Praeitą savaitę daug buvo kalbama apie Marso kolonizavimą, dar šiek tiek naujienų yra iš egzoplanetų fronto, taip pat kai kas karšto (litterally) atskriejo iš Veneros. Skaitykite po kirpsniuku.

***

SpaceX problemos. Vakar SpaceX turėjo į Tarptautinę kosminę stotį išsiųsti eilinę atsargų pilną raketą, o jos pirmąją stadiją vėl pabandyti nutupdyti ant plūduriuojančios platformos, kaip jau nesėkmingai bandė du kartus. Deja, misija buvo visiškai nesėkminga – praėjus vos pustrečios minutės po pakilimo, raketa ir atsargų kapsulė susprogo. Kol kas neaišku, kas sukėlė katastrofą.

***

Veneros ugnikalniai. Veneros paviršiuje labai karšta, bet kai kuriose vietose – šiek tiek karščiau, nei kitur. Daugiau nei šimtu laipsnių karščiau. O tų karštų zonų dydis siekia nuo 1 iki 200 kvadratinių kilometrų. Dauguma karštųjų zonų rastos viename regione – Graniki tarpeklyje, kurio paviršius jau seniau datuotas kaip labai jaunas. Šios ir kitos savybės leidžia spręsti, kad Veneroje vis dar yra veikiančių ugnikalnių, o iš jų išsiveržusi lava lokaliai pakaitina paviršių. Šis atradimas paverčia Venerą trečiu žinomu objektu Saulės sistemoje, šalia Žemės ir Ijo, kuriame vyksta aktyvus vulkanizmas. Tyrimo rezultatai publikuoti Geophysical Research Letters.

***

Rosetta tęsiasi. Rosettos misija buvo suplanuota iki šių metų pabaigos. Tačiau paskatinti gerų rezultatų, NASA vadovai nusprendė ją pratęsti dar devyniems mėnesiams, iki kitų metų rugsėjo. Šių metų rugpjūtį kometa pasieks perihelį – artimiausią Saulei orbitos tašką – ir tada jau nuo jos tols. Pratęsta misija Rosettai leis ilgiau tyrinėti rimstančią kometą. Tiesa, Rosettai neužteks kuro, kad skrajotų aplink kometą po šių metų pabaigos, taigi ji ant kometos turėtų būti nutupdyta per keletą mėnesių ir dirbs dar apie pusmetį jau ant paviršiaus.

***

Marso gyvybė. Saulės sistemos apyaušryje ilgą laiką Žemė ir Marsas gyveno panašiomis sąlygomis, bombarduojami asteroidų ir šildomi Saulės. Taip pat jie vienas į kitą mėtėsi akmenimis – meteoroidais, kurie po rimto smūgio išlėkdavo iš vienos planetos ir po kurio laiko nulėkdavo į kitą. Gali būti, kad vienoje iš planetų užsimezgusi gyvybė taip nukeliavo ir į kitą. Taigi, yra tikimybė, kad Marse galima rasti pirmųjų Žemės gyventojų fosilijų. Arba atvirkščiai, kas būtų dar įdomiau.

O gyvybės liekanų paieškoms Marse galėtų tikti kai kuriuose krateriuose aptiktas „smūginis stiklas“. Tokios uolienos susidaro meteorų smūgių metu, o pernai analogiškuose dariniuose Antarktidoje buvo aptiktos gerai išsilaikiusios gyvų padarų liekanos. Dabar ištyrus Marso apžvalgos zondo (MRO) duomenis, nustatyta, kad tokių uolienų yra ir Marse. Tokie atradimai labai naudingi ruošiantis naujo marsaeigio, kuris ieškos būtent gyvybės (ir kadaise buvusios, ir gal dabar egzistuojančios) pėdsakų. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Icarus.

***

Marso kolonijos. NASA žmones į Marsą nuskraidinti žada po poros dešimtmečių. Tačiau jau dabar pradedama galvoti, kur jiems geriausia būtų nusileisti. Spalį ketinama surengti konferenciją-diskusiją, kurioje būtų pasiūlytos kelios maždaug 100 km skersmens nusileidimo zonos. Šiose zonose turėtų būti ir įdomių tyrimams vietų, ir pakankamai resursų (ypač ledo, iš kurio galima gauti vandens, deguonies ir vandenilio), reikalingų astronautams. Kažkuri nusileidimo zona turbūt bus pasirinkta per keletą metų.

Vienas iš dalykų, ko reikės ateities astronautams – naujo modelio skafandrai. Dabartiniai skafandrai yra pritaikyti mikrogravitacijos sąlygoms, tačiau netinkami darbui didesnėje gravitacijoje. Jie prastai lankstosi per liemenį, apatinė kūno dalis apskritai yra gerokai sukaustyta. Vieną tokį ateiviškai atrodantį skafandrą, pavadintą Z-2, NASA šiuo metu gamina. Prototipas turėtų būti pagamintas iki rugsėjo, o šių metų pabaigoje ar kitąmet išbandytas Tarptautinėje kosminėje stotyje.

Kai astronautai galiausiai nuskris į Marsą, jie ten gali pamatyti mėlynas pašvaistes. Pašvaistės Marse gali susidaryti po stipresnių Saulės žybsnių, o kiltų jos netgi ne ties ašigaliais, bet visoje atmosferoje, mat Marso magnetinis laukas, generuojamas rūdos klodų po paviršiumi, yra išsidėstęs lopais po visą planetą. Jau seniau žinoma, kad pašvaistės Marse egzistuoja, bet tik dabar, pasinaudojus magnetinių laukų ir atmosferos sąlygų generatoriumi Planeterella, pavyko nustatyti, kad jos turėtų švytėti ir mėlynai. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Planetary and Space Science.

***

Jupiterio migracija. Mūsų Saulės sistema, palyginus su kitomis, yra neįprasta tuo, jog masyvios planetos yra toli nuo žvaigždės. Kaip ji tokia susiformavo? Vieno naujo skaitmeninio modelio rezultatai teigia, kad reikšmingą įtaką vidinių planetų evoliucijai padarė Jupiterio migracija. Jau seniai manoma, kad Jupiteris susiformavo >5 astronominių vienetų atstumu nuo Saulės, tada atmigravo maždaug iki ten, kur dabar yra Marsas, o paskui vėl iškeliavo tolyn. Šios migracijos metu jis „susirinko“ daugybę planetoidų, užrakino juos į orbitinį rezonansą ir taip sudarė jiems sąlygas smarkiai daužytis tarpusavyje. Taip vidinėje Saulės sistemos dalyje atsirado akmenukų ir dujų diskas, kuris galėjo nutempti daugumą jaunų centrinių planetų į Saulę. Tuo tarpu keturios išlikusios planetos susiformavo iš to, kas liko Jupiteriui iškeliavus tolyn. Taip galima paaiškinti, kodėl Saulės sistemos vidinės planetos yra mažos, ir kodėl nėra planetų arčiau Saulės už Merkurijų. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences.

***

Savaitės filmukas – irgi apie kosmines keliones. Tik jau tolimesnes, nei į Marsą. Jame klausiama, ar kada nuskrisime iki kitų žvaigždžių:

[tentblogger-youtube C-W6dh1Y_0A]

***

Kometiška egzoplaneta. Planetos, skriejančios arti savo žvaigždžių, gali prarasti daug atmosferos dujų dėl intensyvios spinduliuotės. Žemė irgi šiek tiek praranda. Dabar atrasta egzoplaneta, kuri atmosferą praranda taip sparčiai, jog tampa panaši į kometą. Gliese 436b už Žemę masyvesnė maždaug 22 kartus, o skrieja arti savo žvaigždės. Pasižiūrėjus į sistemą ultravioletiniuose spinduliuose pastebėta, kad likus dviems valandoms iki planetos tranzito, žvaigždę uždengia debesis, sugeriantis apie pusę žvaigždės UV spindulių; debesis pasitraukia tik praėjus daugiau nei trims valandoms po tranzito. Debesį geriausiai paaiškina atmosferos garavimas, siekiantis 100-1000 tonų dujų per sekundę. Nors šis skaičius atrodo didelis, jis tikrai nepakankamas, kad planeta netektų visos atmosferos per žvaigždės gyvavimo amžių. Tiesa, praeityje atmosfera garuoti galėjo ir sparčiau. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Egzoplanetų atjaunėjimas. Planetos susiformuoja netrukus po savo žvaigždžių, taigi jų amžius yra panašus. Todėl atradus baltąją nykštukę logiška tikėtis, kad aplink ją besisukančios planetos taip pat bus senos. Tačiau dabar atrasta sistema, sudaryta iš labai karštos (taigi neseniai tokia virtusios) baltosios nykštukės ir planetos, kuri atrodo keliais milijardais metų jaunesnė. Kaip tai paaiškinti? Prieš žvaigždei tampant nykštuke, jos išoriniai sluoksniai nulėkė tolyn į tarpžvaigždinę erdvę. Dalis šios karštos plazmos nukrito į planetą, kur susiliejo su jos atmosfera ir šią įkaitino. O karštesnė planeta atrodo ir jaunesnė, nes temperatūra yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas planetos amžius. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Savaitės paveiksliuku parinkau tiesiog gražų vaizdą – masyvios žvaigždės vėjo sukurtą ūką-burbulą. Burbulo skersmuo – apie 20 parsekų, jis susideda iš tarpžvaigždinių dujų, kurias sustūmė centre esančios ryškios mėlynos žvaigždės pučiamas vėjas. Ši žvaigždė gyvuos neilgai, iki supernovos sprogimo jai liko mažiau nei milijonas metų.

***

Rentgeno aidai. Vienas iš būdų pamatyti, kas vyko (santykinai netolimoje) praeityje, yra šviesos aidai. Bet koks ryškesnis žybsnis gali palikti aidą aplinkinėse struktūrose, kurį pamatome kažkiek vėliau, nei patį žybsnį. Neutroninė žvaigždė Skriestuvo X-1 prieš dvejus metus labai ryškiai sužibo rentgeno spindulių ruože. Keletą mėnesių tie rentgeno spinduliai vis pasiekdavo mus iš truputį skirtingų vietų, atsispindėję nuo įvairių tarpžvaigždinių debesų. Naudodami šią informaciją, astronomai sugebėjo gerokai patikslinti X-1 poziciją danguje ir atstumą iki jos – pasirodo, žvaigždė nuo mūsų nutolusi per 10 kiloparsekų, dvigubai daugiau, nei buvo manyta iki šiol. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

140 milijonų Saulių. Supermasyvių juodųjų skylių masės paprastai matuojamos pagal žvaigždžių arba jonizuotų dujų judėjimą. Tačiau dabar galaktikos NGC 1097 centrinio objekto masė apskaičiuota naudojantis molekulinių dujų stebėjimais. Čilėje esančiu ALMA teleskopų masyvu gauta vandenilio cianido (HCN) ir formilo (HCO) spektrinių linijų informacija leido nustatyti šių dujų judėjimo greičius, o iš to paaiškėjo ir jas traukiančios juodosios skylės masė – 140 milijonų Saulės masių. Tai toli gražu nėra pati masyviausia juodoji skylė, tačiau rezultatai parodo, kad ALMA teleskopas gali būti pritaikytas ir šioje srityje. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Anglies miglos. Daugumoje galaktikų nemažą dalį žvaigždžių šviesos sugeria dulkės. Ankstyvose galaktikose dulkių turėtų būti mažiau, tačiau kol kas tai patikrinti buvo neįmanoma. Dabar naujausi stebėjimai atskleidžia, kad labai tolimose galaktikose (kurias matome tokias, kokios jos buvo Visatos jaunystėje) tikrai yra mažiau dulkių. Šitai išsiaiškinti pavyko nustačius, kad jose yra daug jonizuotos anglies dujų. Jei anglis yra dujinėje formoje, vadinasi ji nėra dulkėse, taigi ir dulkių yra nedaug, nes be anglies dulkės beveik nesiformuoja. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tai tiek kąsnelio šiam kartui. Kaip visada, jūsų komentarai ir klausimai labai laukiami.

Laiqualasse