Šios savaitės naujienose labai daug galaktikų – ir tokių artimų, kaip Andromeda, ir pačių tolimiausių įmanomų. Taip pat yra ir keletas pranešimų apie Saulės sistemą – nuo naujos potencialiai gyvybei tinkamos erdvės iki raketų bandymų. Apie viską plačiau, su trumpais komentarais, skaitykite po kirpsniuku.

***

Kosminė politika. Kad ir kaip norėtųsi, kad moksliniai tyrimai būtų visiškai nepriklausomi nuo politikos, taip nėra ir turbūt niekada nebus. NASA praeitą savaitę nutraukė beveik visą bendradarbiavimą su Rusija. Nutrūksta bendri planetų tyrimų projektai, dalyvavimas dvišalėse konferencijose ir panašiai. Tiesa, Tarptautinė kosminė stotis (TKS) yra išimtis – jos darbo užtikrinimui toliau bus vykdomi įgulos skrydžiai Soyuz kapsulėmis ir vyks kitoks bendradarbiavimas, tačiau greičiausiai sumažės ir jo apimtys (tik dar neaišku, kiek smarkiai).

Kartu su šiuo pranešimu NASA kreipėsi į JAV vyriausybę ir parlamentą su prašymu prioritizuoti pakaitalo Šatlams kūrimą. Šiuo metu NASA kuria žmones gabenti galintį kosminį laivą, bet jis naudojimui bus paruoštas tik 2017-aisiais. Svarbu, kad ši data nebūtų vėlinama, nes iki pasikeičiant situacijai, NASA priversta naudotis Soyuz kapsulėmis, taigi ir Rusijos paslaugomis. Visgi yra dar viena viltis – privačios kompanijos. Viena iš jų, SpaceX, vysto daugkartinio naudojimo raketą-nešėją, kuri praeitą savaitę sėkmingai pergyveno dar vieną bandymą. Ateityje galbūt panašios raketos irgi galės kelti žmones į orbitą.

***

Savaitės paveiksliukas yra… pirma pabandykite atspėti. Pabandėte? Iš tiesų tai yra Kaviro dykuma Irane, tiksliau jos ~100 kilometrų gabalas, nufotografuotas iš TKS. Melsva spalva yra daugmaž plikos uolienos, puikiai matomos iš paukščio skrydžio.

***

Senasis Mėnulis. Šiuo metu visuotinai priimta Mėnulio susiformavimo teorija teigia, jog Saulės sistemos jaunystėje į besiformuojančią Žemę atsitrenkė maždaug Marso dydžio objektas. Smūgio metu iš abiejų objektų buvo išmesta daug medžiagos, kuri po truputį susijungė į Mėnulį. Vis dar neaišku, kada toks smūgis įvyko, tačiau dabar grupė mokslininkų teigia nustatę šią datą. Jie skaitmeniškai modeliavo Žemės formavimąsi iš protoplanetinio disko ir atrado sąryšį tarp Mėnulį suformavusio smūgio laiko bei po šio smūgio ant Žemės nukritusios medžiagos. Pastarąjį kiekį galima įvertinti iš geologinių duomenų, taigi modeliai leidžia datuoti Mėnulį suformavusio smūgio laiką 95-iais milijonais metų po Žemės susiformavimo. Aišku, yra ir paklaida – +- 32 milijonai metų, bet tai yra daug tiksliau, nei ankstesnių tyrimų duomenys. Tyrimas aprašomas „Nature“ (straipsnis mokamas, bet galima pažiūrėti grafikus).

O čia šiaip linksma. Netrukus baigsis LADEE misija, tyrinėjusi Mėnulio atmosferą. Zondas kažkada iki balandžio 21-osios nukris ir suduš Mėnulio paviršiuje (taip dažnai užbaigiamos misijos, kad orbitoje nesikauptų šiukšlės). NASA siūlo spėti, kada gi tas sudužimas įvyks.

***

Marsaeigio bandymai. Visokiausių kosminių zondų misijos yra labai sudėtingi projektai, kainuojantys milžiniškus pinigus; nenuostabu, kad kiekvienas toks zondas prieš misijos pradžią yra patikrinamas ir išbandomas kaip įmanoma artimesnėmis realybei sąlygomis. Ne išimtis ir Europos kosmoso agentūros (ESA) marsaeigis ExoMars, kuris į Raudonąją planetą išskristi turėtų 2018-aisiais. Dabar jo prototipas, pramintas „Bryan“, bandomas „Marsakiemyje“ Jungtinėje Karalystėje. Tokie bandymai leidžia ištirti visas marsaeigio sistemas. Tiesa, tyrinėjamas objektas į Marsą neskris; tikrasis zondas bus gaminamas sterilioje aplinkoje ir su žemiškąja biosfera nesąveikaus.

***

Virtuali Rosetta. Gal norite nuskristi kartu su Rosetta zondu į kometą 67P/Churyumov-Gerasimenko? Virtualiai tą padaryti galite čia. Smagaus klajojimo po kosmosą.

***

Vandenynas Encelade. Cassini zondas, jau daug metų tyrinėjantis Saturno sistemą, atsiuntė įrodymų, kad palydovo Encelado pietų ašigalyje po 50 kilometrų ledo sluoksniu slypi vandenynas. Atradimas padarytas išanalizavus zondo skrydžių šalia palydovo paviršiaus duomenis. Tokių skrydžių metu, kai zondas priartėdavo per 100 kilometrų prie Encelado paviršiaus, jo trajektorija truputį pakisdavo dėl Encelado traukos. Pokyčiai buvo visiškai menki, bet jų užteko, kad pavyktų išmatuoti Encelado gravitaciją, o žinant šiuos duomenis pavyko apskaičiuoti vidinę struktūrą. Paaiškėjo, kad bent jau po pietų ašigaliu skysto vandens tikrai yra, o gali būti, kad vandenynas plyti po didžiąja dalimi palydovą dengančio ledyno. Tyrimo rezultatai pristatomi žurnale „Science“ (deja, priėjimas mokamas).

***

Žvaigždžių drebėjimai. Dreba ne tik Žemė ir įvairios kitos planetos, bet ir žvaigždės. Saulės drebėjimų tyrimai (vadinami helioseismologija) mums leido nustatyti Saulės vidinę struktūrą, sukimosi spartą ir daugelį kitų savybių. Iš principo panašius dalykus galėtume nustatyti ir kitoms žvaigždėms, bet tą padaryti sudėtinga dėl didelių atstumų. Visgi žvaigždžių vibravimus išmatuoti įmanoma, o dabar sukurtas modelis, parodantis ryšį tarp 1,5-2,5 karto už Saulę masyvesnių žvaigždžių vibravimų ir vidinės struktūros. Naudojantis šiuo modeliu turėtų pavykti žymiai detaliau ištirti tokias žvaigždes, nei iki šiol. Tyrimo aprašymą rasite ir arXiv.

***

Tamsioji materija Galaktikos centre? Tamsioji materija yra susitelkusi galaktikų haluose, bet tie halai prasideda pačiame kiekvienos galaktikos centre. Nors centrinėse dalyse regimoji medžiaga dominuoja, tamsiosios materijos tankis taip pat yra didesnis, nei pakraščiuose, taigi ir tikimybė aptikti kokius nors tamsiosios materijos signalus didesnė yra būtent galaktikų centruose. Gama spindulių teleskopas Fermi, ilgai žiūrėjęs į mūsų Galaktikos centrą, aptiko signalą, kurio nepavyksta paaiškinti žinomų gama spindulių šaltinių spinduliuote. Maža to, signalo intensyvumas ir pasiskirstymas puikiai atitinka kai kurių paprastų tamsiosios materijos modelių prognozes. Toks rezultatas daug žada, tačiau atradėjai perspėja, kad dar reikia ištirti, ar signalo negali skleisti kokie nors kiti, dar neaptikti, šaltiniai. Tyrimas pristatomas arXiv.

***

Savaitės filmukas šįkart net ne vienas, o du. Pirmasis – apie tai, kodėl ir kaip Andromeda artėja prie mūsų. Juk Visata plečiasi, ar neturėtų ir Andromeda nuo mūsų tolti?

[tentblogger-youtube qqu8jLU21tA]

Antrasis filmukas irgi apie galaktikas, tiksliau apie jų struktūrą. O dar tiksliau – iš kur atsiranda spiralinės vijos, matomos daugelyje galaktikų, tame tarpe ir mūsų Paukščių Take.

[tentblogger-youtube ab4W_1jwQHo]

***

Didžiulis galaktikų spiečius. Yra toks galaktikų spiečius, pavadintas El Gordo. Nauji Hablo teleskopo duomenys leido patikslinti jo masę, kuri pasirodė esanti beveik pusantro karto didesnė, nei manyta anksčiau. Tai padaro šį spiečių vienu iš didžiausių žinomų visoje Visatoje, ir didžiausią žinomą iš egzistavusių taip seniai – El Gordo spiečių matome tokį, koks jis buvo, kai Visatos amžius tesiekė pusę dabartinio. Kaip toks milžiniškai spiečius susiformavo taip greitai, kol kas neaišku.

***

Galaktika-veteranė. Kartais rami išorė gali slėpti audringą praeitį. Štai yra tokia galaktika, NGC 1316, kuri iš pažiūros atrodo labai rami ir tvarkinga. Tačiau naujausi stebėjimai atskleidžia, kad galaktikoje yra keistai išsidėsčiusių dulkių linijų, o jos kamuoliniai spiečiai – keistai maži. Tokias savybes nesunkiai paaiškintų prieš tris milijardus metų įvykęs susiliejimas, kurio metu NGC 1316 prarijo nykštukinę galaktiką. Tokie stebėjimai, parodantys keleto milijardų metų istorijos pėdsakus, reikšmingai prisideda prie galaktikų evoliucijos supratimo.

***

Pirmųjų galaktikų paieška. Kartais dideli projektai yra tokie dideli, kad vieno teleskopo neužtenka. Trys kosminės observatorijos – infraraudonasis Spitzeris, regimųjų spindulių Hablas ir rentgeno Chandra – kartu ieško pirmųjų Visatos galaktikų. Projektas, pavadintas „Frontier Fields“, remiasi gravitaciniu lęšiavimu – artimesnių galaktikų iškreipiama ir paryškinama šviesa. Tik šitaip įmanoma aptikti ypatingai blausias galaktikas, susiformavusias praėjus vos keliems šimtams milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Spitzeris ir Hablas nustatys, kur tos galaktikos yra (jų šviesa matoma beveik vien infraraudonajame spektro ruože), o Chandra vėliau galės tiksliau apskaičiuoti šių galaktikų mases, remdamasi rentgeno spinduliuotės stebėjimais. Nors jau žinoma keletas ypatingai senų galaktikų, reikia didesnio jų skaičiaus, kad būtų įmanoma daryti išvadas apie tų galaktikų savybes.

***

Štai tiek šiam kartui. Klausimai ir komentarai, kaip visada, laukiami.

Laiqualasse