Kąsnelis Visatos LXXXIV: Vasaros pabaiga

Paskutinę vasaros savaitę astronomai turbūt dar atostogauja, taigi naujienų ir vėl neypatingai daug. Tačiau tarp jų rasite naujų žinių apie Čeliabinsko meteoritą, gyvybę Marse ir Žemėje bei Saulės dvynę. Tad žiūrėkite po kirpsniuku ir smagaus skaitymo.

***

Čeliabinsko meteoritas, sprogęs Rusijoje vasario mėnesį, sukėlė įvairiapusį susidomėjimą. Viena iš to pasekmių – daugybė tyrimų, kuriais bandoma išsiaiškinti viską, ką tik įmanoma, apie meteorito sudėtį ir kilmę. Dabar paaiškėjo, kad prieš pasiekdamas Žemę, meteoritas buvo susidūręs su kitu kūnu arba pralėkė labai arti Saulės. Taip sprendžiama iš duomenų, rodančių, jog meteoritas kadaise buvo smarkiai įkaitęs ir apsilydęs, o vėliau vėl sustingo.

***

Dar visai neseniai rašiau apie pirmą kartą nufotografuotą „fėją“ – labai trumpą žaibo išlydį aukštai atmosferoje. Dabar galima pasigrožėti tos pačios tyrėjų grupės darytomis kitomis nuotraukomis ir video siužetais, užfiksuotais net 10 tūkstančių kadrų per sekundę filmuojančiomis kameromis, kad spėtume įžiūrėti šių elektros išlydžių progresą.

***

Kaip tapti astronautu? Kažką apie šį procesą turbūt įsivaizduojame visi, bet detaliai jį pažįsta vos vienas kitas, artimai susipažinęs su kosminių ekspedicijų ir jų narių ruošimu. Čia galite perskaityti apie du astronautus – japoną Kojiči Vakatą (Koichi Wakata) ir amerikietį Riką Mastrakijo (Rick Mastracchio) – kurie yra artimiausios į Tarptautinę kosminę stotį vyksiančios misijos nariai. Abu jie nuėjo ilgą kelią, kol tapo astronautais, ir tas kelias buvo toli gražu nevienodas. Vakatai pasisekė tapti vienu iš pirmųjų Japonijos astronautų (o dabar jis bus pirmas japonas, vadovausiantis TKS), o Mastrakijo į astronautų programą pakliuvo tik iš devinto bandymo.

***

Šiuo metu jau tvirtai žinoma, kad Mėnulyje yra vandens. Ne skysto, tačiau net ir sušalęs į ledą bei užrakintas uolienose, vanduo yra labai svarbus elementas, planuojant ilgalaikes ateities misijas į Mėnulį. Dabar, ištyrus Indijos zondo Chandrayaan-1 duomenis, nustatyta, kad vandens yra ir Mėnulio magmoje. Tą padaryti pavyko aptikus kraterį, kurio paviršiuje matyti kadaise iš mantijos pakilusios ir sustingusios uolienos. Tose uolienose rasta ir hidroksilo – vandenilio ir deguonies junginio, susidarančio skaidant vandens molekules. Atradimas padės tiksliau įvertinti vandens kiekį Mėnulyje ir galimybes tą vandenį išgauti.

***

Ar mes kilę iš Marso? Ši daugiau fantastų nagrinėjama hipotezė buvo vėl iškelta šią savaitę vykusiame Goldšmito geochemijos konferencijoje Florencijoje. Naujais tyrimais nustatyta, kad iš Marso atklydusiuose meteorituose yra cheminių elementų boro ir molibdenio oksidų. Šie elementai dalyvauja cheminėse reakcijose, kurių metu turėtų galėti susiformuoti RNR – rūgštis, nuo kurios, kai kurių mokslininkų nuomone, prasidėjo gyvybė (tai yra viena iš dviejų pagrindinių teorijų apie gyvybės pradžią). Tačiau RNR susiformavimui reikalingos sąlygos, panašesnės į ankstyvojo Marso, nei ankstyvosios Žemės; Žemėje, atrodo, būta pernelyg daug vandens. Jei visi šie elementai tikrai teisingi, tuomet visai gali būti, kad pirmoji gyvybė susiformavo Marse ir tik vėliau atkeliavo į Žemę meteorituose.

Tuo tarpu Smalsiukas pateikė dar vieną įdomią nuotrauką, tiksliau net tris. Jis spėjo užfiksuoti, kaip per Saulės diską lekia Marso palydovas Fobas. Fobas yra mažytis akmenukas, kurio gravitacija net nesuspaudė į elipsoidinę formą (nuotraukose matyti netolygus jo kontūras), tačiau jis skrieja labai arti Marso, vos už 6000 km nuo planetos paviršiaus, taigi uždengia didelę dalį Saulės disko.

***

Urano orbitoje aptiktas asteroidas-trojėnas. Taip vadinami asteroidai, besisukantys kartu su planeta ta pačia orbita viename iš Lagranžo taškų (L4 arba L5; tiksliau sakant, Jupiterio atveju viena grupė vadinami trojėnais, o kita – graikais, bet bendrai paėmus visi dažniausiai įvardijami trojėnais). Tokio asteroido egzistavimas yra šiek tiek keistas, nes Jupiterio ir Saturno trauka turėtų destabilizuoti Urano Lagranžo taškuose esančius kūnus ir išmesti juos tolyn nuo Saulės. Visgi skaitmeniniai modeliai rodo, kad bet kuriuo metu apie 3% tokių Jupiterio ir Saturno svaidomų asteroidų turėtų būti būtent Urano arba Neptūno Lagranžo taškuose. Tokių asteroidų aptikimas padės nustatyti, kiek iš viso asteroidų laksto Saulės sistemoje ir kokia tikėtina jų evoliucija.

***

Atrasta žvaigždė, vadinama Saulės seserimi… tik keturiais milijardais metų vyresnė. Žvaigždė visiškai neišvaizdžiu pavadinimu HIP 102152 yra beveik 9 milijardų metų amžiaus, bet jos masė ir cheminė sudėtis beveik idealiai atitinka Saulės. Tyrinėdami ją, astronomai tikisi sužinoti daug naujo apie tikėtiną mūsų žvaigždės evoliuciją. Vienas iš klausimų, į kurį HIP 102152 tikrai padės atsakyti, yra ličio gamyba ir judėjimas žvaigždėse: ir Saulėje, ir HIP 102152 šio elemento yra neįprastai mažai, nors jaunose panašiose žvaigždėse jo aptinkama gerokai daugiau. Gali būti, kad elementas nuskęsta žvaigždės branduolyje, kur yra sunaikinamas, o termobranduolinių reakcijų metu daugiau jo nepasigamina. Taip pat HIP 102152 yra mažai elementų, kurie Saulės sistemoje sudaro meteoritus ir kitus kietus kūnus, taigi gali būti, kad toje sistemoje yra ir uolinių planetų.

***

Egzoplanetų atmosferos yra „tyrimų sritis su keturiais duomenimis; ne vienai planetai, o iš viso“, kaip kažkada pasakė vienas mano kolega. Bet tai nereiškia, kad ji neverta dėmesio, tiesiog kol kas dar sudėtinga patikrinti įvairius modelius. Štai dabar patobulinti karštųjų Jupiterių (dujinių milžinių, besisukančių labai arti savo žvaigždžių) atmosferų modeliai parodė, kad tos atmosferos gali būti gerokai paprastesnės, nei manyta anksčiau. Problema yra tokia: karštieji Jupiteriai paprastai yra prirakinti prie savo žvaigždžių, t.y. juose vienoje pusėje visados diena, o kitoje – visados naktis. Tai turėtų sukelti srautus viršutinėje atmosferos dalyje, lekiančius iš dieninės pusės į naktinę, tuo tarpu apatinė atmosferos dalis turėtų judėti panašiai, kaip mūsų Jupiterio – juostomis iš rytų į vakarus. Tačiau viršutinė atmosferos dalis turėtų būti sudaryta iš plazmos, mat jos temperatūros pakanka, kad būtų jonizuoti ten esantys metalai. Plazmą veikia planetos ir žvaigždės magnetinis laukas. Pridėjus šį poveikį paaiškėjo, kad ir viršutinė atmosferos dalis turėtų suktis panašiai, kaip apatinė.

***

Supermasyvi juodoji skylė Paukščių Tako centre praryja tik nedidelę dalį medžiagos, patenkančios į jos gravitacinius nagus. Tokią išvadą leidžia daryti nauji penkių savaičių trukmės stebėjimų duomenys. Jų metu į juodąją skylę, vadinamą Sgr A*, žiūrėjo rentgeno spindulių teleksopas Chandra. Duomenys leido apskaičiuoti, kiek dujų yra juodosios skylės gravitacinės įtakos zonoje. Palyginus šį skaičių su Sgr A* šviesiu (o kartu ir masės rijimo sparta) paaiškėjo, kad tik 1% į gravitacinės įtakos zoną patenkančių dujų kerta įvykių horizontą. Visos likusios dujos įkaitinamos tiek, kad pabėga toliau į Galaktikos platybes. Panašiai turėtų elgtis ir kitos silpnai materiją ryjančios juodosios skylės, o šie rezultatai padės patobulinti jų evoliucijos modelius.

***

M33, beveik mūsų kaimynė. ©John Chumack

Galaktika M33, arba Trikampio galaktika, yra trečia didžiausia Vietinės grupės narė (po Paukščių Tako ir Andromedos). Nenuostabu, kad ji dažnai tampa astronomų-mėgėjų taikiniu. O pažiūrėjus pro mėgėjišką 16 colių teleskopą keturias valandas, gauname štai tokį vaizdą. Viena iš įdomesnių galaktikos savybių – daugybė žvaigždėdaros regionų, matomų kaip rausvi jonizuoto vandenilio debesys. Iš viso jų žinoma net 292 – galite pabandyti suskaičiuoti :)

***

Naujas „Symphony of Science“ kūrinys – apie juodąsias skyles:

[tentblogger-youtube 7e5-0t0pTF0]

Ne toks geras, kaip „A glorious dawn“, bet tą pralenkti sudėtinga. Klausykitės ir stenkitės nekreipti dėmesio į tai, kad čia viskas su autotune‘u padaryta – taip ir turi būti.

***

Paskutinė naujiena – ne visai naujiena, tiesiog šiaip įdomybė. Ir netgi delfyje rasta. Aizeko Azimovo (Isaac Asimov) 1964-aisiais rašytos prognozės penkiasdešimties metų ateičiai, t.y. kitiems metams (čia – panašus angliškas straipsnis). Kaip suprantu, čia atrinktos beveik vien pasitvirtinusios prognozės, viso teksto dar neskaičiau, tai nežinau, kiek jų buvo nepasitvirtinusių. Bet tokie dalykai, kaip Marso tyrimų būklė, pataikyti labai tiksliai, turint omeny, ką daugelis fantastų (ir, turbūt, paprastų žmonių) galvojo septintajame dešimtmetyje.

***

Va ir visos naujienos šią vasarą. Dabar pasistengsiu pradėti vėl rašyti šį tą daugiau, nei tik Kąsnelius.

Laiqualasse

15 komentarų

  1. kurie yra sekančios į Tarptautinę kosminę stotį vykstančios misijos nariai
    sekančios -> kitos/būsimos
    vykstančios -> vyksiančios

    Na, ir juodosios skylės verčiau būtų vadinamos juodosiomis bedugnėmis:
    http://vlkk.lt/lit/103048

    1. Ačiū, tuojau pataisysiu. Tik juodųjų skylių nepervadinsiu – turiu paaiškinimų „iš aukščiau“, kodėl oficialus terminas yra bedugnė, bei kodėl jo nenaudoja praktiškai nei vienas rimtas astronomas Lietuvoje :)

        1. Nes tai nera bedugne, BH turi dugna, arba singuliariumas arba ivykiu horizontas. Tai greiciau skyle erdvelaikyje nei bedugne erdvelaikyje. Man irgi bedugnes terminas nepriimtinas.

        2. Žr. ką Myslius parašė. Ir dar – angliškai tai „black hole“, o ne „black bottomless pit“ :)

          1. Angliškumo argumentas nelabai tinkamas – tarkime, koks nors lygintuvas angliškai yra „iron“, bet juk lygindami marškinius, nesakome geležiuojantys ar ironizuojantys :)
            BH tikriausiai yra arčiausiai to, ką galima „bukvaliai“ laikyti bedugne. BH atveju mūsų kelionė į BH dugną dėl reliatyvistinių efektų pašaliniams stebėtojams atrodys trunkanti labai ilgai, gal net be galo ilgai. Netgi forma BH veikiau primena nuožulniais kraštais bedugnę, nei tiesiog skylę erdvėlaikyje.
            Aišku, rašyti „kaip reikia“ niekas naglai neverčia, tiesiog šiaip įdomu :)

            1. Isoriniam stebetojui taip atrodo tik del to kad sviesa jo nepasiekia, bekrentanciam objektui taip neatrodys.
              Pats pasakei: „BH atveju mūsų kelionė į BH dugną“
              Tai kaip galima vadint bedugne? Yra apibreztas standartinej interpretacijoj dugnas – singuliariumas.

              1. BH yra bedugniausia iš bedugnių. Juk Žemėje irgi yra labai gilių duobių, kurias vadiname bedugnėmis, tačiau tai nereiškia, kad jos dugno neturi – paprasčiausiai mes jo nematome. Lygiai taip ir juodosios bedugnės atveju – dugno (singuliarumo ar ko kito, ne tokio egzotiško) nematome, tačiau žinome, kad jis yra – netgi daugmaž žinome susiformavimo mechanizmą. O štai skylė dugno negali turėti pagal apibrėžimą, jei jau taip priekabiai žiūrėtume ;)

                1. nemanau kad cia prieisim vieningos nuomones. Skyle bent jau gali turet pavirsiaus plota, kas itin svarbu matematikoj, o praraja ne. Ir is vis manau BH viduje nera erdves visai, ties ivykiu horizontu dimensijos uzlinksta viena kitos link ir tampa viena dimensija.
                  http://SSMaker.ru/8061c6a0/
                  Bedugne tai cia man i lyrini termina panasu, bandant suteikt mistifikacijos.

    1. Na ne. „Kita“ gali būti bet kuri kita. „Sekanti“ yra artimiausia kita, bet kadangi kalbainiai nesupranta šito žodžio, tenka verstis kaip nors kitaip :) Šitoje vietoje pasiliksiu prie savo nuomonės, nesutampančios su autoritetais.

      1. manau, jog tamsta, astronomas, klystate ;) pamenu kelis atvejus, kuomet buvo eskaluojama žodžio „sekantis“ interpretacija. „Sekantis“, rieškia „sėkantis (iš paskos, įkandin). Norint pabrėžti „einantį iškart po pastarojo“ reikia naudoti „kitas“. To mane ir mus visus mokė per linkmą įterpinę programėlę per ltv apie taisyklingai vartojamus žodžius ir lietuvių kalbos švietimo programa moksleiviams :)

        1. Taip, šitą oficialiąją nuomonę / taisykles aš žinau ir leidžiu sau naglai su jomis nesutikti :)

Komentuoti: punktyras Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.