Šią savaitę jūsų dėmesiui – šuolis iš stratosferos, kometa prie Marso, kita kometa prie Rosettos, įdomybės Titane ir taip toliau. Kaip visada, viską skaitykite po kirpsniuku.

***

Šuolio rekordas. Atsimenate, prieš porą metų toks Feliksas Baumgartneris iššoko su parašiutu iš 39 km aukščio ir pagerino aukščiausio šuolio rekordą bei besileisdamas kirto garso greičio barjerą? O štai dabar vienas Gūglio viceprezidentas, Alanas Justasas (Alan Eustace), šį rekordą pagerino. Pakilo į beveik 41 km aukštį balionu be jokios kapsulės, atsikabino ir nusileido ant žemės. Ir taip pat pakeliui garso greitį viršijo. Ir niekam nesakė nieko apie tai, kol viskas neįvyko. Įdomu. Ir lauksim, kol kas nors rekordą dar kartą pagerins.

***

Mažieji teleskopai. CubeSat‘ai, mažieji palydovai-kubiukai, yra pigus ir lengvai prieinamas būdas paleisti palydovą į orbitą. Iškelti 10 cm kraštinės ilgio kubą, sveriantį keletą kilogramų, į orbitą nereikia daug energijos, o jį užpildyti galima įvairiais detektoriais ar kitokiais prietaisais. Dabar NASA Goddard skrydžių centro mokslininkai bando sistemą, kuri leis keletui palydovų-kubiukų sukoordinuoti savo padėtis vienas kito ir aplinkos atžvilgiu ir suformuoti kosminį teleskopą. Kol kas idėja yra tokia, kad vienas kubiukas būtų teleskopas, o kitas veiktų kaip koronografas – užstotų Saulės disko šviesą. Tada pirmasis galėtų stebėti Saulės vainiką.

***

Saulės dėmė. Kalbant apie Saulės stebėjimus, štai dar vienas pavyzdys, kodėl jie naudingi. Šią savaitę į Žemę atsisuko didžiulė Saulės dėmė. Kol kas ji vis dar auga ir jau yra didžiausia šio Saulės aktyvumo ciklo (prasidėjusio 2009-aisiais) dėmė. Iš jos gali pasklisti ir didelių žybsnių, bet labai baimintis neverta – išgyvensim.

O dar praeitą savaitę dalyje Žemės buvo matomas dalinis Saulės užtemimas. Nedėsiu čia daugybės jo nuotraukų, tik pasidalinsiu nuoroda į filmuką, darytą ten, kur užtemimas buvo žiedinis – 600 km aukščio orbitoje virš Žemės, kur skrieja Saulę stebintis teleskopas Hinode.

***

Savaitės paveiksliukas yra labiau infograma. Tiesiog parodymas, kad tarp Žemės ir Mėnulio beveik tiksliai telpa visos likusios planetos. Puikus būdas parodyti, kokie didžiuliai atstumai yra tarp planetų, palyginus su pačių planetų dydžiais. Anksčiau tokio dalyko nėra tekę matyti, tad radęs dalinuosi.

***

Šerkšnas Veneroje. Veneros paviršiaus temperatūra siekia 500 laipsnių Celsijaus, o slėgis – 90 atmosferų. Skystas vanduo, o juo labiau vandens ledas, ten neegzistuoja, bet šerkšno visgi gali būti. Nagrinėdami senus Magellan zondo radaro duomenis, mokslininkai aptiko tamsius (mažai atspindinčius radijo bangas) ruožus kalnų viršūnėse. Labiausiai tikėtinas tokio patamsėjimo paaiškinimas – sunkiųjų metalų šerkšnas, susikondensuojantis iš atmosferos tokiame aukštyje. Tyrimas pristatytas Amerikos geologų sąjungos susirinkime.

***

Siding Spring. Praeitą savaitę daug rašiau apie Siding Spring kometos skrydį pro Marsą, šią savaitę – dar keletas atgarsių. Pirmiausiai Hubble komanda padarė nuotraukų montažą, rodantį, kaip arti kometa buvo prie Marso. Tuo tarpu Marso apžvalgos zondas (Mars Reconnaisance Orbiter, MRO) padarė kometos branduolio nuotrauką. Iš jos matyti, kad kometos branduolys yra dvigubai mažesnis, nei manyta anksčiau – jo skersmuo tėra 500 metrų, o ne 1 km.

O iš kitos, MAVEN zondo darytos, nuotraukos paaiškėja, kad nuo kometos garavo vandenilis. Vandenilis atsiranda, kai Saulės apšviestas tirpsta kometos paviršių dengiantis ledas. Vandens garai skyla į vandenilį ir deguonį, o vandenilis labai gerai sklaido ultravioletinę šviesą, taigi UV spindulių ruože yra matomas kaip aureolė aplink kometą – būtent tai ir aptiko MAVEN.

***

Marso vaizdai. Iš Marso dangaus pažvelgę į Marso paviršių, randame dar porą naujų įdomių nuotraukų. Pirmiausiai tas pats MRO padarė amžinojo įšalo nuotrauką, kurioje šalia ledo juostų matyti ir tamsi dulkėta struktūra. Ji šiek tiek primena anglies dvideginio garavimo pėdsakus, bet tokiose vietose, kaip ši, jų būti neturėtų, nes ten yra per šalta.

Tuo tarpu Indijos zondas MOM atsiuntė visos planetos nuotrauką, kurioje aiškiai matyti didžiausias Saulės sistemos ugnikalnis – Olimpo kalnas (Olympus Mons), ir Marinerio slėnis (Valles Marineris) – didžiulių kanjonų grupė, vagojanti planetą arti pusiaujo.

***

Rosettos ambicija. Kaip ir kiekviena kosminė misija, taip ir Rosetta sulaukia klausimų – o kam viso to reikia? Standartinis atsakymas – tam, kad pažintume Visatą – yra jau kiek atsibodęs. Taigi malonu buvo pamatyti trumpą filmuką, pateikiantį kitokį, kad ir netiesioginį, atsakymą. Tokias misijas žmonija kuria tam, kad taptų pakiltų aukščiau savo galimybių, kad taptų dievais. Tam, kad patenkintų ambicijas. Ai, ir dar ten graži kompiuterinė grafika, taigi rekomenduoju pasižiūrėti.

Tuo tarpu pati Rosetta toliau tyrinėja kometą 67P. Štai jos išmetamose dujose aptiko andenilio sulfido, amoniako, formaldehido ir vandenilio cianido. Nelabai mielas mišinys, bet gerai parodantis, kokia cheminė įvairovė slypi kometos gelmėse. Molekulių išmetimas, ir bendrai dujų čiurkšlės, yra stipresni, nei buvo tikėtasi iš ankstesnio modeliavimo, taigi gali tekti permąstyti kometų evoliucijos modelius.

***

Titano atmosfera. Saturno palydove Titane vyksta daug visokiausių įdomių reiškinių. Jo atmosferoje yra įvairių organinių molekulių, pavyzdžiui vandenilio cianido HCN ir cianoacetileno HC₃N. Dabar naujausi stebėjimai rodo, kad šios molekulės pasiskirsčiusios nesimetriškai aplink Titano sukimosi ašį. Paprasti atmosferos modeliai prognozuoja ašiškai simetrišką pasiskirstymą dėl palydovo sukimosi, kuris turėtų sukelti rytų-vakarų kryptimi pučiančius stiprius vėjus. Visgi yra ne taip – molekulės susitelkusios arčiau ašigalių, bet akivaizdžiai nesimetriškai. Kodėl? Gali būti, kad tai susiję su Saulės ir Saturno magnetinio lauko poveikiu, bet tikslaus atsakymo dar teks palaukti. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Savaitės filmukas – apie gyvybę. Tiksliau – apie gyvenamas vietas. Žemėje jų yra labai įvairių, o kaip kosmose?

[tentblogger-youtube ZErO1MCTj_k]

***

Tapytojo kometos. Tapytojo beta (Beta Pictoris) yra jauna, maždaug 20 milijonų metų amžiaus, žvaigždė, nuo Saulės nutolusi per 20 parsekų. Jau dešimtmetį ją reguliariai stebi labai tikslus spektrografas HARPS, aptinkantis net labai menkus radialinio greičio pokyčius, leidžiančius nustatyti, kas dedasi žvaigždės sistemoje. Dabar šių kometų žinoma jau apie 500, o dar įdomiau yra tai, kad jas galima suskirstyti į dvi grupes: jaunų ir senų kometų. Senos kometos aplink žvaigždę apskrido jau ne vieną orbitą, o jaunos susiformavo neseniai subyrėjus kokiam nors didesniam uolos gabalui. Senųjų kometų orbitos yra daug aiškesnės, sukritusios į rezonansus su masyvia planeta, jos spjaudo mažiau dujų ir dulkių. Tuo tarpu jaunosios kometos juda beveik vienodomis orbitomis, tačiau į aplinką meta labai daug dujų ir dulkių – tai ir leidžia spręsti apie mažą jų amžių. Šitas atradimas įdomus ir tuo, kad kitoje žvaigždės sistemoje radome panašias į mūsiškes kometų populiacijas, ir tuo, kad apskritai tas kometas įmanoma aptikti.

***

Chandra archyvai. Praeitą savaitę Chandra rentgeno spindulių teleskopo komanda paviešino keletą nuostabių nuotraukų-montažų, sudėtų iš archyvinės medžiagos. Juose – ir jaunų žvaigždžių apšviesti debesys, ir supermasyvios juodosios skylės, kaitinančios aplinkines dujas, ir dar daug kitokių grožybių. Gero žiūrėjimo.

***

Štai ir visos šios savaitės naujienos. Kaip visada, komentarai ir klausimai laukiami.

Laiqualasse