Žinot, praeitą savaitę suėjo 45-eri metai nuo tada, kai žmonės pirmą kartą išsilaipino Mėnulyje. 45-eri metai! Daug, sakyčiau. Tai va, Kąsnelyje šis tas apie šį jubiliejų, bet nepamirštu ir kitų įvykių, nuo Žemės paviršiaus iki tolimų galaktikų. Skaitykite po kirpsniuku.

***

Mėnulio jubiliejus. Tai įvyko 1969-ųjų metų liepos 16-ą dieną. Pirmą kartą žmogus išsilaipino kitame dangaus kūne, nei Žemė. Čia galite pamatyti istorinių kadrų, kaip apie įvykį buvo pranešinėjama per televiziją, o čia rasite įvairių Apollo 11 misijos nuotraukų. Išsilaipinę astronautai netrukus grįžo namo, o didžiąją dalį aparatūros paliko – ją iš orbitos pamatyti galima ir šiandien. Jubiliejaus proga NASA padarė viešai ir nemokamai prieinamą 1970-ųjų metų dokumentinį filmą „Moonwalk One“, kurį pažiūrėti galite čia.

Kalbant apie Mėnulį, gali būti, kad ateityje ten dirbsiantys mokslininkai gyvens duobėse. „Duobės“ šiuo atveju yra krateriai labai stačiais šlaitais, kurių forma apsaugo juos nuo temperatūros svyravimų, dulkių ir spinduliuotės.

***

Savaitės paveiksliuku parinkau gražią ūko nuotrauką. Tai yra viena iš devyniolikos nuotraukų, atrinktų į Karališkosios observatorijos astrofotografijos konkurso finalą. Kitas finalistes rasite čia.

***

Marso paviršius. Nauja Hellas žemumos Marse nuotrauka, daryta ESA zondo Mars Express. Joje matome kraterius ir juos juosiančius kalnynus. Pati žemuma yra maždaug dešimt kartų didesnio ploto už Vokietiją. O pirmame plane matomo kraterio kraštuose esančios raukšlės atskleidžia prieš milijardus metų vykusius procesus. Tuo metu krateryje periodiškai prisnigdavo, sniegas po truputį slinkdavo žemyn ir formuodavo vieną po kito dulkėmis uždengtus sluoksnius. Slinkimas suformavo griovius, panašius į raukšles, o periodiški sniego pasipildymai – koncentriškus apskritimus kraterio sienose.

O štai kitas ESA zondas Mars Odyssey daugelį metų vis fotografavo naktinę Marso pusę. Iš šių nuotraukų dabar sudėtas detaliausias Marso temperatūros žemėlapis, su kuriuo susipažinti iš arčiau galite čia. Tamsesnės sritys žemėlapyje naktį atvėsta sparčiau, taigi greičiausiai yra padengtos smulkia medžiaga – dulkėmis ar smėliu. Stambesni objektai, tokie kaip žvyras arba išvis uolienos, išlieka šiltesni ir matomi šviesesni.

Smalsiukas bevažinėdamas aptiko didžiausią kada nors Marse rastą meteoritą. Šis dviejų metrų skersmens objektas yra sudarytas beveik vien iš geležies. Tokie meteoritai Marse randami dažnai, nes geležis sunkiau pasiduoda erozijai, nei uolienos.

Marso naujienų pabaigai – marsaeigių darytų nuotraukų rinkinys, atskleidžiantis planetos kalnų įvairovę.

***

Savaitės filmukas – irgi apie Marsą. Tiksliau apie tai, kaip jį paversti gyvenimui tinkama planeta.

[tentblogger-youtube 1CqV2EG-WP4]

***

Dvikūnė kometa. Pasirodo, Rosetta zondo taikinys – kometa 67P/Čuriumov-Gerasimenko – yra neįprastos formos kometa. Dar liepos 11-ą dieną darytoje nuotraukoje matyti, kad jos branduolys – dvinaris. Po keleto dienų zondas priartėjo jau per 12 tūkstančių kilometrų ir nufilmavo branduolį besisukantį, taip aiškiai parodydamas, kad jis sudarytas iš dviejų nevienodo dydžio burbulų, susijungusių siauresniu „kaklu“. Nuotraukose matyti ir daugiau įdomybių, bet kol kas jų laikyti realiomis negalima, nes jos gali būti ir analizuojant duomenis atsiradę artefaktai. Jau neilgai trukus Rosetta pasieks kometą ir pradės siųsti detalias jos nuotraukas – tada sužinosime ir koks iš tikro yra kometos paviršius.

***

ISON dulkės. Dar atsimenate kometą ISON? Tą pačią, kuri pernai grąsinosi tapti šviesesnė už Mėnulio pilnatį, bet subyrėjo pralėkusi pro Saulę? Taigi, paskutinių jos gyvavimo valandų duomenys buvo panaudoti modeliuojant dulkių gamybą kometos branduolyje. Paaiškėjo, kad likus maždaug 8,5 valandoms iki artimiausio Saulei orbitos taško pasiekimo, kometa staiga išmetė labai daug dulkių. Greičiausiai taip atsitiko dėl to, kad tuo metu kometos branduolys subyrėjo į dalis, taip išleisdamas nemažą dulkių kiekį į aplinką. Vėliau dulkių ir dujų išmetimas smarkiai sulėtėjo, vėlgi greičiausiai dėl to, kad kometa jau buvo subyrėjusi. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Skrendam į Europą. NASA paskelbė planą keliauti į Europą. Ne, tai nereiškia, kad dėl biudžeto apkarpymų JAV kosminiai tyrimai persikelia už Atlanto. Tiesiog agentūra nusprendė rimtai vystyti misijos į Jupiterio palydovą Europą projektą. Paskelbtas kvietimas siūlyti mokslinius instrumentus, kurie galėtų būti toje misijoje. Po metų bus atrinkti 20 pasiūlymų, kurių autoriai gaus 25 milijonus JAV dolerių tolesniam idėjų vystymui. Tiesa, misijos biudžetas dar turi būti patvirtintas JAV valdžios, o tai tikrai nėra garantuota. Visgi jei viskas bus gerai, per maždaug dešimt metų sulauksime misijos pradžios.

***

Saulės sistemos keistenybės. Atradus jau labai daug egzoplanetų, galima pradėti lyginti jų sistemas su mūsiške. Ar mūsų Saulės sistema yra taisyklė, ar išimtis? Apie tai pasakojama filmuke ir rašome straipsnyje čia. Kai kurias standartines planetinių sistemų savybes mūsiškė atitinka: planetų orbitos yra vienoje plokštumoje ir beveik apskritiminės, yra ir didelių, ir mažų planetų. Tačiau kitais atžvilgiais Saulės sistema yra neįprasta: pavyzdžiui, dujinės milžinės yra toli nuo žvaigždės. Taigi mūsų sistema nėra nei visiškai tipinė, nei labai keista; galbūt čia sąlygos kaip tik yra ypatingai geros gyvybei susiformuoti?

***

Planetų formavimosi pėdsakai. Besiformuojančios planetos palieka pėdsakus savo žvaigždžių atmosferose. Tai rodo dvinarės žvaigždės Gulbės 16 (16 Cygni) stebėjimai. Viena narė, Gulbės 16B, turi dujinę milžinę planeta, o kita planetų neturi. Išmatavus žvaigždžių spektrus paaiškėjo, kad Gulbės 16B turi gerokai mažiau visų cheminių elementų, sunkesnių už helį, ypač tų, iš kurių formuojasi uolinės planetų šerdys. Taigi šie elementai greičiausiai suformavo planetą, kol žvaigždė ir pati dar tik formavosi. Tai reiškia, kad dujinėje milžinėje greičiausiai yra uolinė šerdis; šios žinios padės geriau suprasti tokių planetų formavimosi procesą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Užgalaktiniai žybsniai. Kadaise, kai buvo atrasti pirmieji gama spindulių žybsniai, kurį laiką buvo neaišku, ar jie atsklinda iš už mūsų Galaktikos ribų, ar formuojasi Žemės atmosferoje (ir ten, ir ten besiformuojantys žybsniai galėtų būti pasklidę tolygiai visame danguje, tuo tarpu Galaktikoje esantys šaltiniai būtų išsidėstę netolygiai). Panašias problemas šiuo metu sprendžia kitų – greitųjų radijo žybsnių – stebėtojai. Štai pagaliau pavyko tokius žybsnius, kurie paprastai trunka kelias milisekundes, aptikti šiauriniame dangaus pusrutulyje, iš ko paaiškėja, kad jie sklinda ne iš mūsų Galaktikos, o iš už jos ribų. Tiesa, vis dar neaišku, kas juos sukelia – magnetiniai neutroninių žvaigždžių laukai, kitokie žvaigždžių žybsniai, juodosios skylės, o gal kas nors dar egzotiškesnio? Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Šokančios nykštukės. Prieš keletą metų paaiškėjo, kad nykštukinės galaktikos aplink Andromedą išsidėsčiusios plokštumoje, o ne atsitiktinai. Dabar, ištyrus daugybę nykštukinių galaktikų aplinkinėje Visatoje, nustatyta, jog tokios struktūros yra greičiau taisyklė, o ne išimtis. Dauguma nykštukinių galaktikų, esančių priešingose centrinės galaktikos pusėse, juda priešingomis kryptimis, t.y. sukasi maždaug apskritimu. Atsitiktinai toks išsidėstymas neturėtų atsirasti, taigi struktūrų egzistavimas leidžia spręsti, jog galaktikos formuojasi iš kryptingų dujų srautų, valdomų dar neišaiškinto proceso. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Astrokapela. Pabaigai – menai. Kolektyvas AstroCappella kuria dainas apie astronominius reiškinius, nuo planetų iki gama spindulių žybsnių. Tekstuose pilna mokslinės terminologijos, ir netgi teisingai naudojamos (nieko keisto – kolektyvo nariai patys yra astronomai), kas yra nuostabu. Smagaus klausymo.

***

Štai ir visos naujienos apie praeitą savaitę. Klausimai ir komentarai, kaip visada, laukiami.

Laiqualasse