Praeitą savaitę į ketvirtą slaptą misiją pakilo JAV aviacijos erdvėlaivis, atrasta žvaigždė-kanibalė ir šviesiausia galaktika Visatoje, o Marse nusileisti pasiūlyta skraidyklėmis. Apie visus šiuos ir kai kuriuos kitus įvykius – po kirpsniuku. Su sąlyga, kad rytoj galiu neturėti priėjimo prie interneto, rašau viską sekmadienį.
***
Erdvėlaivių naujienos. Vos prieš trejus metus pradėjusios skrydžius į Tarptautinę kosminę stotį, SpaceX „Dragon“ kapsulės dabar skraido vos ne kas mėnesį. Štai ir praeitą savaitę viena kapsulė atsiskyrė nuo TKS, o kitos laukiama birželį. Tai labai svarbu, nes kita aptarnaujanti raketa – Rusijos „Proton“ su „Progress“ kapsulėmis – neseniai patyrė avarijų ir kol kas išėjo iš rikiuotės.
Daugkartinio naudojimo erdvėlaivius kuria ne tik privačios kompanijos. JAV gynybos technologijų agentūra DARPA taip pat dirba prie kosminio lėktuvo XS-1, kurio tikslas – labai dažnas panaudojimas, netgi iki 10 misijų per 10 dienų. Vienas skrydis turėtų kainuoti mažiau nei 5 milijonus JAV dolerių, o į orbitą iškelti galėtų nuo 1500 iki 2500 kg. Pirmieji bandomieji skrydžiai planuojami 2018-aisiais metais.
JAV karinės oro pajėgos turi vieną kosminį lėktuvą X-37B, kuris skraido su slaptomis misijomis. Tarp tokių misijų yra ir ilgalaikių operacijų misijos, nes paskutinį kartą jis orbitoje išbuvo beveik dvejus metus. Praeitą savaitę jis pakilo ketvirtai misijai, nešdamas ne tik karinius eksperimentus, bet ir mažą palydovą su bandomąja Saulės bure. Bandymo tikslas – patikrinti, kaip veikia technologija, gauti veikimo duomenų ir nuotraukų. Eksperimentą sudaro trys CubeSat‘ai – 10 cm kraštinės ilgio kubukai. Išsiskleidusi Saulės burė bus 32 kvadratinių metrų pločio, taigi ją bus galima bandyti aptikti teleskopais.
***
Savaitės filmukas – apie Saulės audras ir jų pavojų mums:
[tentblogger-youtube lLAnXf9K490]
***
Marso saulėlydžiai. Marso diena trunka tik pusvalandžiu ilgiau, nei Žemės, taigi nuskridus ten pratintis prie naujo paros ritmo nebūtų sunku. Tačiau saulėlydžiai ir saulėtekiai skiriasi įvairiomis detalėmis. Pavyzdžiui, Saulė yra pusantro karto mažesnė ir daugiau nei dvigubai blankesnė. Be to, dulkės Marso atmosferoje kitaip sklaido Saulės šviesą, todėl besileidžianti Saulė būtų apsupta mėlynos aureolės, o tolumoje dangus būtų rusvas. O po saulėlydžio (kurio metu Saulė nesusiplotų ir jokių miražų nebūtų) dar porą valandų tęstųsi prieblanda, nes dulkės ir toliau sklaidytų jau nusileidusios Saulės šviesą.
Kol kas Marso zondai ant planetos nusileido tik saugiose vietose – lygumose, toli nuo geizerių ar panašių pavojų. Tačiau ateityje tai gali pasikeisti. Projektu MARSDROP planuojama išsiųsti du mažus zondus į Raudonąją planetą kartu su kuriuo nors didesniu. Atsiskyrę orbitoje, mažieji zondai leistųsi į planetą su valdomais parasparniais. Nors Marse atsmoferos nedaug, nedideliam zondui sustabdyti jos turėtų užtekti. Tai leistų zondams nusileisti ten, kur dideli net nebandytų – į tarpeklius kanjonuose, arti geizerių ar poliarinių kepurių, ir taip toliau.
***
Cereros švytėjimas. Cereros kraterio dugne švytinčių dėmių vaizdai vis ryškėja, tačiau į klausimus, kas tai yra, kol kas neatsako. Panašių vaizdų esame matę Marse – ten 2008-aisiais nukritęs meteoritas išmušė duobę, kurios dugne pasimatė šviesus vandens ledo lopinys. Gali būti, kad tas pats vyksta ir Cereroje, bet vienareikšmiško atsakymo reikės palaukti, kol „Dawn“ priartės dar arčiau planetos paviršiaus. Tiesa, jei norite, galite balsuoti už tai, kuris aiškinimas jums atrodo teisingiausias.
***
Per didelė planeta. Paprastai planetos yra daugybę kartų mažesnės už savo žvaigždes. Jupiterio masė tūkstantį kartų mažesnė už Saulę, kitose sistemose santykiai panašūs. Tačiau dabar rasta planeta, kurios masė siekia trečdalį Jupiterio masės, o jos žvaigždės masė – dvigubai mažesnė nei Saulės. Be to, planeta aplink žvaigždę apsisuka vos per 3,3 dienos. Žvaigždė HATS-6 yra viena iš mažiausių žinomų žvaigždžių, turinčių Jupiterio dydžio planetą, o planetos HATS-6b atstumas nuo žvaigždės – trečias mažiausias iš visų žinomų. Kaip planeta galėjo susiformuoti (arba atmigruoti) taip arti tokios mažos žvaigždės – nežinia. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Kosminis oras. Saulė kartais išmeta šiek tiek vainikinės medžiagos, kuri gali sukelti problemų Žemėje. Mus apsaugo magnetinis laukas, tačiau jei žybsniai ir medžiagos išmetimo įvykiai būtų gerokai stipresni, jo galėtų ir nepakakti. Tuo tarpu M spektrinės klasės žvaigždės – mažesnės už Saulę, bet gerokai dažniau aptinkamos Galaktikoje – yra santykinai žymiai aktyvesnės. Dabar pirmą kartą vykdomi ilgalaikiai 15-os žvaigždžių, iš kurių aštuonios yra M klasės nykštukės, stebėjimai, siekiant nustatyti, kaip dažnai jose įvyksta galimai planetų gyvybingumui pavojingi vainikinės masės išmetimai. Jau seniau žinoma apie žvaigždžių žybsnius, tačiau masės išmetimo įvykiai tiriami pirmą kartą. Pasirinktos žvaigždės yra artimos – nutolusios per mažiau nei 2 parsekus nuo mūsų – ir visose jau anksčiau aptikti žybsniai. Tikimasi nustatyti, ar Saulėje pastebėtas ryšys tarp žybsnių ir masės išmetimų atsikartoja ir kitose žvaigždėse. Jei paaiškės, kad taip ir yra, tai leis geriau apibrėžti, kuriose planetose galėtume tikėtis gyvybei tinkamų sąlygų. Idėjos aprašymas arXiv.
***
Eterinė DNR. Nežemiškos gyvybės paieškose koncentruojamasi į vandens pagrindu veikiančią gyvybę, nes tokią pažįstame ir apie ją galime kažką prognozuoti. Visgi negalima atmesti ir kitų skysčių pagrindu susiformavusios gyvybės, pavyzdžiui Saturno palydove Titane esančių angliavandenilių, tokių kaip metanas. Tokiuose pasauliuose ir DNR turėtų būti visai kitokia, nes mums įprastų molekulių cheminėms reakcijoms ten tiesiog per šalta. Mokslininkų teigimu, DNR ir RNR vietą užimti galėtų eteriai – molekulės, kurios žemiškos gyvybės cheminėse reakcijose nedalyvauja. Tiesa, net ir šiuo atveju gyvybė vystytis galėtų tik kažkiek šiltesnėse vietose, nei Titanas, o vietoje metano tinkamesni skysčiai būtų masyvesni angliavandeniliai, pvz. oktanas. Kol kas tokių planetų ar palydovų nėra aptikta, bet ateityje visko gali būti. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Astrobiology.
***
Gegužės 20-ąją dieną suėjo 25-eri metai nuo pirmosios Hablo teleskopo nuotraukos. Šiai nuotraukai parinkta neypatinga žvaigždė HD 96755. Atvaizdas gavosi žymiai geresnis, nei anksčiau daryti iš Žemės, bet visgi prastesnis, nei galėjo būti, nes Hablo pagrindinis veidrodis turėjo defektą. Visgi po trejų metų problemą išspręsti pavyko ir Hablas jau ketvirtį amžiaus mums atskleidžia vieną Visatos paslaptį po kitos.
***
Kosminis kanibalizmas. Masyvios žvaigždės per savo gyvenimą praranda nemažą masės dalį, kartais net daugiau nei pusę. Kaip jos tai padaro? Vienas variantas yra stiprus žvaigždės vėjas, tačiau jo dažnai nepakanka. Kita idėja – žvaigždės-kompanionės poveikis. Dauguma masyvių žvaigždžių yra dvinarėse sistemose, o kompanionės gravitacija gali nusiurbti išorinius masyvios žvaigždės sluoksnius. Toks pavyzdys aptiktas mūsų Galaktikoje – žvaigždė, pavadinta NaSt1, yra 20-ies Saulės masių, o ją supa prarastos medžiagos žiedas. Taip pat ji yra dvinarė, o pačios žvaigždės vėjas per silpnas, kad išpūstų tiek daug medžiagos, ir dar žiedu, o ne sferiškai. Taigi turime rimtą įrodymą, kad masyvios žvaigždės – vadinamos Volfo-Rajė žvaigždėmis (Wolf-Rayet stars) – praranda masę dėl kompanionės poveikio. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Gyvatiškos juostos. Planetiniai ūkai yra Saulės masės ir panašių žvaigždžių priešpaskutinė gyvenimo stadija. Jie susidaro, kai žvaigždė po truputį nusimeta išorinius sluoksnius ir paskleidžia juos po aplinką. Žvaigždės spinduliuotė ūką sužadina ir jonizuoja, todėl jis švyti įvairių cheminių elementų – daugiausiai vandenilio ir deguonies – šviesa. Dabar padaryta detaliausia planetinio Medūzos ūko nuotrauka, kurioje matyti dujų vijos, panašios į mitologinės Medūzos plaukus atstojusias gyvates. Tokios vijos susidaro, nes žvaigždė medžiagą nusimetinėja ne tolygiai, o pliūpsniais; šiems pliūpsniams sąveikaujant atsiranda smūginės bangos ir kitokios medžiagos santalkos.
***
Reta supernova. Kosmologijoje labai svarbus vaidmuo tenka Ia tipo supernovoms – tai žvaigždžių sprogimai, kurių metu išlaksto žvaigždės liekana baltoji nykštukė. Šių sprogimų šviesis visada yra beveik vienodas, todėl aptikus tokią supernovą, galima nustatyti, kaip toli ji yra. Baltoji nykštukė sprogsta, kai jos masė viršija kritinę 1,4 Saulės masių ribą, tačiau kol kas nėra tiksliai žinoma, kaip jų masė išauga. Vienas modelis teigia, kad baltoji nykštukė prisiryja medžiagos iš paprastos žvaigždės-kompanionės, kitas – kad susilieja dvi baltosios nykštukės. Dabar atrastas ultravioletinių spindulių žybsnis po Ia tipo supernovos sprogimo, o jį paaiškinti geriausiai gali sąveika tarp supernovos išmestos medžiagos ir žvaigždės-kompanionės. Jei toks paaiškinimas teisingas, tai reiškia, kad bent kai kurios baltosios nykštukės masę auginasi rydamos ją iš kompanionės. Iš kitos pusės, tokie ultravioletiniai žybsniai anksčiau aptikti nebuvo, taigi gali būti, kad dauguma kitų Ia tipo supernovų įvyko po dviejų baltųjų nykštukių susijungimo. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Šviesiausia galaktika. Aptikta šviesiausia galaktika visoje Visatoje. Šią galaktiką, kodiniu pavadinimu WISE J224607.57-052635.0, matome tokią, kokia ji buvo prieš 12,5 milijardo metų, t.y. kai Visatos amžius nesiekė mažiau nei pusantro milijardo, tačiau jos šviesis viršija 300 trilijonų Saulės šviesių. Palyginimui Paukščių Tako šviesis yra „tik“ keliasdešimt milijardų Saulės šviesių, arba 10 tūkstančių kartų mažiau, nei naujai atrastosios galaktikos. Ankstyvoje Visatoje panašių galaktikų buvo daug, mat tada buvo daug dujų, iš kurių sparčiai formavosi žvaigždės ir kuriomis mito supermasyvios juodosios skylės. Visgi ši galaktika, aptikta taip anksti, kelia iššūkį ir galaktikų, ir supermasyvių judoųjų skylių evoliucijos modeliams, kurie dažnai teigia, kad tokie masyvūs ir šviesūs objektai turėtų atsirasti vėliau. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Tai tiek to kąsnelio šią savaitę. Kaip visada – klausimai ir komentarai laukiami.
Laiqualasse