Kąsnelis Visatos CXXXIV: Sprogimas

Atsimenate, kaip rašiau, kad kąsneliai grįš į pirmadienio naktis? Ot ir neatspėjau. Stengiausi, bet nesigavo, taigi ir vėl vėluoju. Tiesa, ir naujienų ne tiek jau daug, kadangi paskutinis kąsnelis buvo savaitės viduryje. Bet šio to pririnkau, taigi skaitykite po kirpsniuku.

***

Bahamos iš TKS. ©Reid Wiseman

Pradėkime nuo paveiksliuko. Jis toks visai neastronominis, tiesiog graži Bahamų nuotrauka… daryta iš Tarptautinės kosminės stoties. Joje šiuo metu dirbantis astronautas Raidas Vaizmanas (Reid Wiseman) laisvalaikiu fotografuoja Žemę ir viešina nuotraukas socialiniuose tinkluose. Daugiau paskaityti apie jo darbus ir pamatyti pavyzdžių galite čia.

***

Sprogo raketa. Kompanija SpaceX jau kurį laiką bando daugkartinio naudojimo raketą-nešėją Falcon 9 Reusable (F9R). Bandymai po truputį tampa vis sudėtingesni – raketa jau pakilo į kelių šimtų metrų aukštį ir nusileido, išbandė judančius „pelekus“, leisiančius kreipti raketą pakilimo ir nusileidimo metu. Deja, dabar įvyko ir pirmoji nesėkmė – bandomojo skrydžio Teksase metu atsirado kažkokia anomalija, dėl kurios automatizuota skrydžio saugos sistema raketą susprogdino. Sprogimas įvyko raketai nespėjus palikti numatytos bandymų aikštelės, nebuvo nei nukentėjusiųjų, nei pavojaus žmonėms. Taigi nors bandymas ir nebuvo sėkmingas, viskas baigėsi tikrai neblogai. SpaceX dabar analizuos skrydžio duomenis ir ieškos klaidos, kurią ištaisę tęs bandymus jau su nauju F9R egzemplioriumi.

***

Imunitetas kosmose. Darbas kosmose paveikia astronautų sveikatą – silpnėja jų kaulai, tįsta stuburai, atrofuojasi raumenys… O dabar paaiškėjo, kad pokyčių būna ir imuninėje sistemoje. Mokslininkai ištyrė 28-ių astronautų kraujo plazmos mėginius, paimtus prieš kelionę į TKS, darbo joje metu ir grįžus į Žemę. Nustatyta, kad nors imuninių ląstelių pasiskirstymas kraujyje išliko toks pat, jų aktyvumas smarkiai pakito. Kai kurių ląstelių aktyvumas sumažėjo – tai gali paaiškinti, kodėl kartais astronautų organizmuose suaktyvėja seni virusai, nors ir nesukeliantys simptomų. Kitų ląstelių aktyvumas, priešingai, padidėjo – tai gali pasireikšti sustiprėjusia alergija. Kol kas nežinia, ar šie pokyčiai turi reikšmingos įtakos astronautų sveikatai, bet į juos svarbu atsižvelgti, planuojant ilgesnes kosmines misijas.

***

Archaiškas meteoritas. Prieš porą metų virš Kalifornijos subyrėjo meteoroidas, kurio viena dalis pramušė garažo stogą. Garažo savininkai atidavė meteoritą mokslininkams, o jie ištyrė šio cheminę sudėtį, mineralines struktūras ir judėjimo trajektoriją ir nustatė, kad meteoritas greičiausiai atskilo nuo nuolaužos, išlėkusios iš pirmykštės Žemės maždaug tuo metu, kai susiformavo Mėnulis. Vėliau uoliena skrajojo dideliame asteroide, kuris subyrėjo prieš 470 milijonų metų ir suformavo mažesnių asteroidų šeimą žiede tarp Marso ir Jupiterio. Prieš kokius 100 tūkstančių metų dar vienas susidūrimas pakeitė jau mažesnio asteroido orbitą taip, kad šis galų gale pasiekė Žemę. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Meteorites & Planetary Science.

***

MOM atvyksta. Indijos Marso zondas MOM (Mars Orbiter Mission) Raudonąją planetą pasieks jau po mėnesio. Zondas kol kas taip sėkmingai juda numatyta trajektorija, kad rugpjūtį nereikėjo atlikti jokių orbitos korekcijų (paprastai artėjant prie taikinio jos vykdomos gana dažnai). Rugsėjo 24-ą dieną zondas atliks paskutinį, svarbiausią, manevrą, kurio metu įeis į smarkiai elipsinę (377 x 80000 km, t.y. ilgoji ašis 80 tūkst. km, o trumpoji – vos 377) orbitą aplink Marsą. Šioje orbitoje jis suksis iki misijos pabaigos. O dviem dienom anksčiau į Marso orbitą įskristi turėtų NASA zondas MAVEN, kurio misija – Marso atmosferos tyrimai.

Tuo tarpu kitas NASA zondas, keliausiantis į Marsą, bus nusileidžiantysis (angl. lander). InSight zondas pakilti iš Žemės turėtų 2016-aisiais, o jo misija bus ankstyvosios Marso evoliucijos ir vidinių planetos procesų tyrimas. Zondas tyrinės planetos sukimosi spartą, seisminius įvykius ir šilumos pernašą Marso plutoje.

***

Dar vienas su Marsu susijęs NASA projektas – naujos nusileidimo sistemos kūrimas. Ji buvo išbandyta praeitą savaitę, o kaip tai atrodė, pamatysite filmuke. Filmukas, deja, nenori būti embedintas į įrašą, taigi žiūrėkite jį nuėję pagal nuorodą.

***

Smalsiukas negręš. Ką daryti, kai nežinai, ar saugu gręžti priešais esančią uolieną? Ogi į ją padaužyti. Padaužęs į „Bonanza King“ akmenį Smalsiukas nustatė, kad akmuo pajudėjo. Tai reiškia, kad jis su kitomis uolienomis sukibęs netvirtai, tad gręžti būtų pavojinga. Visa gręžimo misija buvo atšaukta, o Smalsiukas tiesiog nuvažiavo toliau savo ilgalaikio tikslo – Sharp kalno – link.

***

Rosettos orbita. Rosetta, porą savaičių pasisukusi aplink kometą 67P/Čuriumov-Gerasimenko 100 kilometrų spindulio orbita, pradėjo prie jos po truputį artėti. Pirmasis manevras priartino ją per 20 km. Tokio priartėjimo tikslas – surasti tinkamą vietą zondo Philae nusileidimui, kuris įvyks spalio pabaigoje. Šiuo metu detaliai tiriamos dešimt vietų kometos paviršiuje, kur būtų galima nusileisti. Idealiu atveju norima išrinkti vietą, kuri būtų pakankamai lygi (dėl nusileidimo saugumo), bet ir pakankamai įdomi (dėl mokslinių rezultatų). Taip pat reikalinga, kad nusileidimo vieta būtų reguliariai apšviečiama, kad zondas galėtų pasikrauti Saulės baterijas.

***

Tritono žemėlapis. Prieš 25-erius metus zondas Voyager-2 praskrido pro Neptūno palydovą Tritoną ir padarė jo pietų pusrutulio nuotraukų. Dabar šios nuotraukos sujungtos į detaliausią Tritono žemėlapį. Žemėlapio sudarymo tikslas yra parodyti ir priminti, kokių keistų paviršiaus savybių Tritone esama; pavyzdžiui, jo paviršius greičiausiai yra tik 10 milijonų metų amžiaus, taigi Tritone vyksta aktyvūs, e…, geologiniai [?] procesai. Jame yra nelabai senų ugnikalnių pėdsakų, keistų didžiulių lygumų ir kitų įdomių savybių. Taip pat svarbu ir tai, kad Tritonas, spėjama, yra daug kuo panašus į Plutoną, kurio link artėja zondas New Horizons (praeitą savaitę jis kirto Neptūno orbitą). Po metų, kai zondas pasieks Plutono sistemą, sužinosime, kiek tų panašumų yra jų paviršiuose.

***

Ateivių atmosferos. Kai kalbama apie nežemiškos gyvybės paieškas už Saulės sistemos ribų, daugeliui turbūt kyla SETI vaizdiniai – bandymas pasiklausyti ateivių pokalbių ar aptikti kitokius jų siunčiamus signalus. Bet kuo toliau, tuo daugiau gyvybės paieškos persikelia į kitas sferas. Pavyzdžiui, galima gyvybės požymių ieškoti planetų atmosferose. Tai nėra lengva, nes net ir visas planetos signalas yra labai silpnas, lyginant su žvaigžde, o išskirti tą signalą (koks jis bebūtų) į atskirus atmosferos komponentus – dar sunkiau, bet iš principo įmanoma. Gyvybiniai procesai, ypač jei jie paremti tokia pačia biochemija, kaip žemiškieji, turi reikšmingos įtakos planetos atmosferos sudėčiai. Mokslininkai tikisi, kad per artimiausią dešimtmetį planetų atmosferų tyrimai taps rimtu gyvybės paieškų būdu.

***

Pirmosios žvaigždės. Manoma, kad pirmosios žvaigždės Visatoje buvo labai masyvios, siekė šimtus Saulės masių. Tokių žvaigždžių sprogimai supernovomis turėjo didelę įtaką Visatos cheminei evoliucijai. Bet šios žvaigždės gyvendavo labai trumpai, todėl dabar jų greičiausiai jau nebelikę. Aptikti šių žvaigždžių pėdsakus galima tyrinėjant vėliau gimusias žvaigždes, kurios susiformavo iš pirmųjų praturtintos tarpžvaigždinės medžiagos. Dabar atrasta viena tokia žvaigždė, esanti vos už 300 parsekų, kurios spektre nustatytos vienos pirmykštės žvaigždės supernovos spektrinės linijos. Tai reiškia, kad stebimoji žvaigždė susiformavo iš vienos pirmykštės žvaigždės praturtintų dujų, o iš spektrinių linijų stiprių santykių pavyko nustatyti, jog pirmykštės žvaigždės masė greičiausiai siekė 200 Saulės masių. Tai yra kol kas solidžiausias patvirtinimas, kad pirmykščių žvaigždžių būta tokių masyvių. Tyrimas publikuojamas žurnale Science.

***

Štai tiek kąsnelio antradienio nakčiai. Kitą savaitę jau tikrai tikrai bus pirmadienį, honest.

Laiqualasse

4 komentarai

  1. Ačiū už kąsnį, kaip visad.

    Dažnai būna, kad atsiranda koks klausimas apie vieną ar kitą naujieną. Tačiau vietoj klausdamas čia ir taupydamas kitų laiką, paieškau pats internete atsakymo. Šįkart pagalvojau apie mechanizmus, leidžiančius augti žvaigždei iki supermasyvaus dydžio, t.y. ar neturėtų žvaigždės radiacija sustabdyti akreciniu disku patenkančią materiją į žvaigždę. Atsakymas – ne, nes susidaro burbulai, kurie riboja radiacijos išėjimą, taigi, ir leidžia tęstis akrecijai. Bent jau taip aiškinama pagal vieną modelį.
    Plačiau http://physicsworld.com/cws/article/news/2009/jan/15/how-massive-stars-form

    1. Labai gerai darai, kad ieškai informacijos kitur – vienas šaltinis, net ir labai norėdamas, nesugebės pateikti nešališkos informacijos, taigi kuo daugiau skirtingų kanalų, tuo didesnė tikimybė, kad surenkama informacija bus kažkur arti realybės :)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *