Kąsnelis Visatos XV: istoriniai kadrai

Penkioliktą kartą su jumis naršau po Visatą, ieškodamas įdomybių ir jas trumpai pristatinėdamas. Šįkart nepasakosiu apie šatlų paskutines keliones, tačiau aptikau keletą daugiau-mažiau istorinių naujienų-senienų, kurios galbūt pasirodys įdomios. Žinoma, yra ir tikrų naujienų apie ateivius, galaktikas ir Saulės sistemos planetas. Smagaus skaitymo!

***

JAV pagrindinis kosmodromas įsikūręs Floridoje, Kanaveralo iškyšulyje (Cape Canaveral). Pirmoji raketa iš jo buvo paleista 1950-aisiais metais. Tuo metu tai buvo JAV karinių oro pajėgų bazė, bet vėliau visas regionas tapo kosmoso kelionių centru: iš Kanaveralo iškyšulio ir šalia esančio Kenedžio kosmodromo keliones pradėdavo šatlai, pernai baigę tarnybą. Tačiau kosmodromas niekur nepranyksta – iš jo ir toliau kils moksliniai, o ateityje gal ir komerciniai erdvėlaiviai.

***

Balandžio 24 dieną sukako 22 metai nuo dienos, kai į kosmosą pakilo orbitinis palydovas „Hablas“. Pavadintas garsiojo XX a. pradžios astronomo Edvino Hablo vardu, šis teleskopas atskleidė begales naujų kosmoso vaizdų regimųjų ir infraraudonųjų spindulių ruožuose. Sukakties proga galite pasižiūrėti žymiausių „Hablo“ padarytų nuotraukų montažą.

***

Praeitą savaitę minėjau, kad grupė turtingų/protingų/ambicingų žmonių planuoja kasinėti asteroidus. Dabar jie paskelbė reklaminį filmuką apie savo planus. Mane ši idėja labai žavi, o dar turint omeny, kad jie žada pradėti praktinius bandymus po dvejų metų, tai išvis nuostabu. Belieka tikėtis, kad projektas nesužlugs. Taip pat galite pasiskaityti, ką apie šią avantiūrą mano Blogasis astronomas Filas Pleitas (Phil Plait).

***

Žemės seserimi vadinama Venera turi paslaptį, neišaiškintą beveik keturis šimtmečius. Tai – vadinamoji „pelenų šviesa“ („Ashen light“), kartais matoma Saulės neapšviestoje Veneros pusėje. Per keturis šimtus metų apie jų egzistavimą buvo pranešta ne sykį ir ne du, tačiau kol kas net šis faktas nėra vienareikšmiškai įrodytas. Taigi nenuostabu, kad nėra sutarimo ir kas tą šviesą sukelia. Bet yra keletas hipotezių. Galbūt tai cheminių procesų, skaldančių anglies dvideginį į smalkes ir deguonį Veneros atmosferoje, pėdsakai? O gal žaibų pašvaistės? O gal taip veneriečiai bando su mumis susisiekti, naudodami šviesos signalus? O gal?..

***

Kas atsitinka, kai du greta tekantys lavos sluoksniai juda skirtingais greičiais? Vėstanti lava ties riba susisuka į sūkurius. Žemėje jų randama kai kurių ugnikalnių papėdėse, bet jų skersmenys nesiekia metro. Tačiau Marse sūkuriai pasiekia net 30 metrų skersmenį. Kodėl jie tokie dideli – neaišku. Galbūt dėl mažesnės traukos jėgos, gal dėl kitokios lavos vėsimo spartos (greičiausiai lėtesnės, nes retoje atmosferoje praktiškai neveikia konvekcija), gal dėl kitokios cheminės sudėties…

***

Kalifornijos ir aplinkinių JAV valstijų gyventojai prieš savaitę patyrė nemažą sukrėtimą, kai kurie netgi tiesiogine prasme. Virš valstijos praskrido ir ore sprogo meteoritas, o sprogimo galia prilygo 5 kilotonoms. Palyginimui paprastų bombų galia nesiekia 50 tonų. Meteorito masė greičiausiai buvo lygi maždaug 70-iai tonų (ne tų pačių, kuriomis sprogimo galia matuojama :)) Jo liekanos pažiro po aplinkines žemes, o meteoritų medžiotojai suskubo ieškoti tų dalelių ir rinkti jas į asmenines kolekcijas arba atiduoti mokslininkams.

***

Šiomis dienomis meteoritų ar asteroidų smūgiai į Žemę, laimei, yra retas reiškinys; paskutinis toks rimtas įvykis nutiko prieš daugiau nei šimtą metų Tunguskoje, o kada anksčiau jų būta – išvis nežinau. Bet anksčiau Žemės apylinkėse skrajojo gerokai daugiau didelių akmenų, kurie kartais atsitrenkdavo ir į mūsų planetą. Ilgą laiką mokslininkai manė, kad sąlyginai dažnai bombardavimas vyko tik pirmus kelis šimtus milijonų metų po Žemės susiformavimo ir baigėsi „vėlyvuoju bombardavimu“ („late heavy bombardment“) prieš pusketvirto milijardo metų. Bet nauji meteoritų liekanų, įstrigusių senose uolienose, tyrimai rodo, jog dažni asteroidų smūgiai tęsėsi gerokai ilgiau – 70 asteroidų, dydžiu prilygstančių tą, kuris sunaikino dinozaurus, nukrito ant Žemės laikotarpiu prieš 1,7 – 3,5 milijardo metų. Taigi asteroidai trankėsi į Žemę, kai čia jau egzistavo gyvybė. Įdomu, ar jie padėjo gyvybei vystytis, ar trukdė.

***

Pasigrožėkime Jupiteriu ir Saturnu – filmukas, sukurtas iš Vojadžerio ir Kasinio palydovų atsiųstų vaizdų iš šių dviejų planetų-milžinių sistemų.

[tentblogger-vimeo 40234826]

***

Saturnas turi labai daug palydovų. Vienas iš jų – Febė – sukasi aplink žieduotąją planetą priešinga kryptimi, nei kiti. Tai reiškia, kad jis susiformavo ne kartu su Saturnu ir palydovais, bet buvo pagautas planetos gravitacijos. „Cassini“ palydovo gauti duomenys leidžia spręsti, jog Febė susiformavo kaip protoplanetinis darinys ir turbūt ilgą laiką skriejo Kuiperio žiede už Neptūno orbitos, tačiau vėliau buvo išstumta į mažesnio spindulio orbitą ir pagauta Saturno. Chemine sudėtimi ir kitais parametrais Febė labiau primena Plutoną, nei kitus Saturno palydovus.

***

Už Saulės sistemos ribų šią savaitę randame naujų nykštukinių galaktikų – Paukščių Tako palydovių. Seniai žinoma, jog pagal standartinį kosmologinį Visatos struktūrų formavimosi modelį aplink Paukščių taką turėtų suktis koks tūkstantis nykštukinių galaktikų, tačiau jų žinoma tik kelios dešimtys. Dabar grupė mokslininkų ištyrė šių galaktikų pasiskirstymą danguje ir aptiko, jog jos išsidėsčiusios apytikriai plokštumoje, statmenoje krypčiai nuo Saulės į Galaktikos centrą. Taip pat išsidėstę ir jauni kamuoliniai spiečiai bei žvaigždžių „srovės“, galimai atplėštos nuo palydovinių galaktikų. Tokiam išsidėstymui galima rasti daug paaiškinimų (pavyzdžiui, selekcija – žymiai sunkiau aptikti palydovines galaktikas, kurias dengia Galaktikos plokštuma), tačiau šios mokslininkų grupės vadovas yra didelis tamsiosios materijos ir standartinio kosmologinio modelio kritikas. Taigi jis nusprendė, jog šie duomenys akivaizdžiai paneigia tamsiosios materijos teoriją. Trumpai pasakysiu, kad nieko jie nepaneigia (bent jau ne tokie, kokie pateikti pranešime spaudai), o plačiau gal kada paaiškinsiu, jei rašysiu dar vieną straipsnį apie tamsiąją materiją (bet šiek tiek esu aiškinęs ir anksčiau).

***

Infraraudonųjų spindulių teleskopas „Spitzer“ pasižiūrėjo į Sombrero galaktiką ir… pamatė dvi galaktikas. Na ne visai dvi galaktikas, tiksliau hibridinę galaktiką. Regimuosiuose spinduliuose ji atrodo tvarkinga diskinė galaktika, tačiau infraraudonieji spinduliai parodo, jog išorinis diskas yra ryškiai atsiskyręs nuo labai eliptinės centrinės dalies. Atrodo, kad galaktika sudaryta iš eliptinės galaktikos, aplink kurią susiformavo naujos diskinės galaktikos dalis. Centrinė dalis, kaip suprantu, ne visai atitinka diskinių galaktikų centrinio telkinio savybes, nes labai skiriasi nuo diskinės dalies amžiumi ir yra atskirta dideliu tuščiu tarpu. Panašių galaktikų beveik nėra žinoma, taigi tolesni Sombrero galaktikos tyrimai turėtų atskleisti naujų žinių apie galaktikų evoliuciją.

***

Jau ne pirmas, bet vėlgi labai gražus, Visatos mastelių parodymo projektas. Tiesiog paspauskite ant paveiksliuko, judinkite šliaužtę ir grožėkitės dydžių santykiais – nuo protono iki matomos Visatos pakraščių.

***

Kitas linksmas/informatyvus dalykas – testas, paaiškinsiantis, kokia standartinio modelio dalelė esate.

***

Ir trečias taip pat smagus bei galbūt informatyvus dalykas – Saulės sistemos planetografinių pavadinimų duomenų bazė, kurioje galite pamatyti, kur yra ir kaip vadinasi įvairūs dariniai, identifikuoti ir įvardinti kitose planetose ir palydovuose. Veikia ne idealiai, bet informacijos ten yra daug.

***

Visatoje yra daugybė planetų – tą jau žinome. O kiek joje ateivių? Geras klausimas, į kurį vienareikšmiško atsakymo nėra. Vieni mąsto labiau optimistiškai – jei Žemėje atsirado gyvybė, tai kodėl negalėtų atsirasti ir kitose panašiose planetose? Kiti nusiteikę kiek pesimistiškai – jų teigimu, mes pernelyg susikoncentravę ties Žeme ir žemiška gyvybe ir tikimės, kad kitur bus panašiai. Bet tai – tik prielaida, kurią reikėtų pašalinti iš tolesnių šios srities tyrimų. Reikėtų tai reikėtų, tik kaip tą padaryti, kai praktiškai neturime daugiau pavyzdžių, išskyrus Žemę?

***

Jei stebėti dangų nuo Žemės nepavyksta dėl atmosferos trukdžių, o į kosmosą iškelti teleskopą pernelyg brangu, išeitis yra. Tereikia teleskopą įsidėti į lėktuvą ir pakilti į kelių dešimčių kilometrų aukštį, kur atmosferos tankis toks mažas, jog absorpcija nebekelia didelių problemų. Būtent taip veikia SOFIA – Stratosferinė infraraudonųjų spindulių astronomijos observatorija. Suplanuota dar devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, SOFIA pagaliau pakilo į orą 2007-aisiais (bandomiesiems skrydžiams), o prieš dvejus metus prasidėjo ir mokslinės misijos. SOFIA stebės molekulinius debesis, žvaigždėdaros regionus mūsų ir aplinkinėse galaktikose, bei kitus infraraudonaisiais spinduliais švytinčius dangaus regionus. Įdomus projektas, užpildantis nišą tarp kosminių ir ant Žemės padėtų teleskopų.

***

Štai ir viskas šią savaitę. Iki kitų kartų :)

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Perskaites „Blogaji astronoma Fila Pleita“ galiu pasakyt, kad jie galbut pasieks step 1. Yra nedidele tikimybe, kad jie pasieks step 2 per koki desimtmeti. Step 3 and 4 – geriausiu atveju uz 20 metu. Bet per ta laika, IMHO yra daug didesne tikimybe, kad mes Zemeje pasieksime near-AI, kas palengvins darba tiek jiems, tiek daugeliui kitu problemu. Tad apie ta laiko tarpa neprognozuosiu. Tik pazymesiu, kad labai nedaug kompaniju isgyvena 10-20 metu be pelno. Net jei jos is pradziu palaikomos milijardieriu.

    1. Įdomūs pastebėjimai :) Pagyvensim – pamatysim, kas gausis iš šitos avantiūros.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.