Kąsnelis Visatos LXXXVII: Kosminės lenktynės įsibėgėja

Šią savaitę kosminiame pasaulyje randame pranašingą kometą, įvairių molekulių ir netgi naują teoriją apie Visatos atsiradimą. Taigi šį krepšinišką vakarą žiūrėkite po kirpsniuku ir skaitykite naujienų apžvalgą.

***

Jau porą metų beprasidedanti privačių kosminių misijų era įsibėgėja. Šią savaitę į Tarptautinę kosminę stotį išskrido „Orbital Sciences“ kompanijos raketa Antares, nešanti visokiausių atsargų kupiną erdvėlaivį Cygnus. Pakilimo vaizdo siužetą galima pasižiūrėti čia. Maždaug šiuo metu Cygnus turėtų susijungti su TKS. „Orbital Sciences“ yra antra kompanija po „SpaceX“, pradėjusi reguliarius skrydžius į TKS, taigi galime sakyti, kad prasideda naujos – komercinės – kosminės lenktynės.

***

Saulės link artėjanti kometa ISON žadina ir pražūties pranašus. Kol kas Nibiru lygio pranašystės nepasiekė, bet vis tiek įdomu paskaityti. O ar žinojote, kad kadaise Popiežius Kalikstas Trečiasis ekskomunikavo… Halio kometą? Na ne, iš tiesų neekskomunikavo, bet tokie pasakojimai sklandė šimtmečiais. Apie šiuos ir kitus su kometomis susijusius keistus pasakojimus detaliau rašoma čia.

Tuo tarpu nauji tyrimai rodo, kad kometų smūgiai į Žemės paviršių galėjo duoti pradžią gyvybei. Laboratorijoje atkūrus situaciją, kai kometą sudarantis ledo ir dulkių mišinys staigiai suspaudžiamas, kaip galėtų įvykti smūgio metu, susidarė amino rūgštys. Iš jų formuojasi baltymai ir kitos gyvų organizmų sudedamosios dalys. Tiesa, nuo amino rūgščių iki gyvybės dar ilgas kelias. Visgi taip lengvai žengiamas pirmas žingsnis intriguoja.

***

Mėnesio pradžioje minėjau kometų tyrimų zondą Deep Impact / EPOXI ištikusį gedimą. Deja, gedimo pataisyti nepavyko, taigi ilgiausiai trukusi kometų tyrimų misija oficialiai nutraukta.

***

Nors stebėjimais iš Žemės ne kartą buvo nustatyta, kad Marso atmosferoje yra metano, Smalsiukas jo vis dar neaptinka. Kodėl taip gali būti? Tiksliai dar nežinoma, bet greičiausiai stebėjimai, daryti iš Žemės, buvo nelabai tikslūs.

Prieš dešimt-šimtą milijonų metų dalį Marso uždengė ledynai. Vėliau ledynai buvo spaudžiami, traukėsi, garavo ir galų gale susiraukšlėjo. Taigi dabar tas regionas atrodo tarsi kokie smegenų vingiai.

***

Jupiterio palydovas Ijo yra vulkaniškai aktyviausias kūnas Saulės sistemoje. Ugnikalnių išmetama medžiaga sukuria ir menką palydovo atmosferą. Tiesa, kol kas nebuvo gerai žinoma, kas tiksliai tą atmosferą sudaro. Pagaliau ši spraga užpildyta: atrasta sieros dvideginio ir viendeginio, natrio ir kalio chloridų ir kitų molekulių. Įdomu tai, kad Ijuje daug sieros izotopo 34S, bet nežinia, iš kur jis atsiranda. O pats Ijo straipsnyje esančioje nuotraukoje man atrodo kaip Kalėdinis žaisliukas arba Mažojo Princo planeta. O jums?

***

Saturno žiede F pastebėta čiurkšlė, besidriekianti tolyn nuo planetos. Manoma, kad ją sukuria vienas iš Saturno palydovų – Prometėjas. Jis yra vienas iš „mėnulių-piemenų“; Prometėjo gravitacija iš dalies nulemia pačių žiedų struktūrą. Daugkartiniai patempimai, kylantys Prometėjui lekiant virš vienos žiedo dalies, ištempia šiek tiek medžiagos dar toliau ir sukuria tokią čiurkšlę.

Saturno palydovą Titaną dengia tankūs debesys. Tačiau net ir pro juos galima įžvelgti šiokius tokius pokyčius. Nustatyta, kad per keletą metų kai kurios Titano paviršiaus dalys patamsėjo, o kitos – pašviesėjo. Palyginus pokyčių padėtis su kituose bangų ruožuose gautais Titano paviršiaus žemėlapiais paaiškėjo, kad ten stūkso ledo ugnikalniai, į paviršių metantys vandenį ir amoniaką bei taip nuolat keičiantys Titano paviršių.

***

Dar pavasarį rašiau apie aptiktą planetą, kuri tirpsta savo žvaigždės šviesoje. Trumpai priminsiu, jog planeta aptikta tranzitų metodu, o mokslininkus sudomino tai, kad tranzitas yra labai nesimetriškas. Tą galima būtų paaiškinti, jei planeta turi ilgą uodegą, tačiau tai reikštų, kad planeta garuoja. Dabar nustatyta, jog planeta garuoja ne visą laiką vienodai, o garavimas yra stipresnis tada, kai planeta lekia pro labiau dėmėtą žvaigždės pusę. Iš šito galima spręsti, kad planetą garina ne tiesiog žvaigždės šviesa, bet jos žybsniai.

***

Planetiniai ūkai susidaro mirštant Saulės masės žvaigždėms. Jų formos – labai įvairios: vieni sferiški, kiti pailgi, dar kiti išvis sudėtingų, nors ir ašiškai simetriškų, formų. Kol kas neaišku, kas nulemia tokius skirtumus (žvaigždės sukimasis juos gali paaiškinti tik iš dalies). Dabar atrasta čiurkšlė, sklindanti iš senos žvaigždės, artėjančios prie savo gyvenimo pabaigos. Paprastai tokios čiurkšlės randamos prie jaunų žvaigždžių, bet šis atradimas rodo, jog spjaudytis medžiaga gali ir senutės. Tai galbūt padės paaiškinti, kodėl planetiniai ūkai įgyja įvairias sudėtingas formas. Tiesa, dar reikės palūkėti, kol bus aptikti tiesioginiai čiurkšlių ir ūkų sąsajų įrodymai.

***

Žvaigždiniai potėpiai. ©Adam Block/Mt. Lemmon Sky Center

Savaitės paveiksliukas – du žvaigždėdaros lopšiai Tauro molekuliniame debesyje. Nuotrauka yra viena iš 2013-ųjų metų Astrofotografijos prizo laimėtojų.

***

Ar gali būti, kad mūsų Visata prasidėjo nuo žvaigždės sprogimo keturmatėje erdvėje? Pagal naują hipotezę, mūsų Visata gali būti trimatis įvykių horizonto – dvimačio paviršiaus, skiriančio juodosios skylės vidų nuo likusios erdvės – analogas. Jei keturmatė žvaigždė sprogo supernova ir suformavo juodąją skylę, šios įvykių horizontas būtų trimatis. Taigi gali būti, kad mes gyvename būtent tokioje riboje. Toks modelis gali paaiškinti, kas buvo „prieš“ Didįjį sprogimą, tačiau dabartinė versija duoda foninės spinduliuotės struktūrų prognozes, keletu procentų neatitinkančias stebėjimų rezultatų. Tyrimo autoriai teigia, kad galima modelį patobulinti, bet to dar reikės palaukti.

***

Štai ir visos, nelabai gausios, naujienos šią savaitę. Kaip visada, laukiu komentarų.

Laiqualasse

One comment

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.