Žmogaus sąmonė prieš kosmoso neaprėpiamumą

Manęs kartais klausia, kaip sugebu suvokti tuos dydžius, apie kuriuos šneku savo populiariuose pranešimuose. Milijonai Saulės masių, tūkstančiai parsekų, milijardai metų – tokie dydžiai klausytojams atrodo protu nesuvokiami, taigi jie domisi, ar mano protas juos aprėpia. Visada jiems atsakau taip pat: ne, mano protas jų irgi nesuvokia. Žmogaus smegenys nėra prisitaikiusios tokių dydžių suvokimui, o astrofiziko diplomas tokių supergalių nesuteikia (nesuteikia jis ir kitokių supergalių, bet reikia palikti žmonėms kažkiek svajonių).

Tačiau visgi, kaip tada astrofizikai sugeba dirbti, nesuvokdami dalykų, su kuriais dirba? Trumpas atsakymas būtų toks, kad mes juos suvokiame per matematiką. Tūkstantis parsekų yra skaičius, abstrakcija, su kuria galima dirbti. Nebūtina įsivaizduoti, kaip toli yra žvaigždė, kad galėtume tyrinėti ir ją, ir erdvę tarp jos ir mūsų. Kompiuteriai irgi labai padeda, nes visų reikalingų skaičių į galvą nesusidėsi.

Įtariu, kad panašiai jaučiasi ir įvairūs kiti mokslininkai, pavyzdžiui, tyrinėjantys nesuvokiamai mažus dalykus (visgi gyvename per vidurį, o tiriame abu ekstremumus). Jiems irgi kažkaip reikia susivokti savo tyrimų objektuose, bet smegenys tam nėra pajėgios.

Kad ir kaip bandytume suprasti tai, ką tyrinėjame, kartais galima toje didybėje (ar mažybėje) pasimesti. Kaip neprarasti perspektyvos? Ką daro mokslininkai, kad suderintų gyvenimą kasdienybėje ir tikrai nekasdieniškų dalykų tyrimus? Astronomė Michelle Thaller pasakoja, kad jai ir jos vyrui geriausia yra prisiminti, kad „vis tiek reikės pašerti katę“. O straipsnis įdomus ne tik tuo – ten dar atsiskleidžia požiūris į kosminių teleskopų naudą, pažinimo džiaugsmą ir panašius dalykus, su kuriais astronomai susiduria kasdien.

Laiqualasse

6 komentarai

  1. Prisiminiau, kaip prieš daug metų per matematikos paskaitą viena bendrakursė paklausė: „O tai kas yra tie keturi matavimai? Arba daugiau? Nu negaliu aš įsivaizduoti.“ Dėstytojas tuomet atsakė: „Jeigu jūs sugebėtumėte tai įsivaizduoti, tai jums vieta būtų ten, kur minkštos sienos ir balti chalatai.“

    1. Arba kitaip: „jeigu jus sugebetumete tai isivaizduoti, tuomet mes, tebutu jusu vaizduote“ :D
      O del „kosminiu“ arba „micro-kosminiu“ dydziu pasidalinsiu savo interpretacija: i visa kas yra KAS, t.y. visata ir visa kas joje, ziuriu kaip i algoritma, o dydziai jame tera kintamieji ;) Is esmes „scalingas“ ir nieko daugiau :D

      1. Mano požiūris yra panašus. Kol galvoju apie astronomiją matematiškai, tol viskas gana normaliai suvokiama.

    2. Tas matematikos mokytojas ko gero turėjo labai prastą vaizduotę todėl bet kam kas turi galimybę tai įsivaizduoti klijavo ligonio etiketę. Tie, kas turi vaizduotę ir žinių kuria tokią aplinką kokią mes turime. Vartotojui ko gero sunku suvokti iš kur tai ateina, ką jau kalbėti apie ketvirtą matavimą.

      1. Šiaip tai keturių matmenų įsivaizduoti mūsų smegenys nesugeba, ir tiek. Galime manyti, kad įsivaizduojame, bet tai geriausiu atveju bus projekcijos į trimatę erdvę.

Komentuoti: Laiqualasse Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.