Praeitą savaitę netekome zondo MESSENGER, davusio mums daugybę žinių apie Merkurijų. Tuo tarpu kitas zondas, Dawn, pradėjo darbą Cereroje. Dar buvo nemažai atradimų už Saulės sistemos ribų. Apie juos visus, kaip įprasta, po kirpsniuku.
***
Stotis Mėnulyje. Naujas Europos kosmoso agentūros (ESA) vadovas Johanas-Dytrichas Viorneris (Johann-Dietrich Wörner) teigia, kad sekantis žingsnis po Tarptautinės kosminės stoties turėtų būti mokslinių tyrimų bazės įkūrimas nematomojoje Mėnulio pusėje. Tai būtų puiki vieta, nes iki ten nuskristi lengviau, nei iki Marso, po kojomis yra daug medžiagų statyboms, be to, galima užsiimti kosmologiniais tyrimais, nes Mėnulis pridengia radijo bangų triukšmą, sklindantį iš Žemės. Tuo tarpu NASA vadovas pareiškė, kad iki 2030-ųjų metų NASA tikisi sukurti orbitinę infrastruktūrą aplink Mėnulį, kuri padėtų tolimesniems palydovo tyrimų ir bazės kūrimo darbams.
***
MESSENGER mirtis. Balandžio 30-osios vakare ant Merkurijaus nukrito ir sudužo NASA zondas MESSENGER, prieš tai ketverius metus sukęs ratus aplink planetą ir siuntęs mums daugybę duomenų apie ją. Tokia misijos baigtis buvo suplanuota ir neišvengiama, kai zondas sudegino visą kurą. Paskutinės orbitos korekcijos atliktos balandžio 26-ą dieną, bet jų pakako vos keletui dienų. Negalėdamas išsilaikyti orbitoje, zondas po truputį nusileido ir sudužo Šekspyro krateryje, palikdamas kelių dešimčių metrų skersmens duobę. Ją greičiausiai pamatysime, kai iki Merkurijaus 2024-aisiais atskris ESA zondas BepiColombo.
Zondo misijos pabaigos proga paskelbti dar penkių Merkurijaus kraterių vardai. Juos išrinko internautai iš daugiau nei 3600 pasiūlymų. Krateriai, kaip ir kiti Merkurijuje, pavadinti menininkų vardais.
Beje, Merkurijų šiomis dienomis galima pamatyti vakarais, netrukus po saulėlydžio. Jis danguje yra beveik didžiausiu atstumu nuo Saulės, taigi stebėjimai sąlyginai lengvi.
***
Aušra Cereroje. Balandžio 23-ą dieną zondas „Dawn“ („Aušra“) įskrido į numatytą tyrimų orbitą aplink Cererą. Orbitos aukštis yra 13500 km virš Cereros paviršiaus. Pasiekęs orbitą, zondas trumpam buvo perėjęs į saugos režimą, bet misijos valdytojai netruko sutvarkyti sistemą ir Aušra vėl ėmė veikti normaliai. Šioje orbitoje zondas bus iki gegužės 9 dienos; paskui nusileis į 4400 km aukščio apžvalgos orbitą, kurioje bus beveik visą birželį; nuo rugpjūčio pradžios iki spalio vidurio praleis 1450 km aukštyje sudarydamas planetos žemėlapį, ir galiausiai nuo gruodžio pradžios iki misijos pabaigos – bent 2016-ųjų birželio galo – skrajos vos 375 km aukščio orbitoje.
***
Savaitės paveiksliukas gal ir nelabai naujas, bet gražus. Tai – Jupiterio palydovas Io, vienintelis Saulės sistemos kūnas, neskaitant Žemės, kuriame vyksta ugnikalnių išsiveržimai. Jie nuolat keičia palydovo paviršių ir nudažo jį įvairiomis spalvomis. Visą nuotraukų galeriją rasite čia. O neseniai nustatyta, kad Io ugnikalnių išmetama medžiaga, pagauta Jupiterio, sukelia stiprius planetos pašvaisčių paryškėjimus.
***
Plutono ledynai. „New Horizons“ nenumaldomai artėja prie Plutono ir siunčia vis detalesnes nuotraukas. Naujausiose matyti šviesesnė dėmė prie planetos ašigalio, panaši į poliarinę kepurę. Deja, kol kas tai – tik viena nuotrauka, kurios neužtenka išsiaiškinimui, iš ko ta poliarinė kepurė sudaryta ir net tvirtam įsitikinimui, kad ji tikrai egzistuoja. Bet laukti liko tik pustrečio mėnesio – jau liepos pradžioje zondas praskries pro Plutono sistemą.
„New Horizons“ komanda baigė Plutono ir Charono paviršiaus darinių pavadinimų rinkimus. Tiksliau, ne pačių pavadinimų, o jų grupių. Renkama buvo iš dešimties temų, grubiai sugrupuotų į Tyrinėjimų istoriją (History of exploration), Tyrinėjimų literatūrą (Literature of Exploration) ir Požemių mitologiją (Mythology of the Underworld). Rezultatus rasite čia. Smagiausias rezultatas man yra tas, kad tarp Tyrinėjimų literatūros autorių laimėjo Tolkinas, taigi galime Plutone ir Charone sulaukti tolkinistinių pavadinimų. Kitose kategorijose tolkinistiniai kandidatai pasirodė neblogai, netgi užėmė antrą vietą tarp Literatūrinių pradžios ir pabaigos taškų (Fictional origins and destinations), bet laimėti kitur nepavyko.
***
Artimos supežemės. Atrastos dar dvi superžemės. Patys savaime tokie atradimai šiuo metu jau nieko nestebina, tačiau šios dvi planetos – gana artimos mums, vos už 17 šviesmečių. Jos skrieja aplink žvaigždę HD 7924, nedidukę raudonąją nykštukę, o pačių planetų masės yra 7,9 ir 6,4 kartų didesnės už Žemės masę. Planetos yra labai arti savo žvaigždės, jų metai trunka vos 15 ir 24 Žemės dienas. Tokios kompaktiškos planetų sistemos nėra retas reiškinys, bet kiekvienas toks atradimas tik dar sykį parodo, kad mūsų Saulės sistema yra gana išskirtinė. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Žvaigždės išsiveržimas. Jaunos žvaigždės dažnai periodiškai sušvinta žymiai ryškiau, nei vidutinis jų šviesis. Taip atsitinka todėl, kad į žvaigždę pradeda kristi daugiau medžiagos. Anksčiau tokie procesai stebėti tik truputį evoliucionavusiose protožvaigždėse, kurių spinduliuotė jau pravalė dujų apvalkalą ir paliko tik dujų diską. Tačiau dabar atrasta ypatingai jauna protožvaigždė, kuri prieš devynerius metus smarkiai sušvito ir kol kas neblėsta. Procesas, nulėmęs tokį sušvitimą, greičiausiai yra toks pat, kaip ir brandesnėse žvaigždėse – medžiagos akrecijos iš disko paspartėjimas – bet tokiose jaunose žvaigždėse jis buvo prognozuojamas tik teoriškai. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Kūrinijos stulpai. Viena garsiausių Hablo teleskopo darytų nuotraukų yra trys tankios dujų juostos Erelio ūke, pramintos Kūrinijos stulpais. Juostos susidarė dėl masyvių aplinkinių žvaigždžių spinduliuotės, kuri stumia dujas tolyn ir suspaudžia jas į tokius pailgus darinius. Dabar atlikti nauji labai detalūs regiono stebėjimai leido sudaryti trimatį stulpų vaizdą. Taip pat aptikti anksčiau nepastebėti vėjai, pučiantys nuo stulpų, ir išmatuota medžiagos praradimo sparta. Paaiškėjo, kad stulpų greičiausiai nebeliks per 3 milijonus metų – per tiek laiko juos visiškai išardys aplinkinių žvaigždžių spinduliuotė. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Monthly Notices of the Royal Astronomical Society.
***
Paukščių Tako centre yra labai daug žvaigždžių, bendras šviesos intensyvumas didesnis, nei bet kur kitur Galaktikoje. Tad kodėl nematome to nakties danguje? Kodėl Paukščių Takas, net ir centrinėje dalyje, atrodo tamsus? Apie tai – savaitės filmuke:
[tentblogger-youtube HcTMMKS-HZM]
***
Pamestos žvaigždės. Visatoje yra nemažai spinduliuotės, kurios neįmanoma aiškiai priskirti galaktikoms. Ilgą laiką buvo manoma, kad tą spinduliuotę galbūt kuria labai tolimos galaktikos, kurių paprasčiausiai neįmanoma išskirti daugelyje nuotraukų. Tačiau neseniai atlikti tyrimai parodė, kad taip nėra. Tarpgalaktinė foninė spinduliuotė yra pernelyg intensyvi ir pernelyg mėlyna, kad galėtų atsklisti iš tokių tolimų galaktikų. Tai reiškia, kad ją kuria iš galaktikų išlėkusios žvaigždės. Pagal spinduliuotės intensyvumą galima spręsti, kad maždaug pusė Visatos žvaigždžių gali nepriklausyti galaktikoms. Kaip jos iš tų galaktikų išlekia, kol kas neaišku; standartinis tai aiškinantis mechanizmas – dvinarių žvaigždžių potvyninis suardymas – negali paaiškinti tokio pasimetusių žvaigždžių skaičiaus. Tačiau šis atradimas taip pat gali paaiškinti vadinamą „trūkstamų barijonų problemą“ – pastebėjimą, kad aplinkinėje Visatoje barijoninės medžiagos yra kone dvigubai mažiau, nei turėtų būti, sprendžiant iš kosmologinių duomenų. Jei pusė Visatos barijonų yra už galaktikų ribų esančiose žvaigždėse, tai paaiškintų, kodėl tų barijonų trūksta galaktikose. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Science“.
***
Išsviestos galaktikos. Yra žinoma kelios dešimtys kompaktiškų elipsinių galaktikų, kurios pasižymi mažais dydžiais ir dideliais žvaigždžių tankiais, taip pat metalingomis žvaigždėmis. Manoma, kad dauguma jų kažkada buvo didesnės, bet sąveikaudamos su kitomis galaktikomis pametė išorinius sluoksnius. Visgi kai kurios iš šių galaktikų yra toli nuo bet kokių kaimynių, taigi kyla klausimas, su kuo jos galėjo sąveikauti. Kad tą išsiaiškintų, astronomai peržiūrėjo daugybės apžvalgų duomenis ir aptiko dar beveik du šimtus kompatiškų elipsinių galaktikų, tarp kurių buvo 11 izoliuotų. Nustatę, kad visos šios galaktikos – ir izoliuotos, ir ne – yra labai panašios, jie skaitmeniniais modeliais patikrino galimą galaktikų evoliuciją spiečiuose. Taip nustatyta, kad izoliuotos kompaktiškos elipsinės galaktikos galėjo būti išsviestos iš spiečių. Tokios sąveikos būtų analogiškos sąveikoms, kurių metu planetos išmetamos iš savo žvaigždžių sistemų, o žvaigždės – iš galaktikų. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Visatos žemėlapis. Sukurtas didžiausias trimatis Visatos žemėlapis (Visatlapis? Kosmolapis?). Jis sudarytas naudojant galaktikų raudonojo poslinkio informaciją, mat ji pasako, kaip sparčiai galaktika tolsta nuo mūsų, o tai leidžia apskaičiuoti ir atstumą iki jos. Žemėlapis sukurtas ne tik vaizdžiam parodymui, kokia yra mūsų kosminė aplinka; iš šių duomenų taip pat galima patikslinti kosmologinius parametrus; gauti parametrai gerai atitinka standartinio kosmologinio modelio prognozes. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Futuristinis variklis? Šalia pagrįstesnių mokslinių tyrimų NASA taip pat šiek tiek dėmesio skiria ir visiškai fantastinėms technologijoms. Pavyzdžiui, varikliams, kurie veiktų tokiu principu, kaip warp drive iš „Star Trek“ serialo – iškreipdami aplinkinę erdvę. Tokiems ir panašiems projektams dažnai stengiamasi panaudoti energiją, esančią vakuume – kvantinių efektų kuriamus svyravimus, kurie pasireiškia tik labai trumpą laiko tarpą, prieš grįždami į pusiausvyrą. Vienas iš tokių galimų variklio principų – mikrobangų rezonansas, kurio veikiantis prototipas lyg ir buvo pademonstruotas jau prieš keletą metų Britanijoje. Tiesa, kadangi paaiškinimo prototipo veikimui nebuvo, rezultatai vertinti labai skeptiškai. Vėliau juos lyg ir patvirtino kinų inžinierių grupė, bet to patvirtinimo gerumas irgi neaiškus. Ir štai dabar NASA inžinierių grupė taip pat patikrino variklio prototipą ir aptiko šiek tiek papildomos varymo jėgos, kurios neįmanoma paaiškinti paprastesniais efektais, nei kvantinio vakuumo energijos panaudojimas. Tiesa, gaunama varymo jėga yra tūkstantį kartų mažesnė, nei iš tokio pat dydžio prototipo gavo Kinijos inžinieriai. Visgi rezultatas neneigiamas, taigi kažko įdomaus tame prototipe būti tikrai gali. Nebūtinai kvantinio vakuumo išnaudojimas, bet gal vis tiek reikšminga variklių pagerinimo sistema. Tyrimo rezultatai NASA puslapyje.
***
Na, gal ir užteks šiai savaitei kąsnelio. Ne viskas, ką norėjau parašyti, čia tilpo, bet gal kitą kartą atsigriebsiu. Klausimai ir komentarai laukiami.
Laiqualasse