Kąsnelis Visatos XVII: skrendam į kosmosą!

Šios savaitės Visatos kąsnelyje – skrydžiai į kosmosą ir aplink asteroidus; netikėtumai Saulės sistemos pakraščiuose; egzoplanetų vandenynų paieškos; ir Toro šalmas! Visa tai ir dar daugiau – po užsklanda. Tad nebijokite jos pakelti ir skaitykite į sveikatą.

***

Net jei niekada nesate žiūrėję serialo „Star Trek“, jame figūruojantį erdvėlaivį „Enterprise“ turbūt atpažintumėte (jei nežinote, jis atrodo šitaip). „Star Trek“ pasaulyje pirmasis „Enterprise“ buvo pastatytas XXIII a. viduryje… o vienas inžinierius teigia, jog mes galime ir geriau. Jo nuomone, su dabartinėmis technologijomis per 20 metų galima būtų pastatyti maždaug tokio pat dydžio kosminį laivą/uostą. Nors jame nebūtų virššviesinių variklių, jis visgi galėtų judėti virš 5000 km/h greičiu, taigi Mėnulį pasiektų per tris paras. Jame prisišvartavę zondai ir robotiniai palydovai galėtų nusileisti kitose planetose, pro kurias toks laivas skristų kosminėje kelionėje po Saulės sistemą. „Lėkštė“ suktųsi, sukurdama žemišką gravitaciją ties išoriniu kraštu, o joje galėtų gyventi iki tūkstančio įgulos narių irba keleivių. Viso šito reikalo kaina – maždaug trilijonas dolerių. Tikrai daug, per metus tai sudaro maždaug trigubai daugiau, nei dabartinis NASA biudžetas. Pažiūrėjus iš kitos pusės, NASA biudžetas nesiekia net vieno procento JAV federalinio biudžeto išlaidų, taigi padidinus šias išlaidas iki 2%, „Enterprise“ po dvidešimties metų galėtų būti realybė. Ambicingas projektas, ar ne? Nesiimsiu spręsti, kiek jis realistiškas, paliksiu jums susidaryti nuomonę, apsilankius projekto tinklalapyje. Deja, puslapis juda labai lėtai – serveris nepritaikytas tokiems lankytojų srautams, mat šis projektas dar visai naujas, o susidomėjimo jau sulaukė nemažai.

Prie tos pačios temos – štai jums video klipas apie tai, kad mes tiesiog privalome tęsti kosminių tyrimų programas. Ir vieno komiko požiūris į planetų tyrimus ir kolonizavimą (nuo 16 minutės).

***

Vienas iš šiuo metu vykstančių kosmoso tyrimų projektų – NASA zondas „Dawn“ („Aušra“), besisukantis aplink asteroidą Vestą. Jis fotografuoja Vestos paviršių, o iš atsiųstų nuotraukų mokslininkai po truputį susidaro vaizdą apie šio, vieno iš didžiausių, asteroido susiformavimą, sudėtį bei kitas savybes. Ima aiškėti, kad Vesta yra panašesnė į planetas ar palydovus, nei į kitus asteroidus – pavyzdžiui, ji turi ir plutą, ir branduolį, o kiti asteroidai nėra taip išsiskirstę. Dabar mokslininkų grupė išplatino porą filmukų, sudarytų iš zondo atsiųstų nuotraukų, kuriuose galima virtualiai paskraidyti aplink Vestą:

[tentblogger-youtube YYxPw_T8Vlk]

***

Per pastaruosius keletą metų aplink Marsą skraidančių observatorijų atsiųsti duomenys daugumą mokslininkų įtikino, jog kažkada Raudonojoje planetoje būta paviršinio vandens. Naujos nuotraukos, padarytos Europos kosminės agentūros (ESA) palydovo „Mars Express“, dar labiau sustiprina šį požiūrį. Jose matomas Acidalia Planitia regiono pakraštys, labai primenantis vandens nuardytą uolingą pakrantę. Kadaise vanduo telkšojo krateriuose, iš kurių vėliau išbėgo, nuplaudamas ir dalį uolienų.

***

Koks skirtumas tarp 23 ir 26 kilometrų per sekundę? Turbūt nedidelis, nes abu greičiai milžiniški, ar ne? Ogi ne – pasirodo, skirtumas labai reikšmingas. Bent jau kai kalbame apie Saulės sistemos pakraščius. Anksčiau buvo manyta, jog Saulė tarpžvaigždinės medžiagos atžvilgiu juda didesniu greičiu, taigi jos „priekiniame“ krašte turėtų egzistuoti smūginė banga. Tačiau nauji kosminio zondo IBEX duomenys vaizdą pakeitė – atrodo, kad Saulės greitis tėra „vos“ 23 km/s, taigi šiek tiek mažesnis už garso greitį aplinkinėje tarpžvaigždinėje erdvėje. Vadinasi, smūginės bangos nėra, nes tokia susidaro tik priešais greičiau už garsą judančius kūnus. Smūginės bangos buvimas ar nebuvimas nulemia įvairių toje erdvės srityje vykstančių procesų (pavyzdžiui, dalelių greitinimo) eigą, taigi ir jų siunčiamus signalus, kuriuos gaudo mūsų teleskopai. Vadinasi, netrukus gali šiek tiek pakisti ir daugiau mūsų dabartinio supratimo apie Saulės sistemos pakraščius.

***

Kuo daugiau aptinkame egzoplanetų, tuo labiau tikimės jų aptikti dar daugiau. Neseniai pasakojau, kad teoretikai pasiūlė modelį, pagal kurį vienišų planetų, klajojančių po Galaktiką neprisirišusių prie žvaigždžių, gali būti 100 tūkstančių kartų daugiau, nei pačių žvaigždžių. Jei tikrai taip, tai tokios planetos gali kartais praskristi šalia kokios nors žvaigždės – pavyzdžiui, Saulės – ir „pasigriebti“ gyvybei reikalingų ingredientų, kurių turėtų būti pilna tarpplanetinėse dulkėse. Gali būti, kad tokie „apsilankymai“ įvyksta net sykį per 25 milijonus metų. Jei taip yra iš tiesų, tai Galaktikoje gali skrajoti tūkstančius kartų daugiau gyvybingų pavienių planetų, nei yra žvaigždžių. Vat jums ir „stepių vilkai“, pasisemiantys gyvybės iš žiburėlių Galaktikos platybėse ir grįžtantys tolesnėms klajonėms į tamsą.

***

„Spitzer“ infraraudonųjų spindulių teleskopas užfiksavo super-Žemę 55 Cancri e. Tiksliau sakant, nustatė, kiek infraraudonos šviesos sklinda iš pačios planetos, įkaitintos žvaigždės šviesos. Tai padaryta sulaukus, kol planeta pasislėpė už žvaigždės ir išmatavus, kiek sumažėjo bendras sistemos šviesis; jis sumažėjo labai labai nedaug, bet teleskopo detektoriai yra pakankamai jautrūs, kad nustatytų tą skirtumą. Tai – pirmas kartas, kai šitaip užfiksuojama super-Žemės šviesa (anksčiau analogiškai išmatuoti buvo pavykę tik Jupiterio dydžio planetų šviesius). Naujas atradimas dar sykį patvirtina, jog 55 Cancri e yra super-Žemė, už mūsų planetą masyvesnė maždaug 10 kartų, o tūriu didesnė maždaug 5 kartus, taigi tankesnė ir tikrai uolinga. Tiesa, jog paviršiuje gali egzistuoti vandens, jei slėgis pakankamai didelis, kad vanduo neišgaruotų milžiniškame 2000 laipsnių karštyje. Gyvybės, bent jau tokios, kokią mes žinome, ten turbūt nėra, tačiau šis atradimas yra labai svarbus žingsnis kitų Žemės tipo planetų aptikimo ir tyrinėjimo link.

O štai aptikti vandenį egzoplanetose, naudojantis vandenynų geresniu atspindėjimu, turbūt nepavyks. Nors toks metodas – skystis atspindi tuo daugiau šviesos, kuo didesniu kampu ji krenta – buvo panaudotas nustatyti ežerų egzistavimą Titane, bendru atveju jis greičiausiai neveiks, nes analogišką efektą gali sukurti ledo kepurės prie planetos ašigalių (kaip Marse) arba storas debesų sluoksnis (kaip Veneroje).

***

Kai masyvi žvaigždė artėja prie savo gyvenimo pabaigos, ji kartais nusimeta savo viršutinius sluoksnius. Toks objektas vadinamas Vulfo-Rejeto žvaigžde (Wolf-Rayet star), o išmestos dujos sudaro labai gražius ūkus. Štai kad ir „Toro šalmo“ ūkas, lyg ir primenantis mėlyną šalmą su rausvais dulkių ragais, nuotraukoje nusidriekusiais į kairę. Nors vikingai tokių šalmų ir nedėvėjo, vaizdas vis tiek gražus, ar ne?

***

Dangaus skliautas yra oficialiai suskirstytas į 88 žvaigždynus, kurie naudojami objektų identifikacijai ir panašiai. Dauguma žvaigždynų (ypač šiaurinio pusrutulio) yra žinomi dar nuo Antikos laikų; tada gyvenę žmonės įžiūrėjo juose įvairius gyvūnus ar žmones, mitines istorijas ir legendas. Deja, šiandieniniam žmogui dažnai tos sąsajos atrodo keistos ar bent jau ne iš karto akivaizdžios. Taigi mes turime asterizmus: žvaigždžių grupes, kurios nėra žvaigždynai, tačiau yra aiškiai atpažįstamos. Pavyzdžiui, Šaukštas/Samtis/Grįžulo Ratai yra asterizmas Didžiosios Lokės žvaigždyne, nes atpažinti septynių ryškių žvaigždžių grupę yra lengviau, nei bandyti įžiūrėti Lokę. Asterizmų yra ir daugiau – plačiau paskaityti galite čia. Susipažinsite su Pegaso kvadratu, Vasaros trikampiu, Kabliuku ir t.t. Beje, labai smagus užsiėmimas vasaros vakarais yra ieškoti naujų asterizmų danguje, ypač jei esate tokioje vietoje, kur žvaigždžių matyti daugiau nei penkios (ta prasme, ne didmiestyje). Pabandykite kada, vasara kaip tik artėja ;)

O jei turite teleskopą, tai pasižiūrėję į Šaulio Arbatinuką, galite rasti kamuolinį spiečių M55, kuris tiesiog yra labai gražus.

***

Straipsnis pamąstymui – ar ateiviai tikrai ateviai? Čia kalbama ne apie tai, kad galimi ateviai yra seni žmonijos kolonistai, o tiesiog apie tai, kad DNR ir RNR taip gerai koduoja informaciją, kad visai galimas daiktas, jog kitose planetose gyvybė susiformuotų su tokiomis pačiomis struktūromis. O jei taip atsitiktų, ar ji tikrai būtų „svetima“? Aišku, tai yra spekuliacija, kaip ir visi kiti pamąstymai apie nežemišką gyvybę (neskaitant kai kurių tyrimų Marse). Bet spekuliacijos irgi gali būti įdomios.

***

[tentblogger-vimeo 37752523]

Savaitės filmukas – žvaigždžių ir teleskopų panorama Kanarų salose.

***

Štai jums ir septynioliktas pakramsnojimas Visatos naujienų. Kaip visada, laukiu komentarų :)

Laiqualasse

7 komentarai

  1. Puikus straipsnis. Tik va apie egzoplanetas pastebejimas. Sako egzoplaneta panasi i musu zeme, bet kaikurios skiriasi 100 laipsniu salciais, kitos tukstanciais laipsniu karsciais.. tai kur cia panasumas? as galvoju egzoplaneta, tai jau ta zona kur sukasi musu planeta, jau nei persilta nei per karsta.. tai iseina, kad venera labai panasi i musu gimtaja zemele. ;) ir jeigu jie jau kazkur toli planeta su vandeniu, ar ten garai, ar ledas, iskart lepteli kokia nesamone, kad gyvybe neegzistuoja, tai kokio velnio aplamai tu planetu ieskot.. nebutinai gyvybe turi egzistuot, mums TIK suvokiamu budu.

    1. Ačiū :)

      Apie egzoplanetas, čia reikėtų atskirti keletą sąvokų. Egzoplaneta – tai bet kokia planeta už Saulės sistemos ribų (netgi nebūtinai priklausanti žvaigždinei sistemai – tokios vadinamos „stepių vilkais“, angl. steppenwolf planet). Superžemė – planeta, kurios masė yra maždaug tarp 2 ir 10 Žemės masių; manoma, kad dauguma tokių planetų turėtų būti uolinės (priešingai nei, pvz, „Neptūnai“ – pagrinde iš ledo sudarytos planetos, nors irgi neypatingai daug kartų masyvesnės už Žemę). Planeta, kurioje paviršiaus temperatūra gali būti tinkama skystam vandeniui egzistuoti, kartais vadinama Auksaplaukės (Goldilocks, pagal pasakos veikėją) planeta.

      Kurioje vietoje prasideda ir baigiasi panašumas į Žemę, galima ginčytis. Mano nuomone, uolinė panašios masės planeta jau yra panaši, taigi taip, Marsas ir Venera yra panašios į Žemę planetos (taip pat ir Merkurijus).

      Gyvybė tikrai gali egzistuoti nepanaši į mūsiškę, niekas dėl to nesiginčija. Tačiau jei gyvybė į mūsiškę visiškai nepanaši, tai gali būti, kad mes jos nepastebėtume net jei ji mums prieš nosį išdygtų. Taigi gyvybės paieškos koncentruojasi į mums panašią gyvybę. Panašią bent jau tuo, kad jai greičiausiai reikia vandens (ar bent jau kitokio skysčio, pvz. etano Titane), kuris gali egzistuoti tik prie tam tikros paviršiaus temperatūros. Taip ir gyvybinė zona apibrėžiama.

      O planetų ieškoti verta toli gražu ne tik dėl gyvybės ar gyvybei tinkamų sąlygų radimo. Duomenys apie kitas planetas leidžia suvokti, kaip susiformavo ir mūsų Saulės sistema.

  2. Esu girdejes, kad egzoplaneta, sukasi tokiame atsume nuo saules kaip ir musiske. Tai kam tada skirstyti ir vadinti aplamai tomis egzoplanetomis? kodel ju tada nevadina kaip ir iprastai vadindavo, tiesiog planeta, planetos. Venera forma panasi i zemes, marso, taip, bet salygos jose skiriasi kaip diena nuo nakties…

    1. Kažką neteisingai būsi girdėjęs. Kaip sakiau, egzoplaneta (gr. priešdėlis „exo-“ reiškia „iš, už ribų“) yra bet kokia planeta už Saulės sistemos ribų. Galima jas ir tiesiog planetomis vadinti, bet apie Saulės sistemos planetas žinome nepalyginamai daugiau, taigi kartais atskyrimas reikalingas.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *