RCW 86. Šaltinis: Martin Pugh

Maždaug kartą per šimtą metų Paukščių Take sprogsta supernova. Dalis jų sprogsta priešingoje Galaktikos pusėje arba uždengtos tankių dulkių, todėl plika akimi nematomos, bet kitos nušviečia dangų. Manoma, kad seniausia rašytiniuose šaltiniuose paminėta supernova sprogo 185 metais; ją užfiksavo kinų metraštininkai. RCW 86 yra šios supernovos liekana. Šioje nuotraukoje išryškintos liekaną sudarančios jonizuotos dujos. Jei galėtume ūką matyti plika akimi, jis būtų didesnis už Mėnulio pilnatį, nors yra pustrečio tūkstančio parsekų atstumu.

***

Aktyvios nykštukinės galaktikos. Juodosios skylės randamos visų didelių galaktikų centre. Mažose – nykštukinėse – galaktikose situacija kiek mažiau aiški: juodosios skylės aptinkamos toli gražu ne visose. Gali būti, kad dabartiniai paieškos metodai nėra pakankamai jautrūs, tačiau juodųjų skylių trūkumas gali būti ir realus. Vienas būdas suprasti, kiek jų yra iš tiesų, yra aktyvių branduolių paieška. Aktyviais branduoliais vadinami galaktikų centrai, kuriuose į juodąsias skyles krenta daug medžiagos. Krisdamos dujos įkaista ir ima ryškiai spinduliuoti, o spinduliuotės spektras gerokai skiriasi nuo žvaigždžių. Keli procentai aplinkinių galaktikų turi aktyvius branduolius, taigi nustatę, kaip dažnai aktyvūs branduoliai pasitaiko nykštukinėse, galėtume įvertinti ir juodųjų skylių dažnumą jose. Išskirti centrinį spinduliuotės šaltinį galaktikoje dažnai sudėtinga, o net kai tai įmanoma, reikia įsitikinti, ar tai nėra tiesiog pačiame galaktikos centre gimstantis žvaigždžių spiečius. Siekiant atskirti aktyvų branduolį nuo žvaigždėdaros regiono, paprastai naudojamos specifinės spektrinės diagramos: grafikai, kuriuose atidedami tam tikrų spektro linijų intensyvumų santykiai. Žvaigždėdaros regionams būdingi vienokie santykiai, aktyviems branduoliams – kitokie. Deja, dažniausiai naudojama diagrama tinkama tik didelėms galaktikoms. Nykštukinėms, kuriose mažiau už helį sunkesnių cheminių elementų, o žvaigždėdaros sparta, tenkanti galaktikos masės vienetui, dažnai didesnė, diagrama dažnai pervertina žvaigždėdaros įtaką ir „pameta“ aktyvaus branduolio efektą. Visgi yra kitų, panašių, diagramų, kurios tinka ir nykštukinėms galaktikoms. Naujame tyrime mokslininkai tokias pritaikė daugybei nykštukinių galaktikų aplinkinėje Visatoje. Taip jie aptiko 3-16 kartų daugiau aktyvių branduolių, nei buvo anksčiau aptinkama panašios masės galaktikose. Įvertintas aktyvių branduolių dažnumas nykštukinėse galaktikose yra 0,6-3% – panašus į jų dažnumą didelėse galaktikose. Taigi galima daryti atsargią išvadą, jog nykštukinėse galaktikose juodosios skylės taip pat egzistuoja beveik visada, tiesiog jas aptikti kol kas pernelyg sudėtinga. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Kaip atsirado Paukščių Takas? Nagrinėdami daugybės galaktikų atvaizdus ir pasitelkę skaitmeninius modelius, mokslininkai susidaro visai neblogą proceso vaizdą. Apie tai pasakoja PBS Space Time:

***

Tolimų galaktikų žvaigždės masyvesnės. Paukščių Take ir aplinkinėse galaktikose, kur bepažvelgsi, žvaigždžių masės pasiskirsčiusios labai panašiai. Yra šiek tiek masyvių žvaigždžių, labai daug mažų, o didelių ir mažų žvaigždžių skaičiaus santykis visur daugmaž vienodas. Šis skirstinys, vadinamas masių funkcija, pirmą kartą aprašytas dar 1955 metais. Dauguma astronomų laiko jį universaliu dėsniu, nors paaiškinimo, kodėl taip turėtų būti, nėra. Bet naujame tyrime parodyta, kad iš tiesų masių funkcija greičiausiai nėra universali, o priklauso nuo tarpžvaigždinių dulkių temperatūros. Tyrėjai analizei pasitelkė daugiau nei 140 tūkstančių galaktikų duomenis. Galaktikų imtis sudaryta iš labai įvairių objektų, nuo Paukščių Tako kaimynių iki galaktikų, kurių šviesa iki mūsų keliavo 12 milijardų metų. Nors tolimose galaktikose pavienių žvaigždžių išskirti neįmanoma, yra kitų būdų masių funkcijai nustatyti. Šiuo atveju mokslininkai panaudojo modelį, kuriuo masių funkcija susiejama su bendros galaktikos žvaigždžių šviesos intensyvumu ir spalva. Įprastai tokiame modelyje masių funkcija laikoma universalia, bet šįkart tokios prielaidos atsisakyta. Tada paaiškėjo, kad tolimesnėse galaktikose žvaigždės vidutiniškai buvo masyvesnės, nei artimesnėse. Tarp galaktikų, kurių atstumas vienodas, masyvesnės žvaigždės randamos tose, kurios žvaigždes formuoja sparčiausiai. Ir vieną, ir kitą tendenciją galima susieti su dulkių temperatūra. Praeityje Visatoje dulkės būdavo šiltesnės, taip pat jos labiau įkaista ten, kur formuojasi daugiau žvaigždžių. Šiltesnės dulkės palaiko ir aukštesnę dujų temperatūrą, karštesnės dujos mažiau fragmentuoja, todėl žvaigždės gimsta masyvesnės. Šis atradimas labai svarbus ne tik žvaigždžių, bet ir galaktikų evoliucijos tyrimams. Daugiau masyvių žvaigždžių reiškia ir daugiau supernovų sprogimų bei daugiau juodųjų skylių. Daugiau supernovų sprogimų gali paaiškinti, kodėl galaktikos, sparčiai formuojančios žvaigždes, anksti nustoja tą daryti – supernovos išpučia didelę dalį dujų. Didesnis juodųjų skylių skaičius gali reikšmingai pakeisti gravitacinių bangų signalų prognozes. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Juodosios skylės tolimose galaktikose. Galaktikos Visatoje yra labai nevienodos. Pavyzdžiui, vienos žvaigždes formuoja sparčiai, kitos, nors ir panašios masės ir gyvena panašioje aplinkoje, žvaigždžių beveik neformuoja. Pastarosios dažniau būna elipsinės, nei pirmosios, taigi žvaigždžių formavimosi proceso pabaiga greičiausiai susijusi su galaktikos forma. Taip pat gana aišku, jog žvaigždėdara sustoja sparčiai, mat nurimusių galaktikų žvaigždės yra daugmaž vienodo amžiaus. Dauguma astronomų mano, kad pagrindinį vaidmenį žvaigždėdaros stabdyme atlieka aktyvūs galaktikų branduoliai: į juodąją skylę krentanti medžiaga išspinduliuoja tiek energijos, kad įkaitina ir išpučia didelę dalį galaktikos dujų ir taip sunaikina kurą, iš kurio žvaigždės galėtų toliau formuotis. Deja, realiu laiku stebėti šio proceso neįmanoma, nes astronominiu mastu „sparčiai“ gali reikšti ir šimtą milijonų metų. Taigi reikia pasikliauti skaitmeniniais modeliais ir netiesioginiais įrodymais. Naujame tyrime pristatomas dar vienas iš pastarųjų. Ištyrę daugybės galaktikų rentgeno ir radijo spinduliuotę, mokslininkai nustatė, kad galaktikose, kur žvaigždės jau nustojo formuotis, maždaug nustojimo metu buvo stipresnė radijo ir rentgeno spinduliuotė, nei žvaigždes formuojančiose. Įprastos žvaigždės beveik neskleidžia rentgeno ir radijo spindulių; rentgeno spinduliuote pasižymi žvaigždinės juodosios skylės dvinarėse sistemose, bet jų nepakanka paaiškinti stebimam rentgeno intensyvumui. Vienintelis liekantis paaiškinimas – aktyvūs galaktikų branduoliai. Taigi tendencija, jog žvaigždėdara slopsta galaktikose su stipresniais aktyviais branduoliais, patvirtinta. Iš to dar negalima daryti griežtos išvados apie priežastingumą, t.y. kad aktyvūs branduoliai tikrai sustabdo žvaigždėdarą, bet tai – tikėtiniausias ryšio paaiškinimas. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Tos supernovos nuotrauka gali būti naudojama psichologų „ką matai?“ kortelėse.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *