Astronomiškai išaiškinta seniausia pasaulio legenda

Kiekviena pasaulio tauta turi įvairiausių legendų, mitų ir panašių pasakojimų. Kai kurie jų – gana panašūs vieni į kitus, o panašumų analizė leidžia įvertinti, kaip seniai tos istorijos atsirado. Štai prieš keletą metų, pasitelkę filogenetinės analizės metodus, keli mokslininkai nustatė, jog istorija apie kalvį ir velnią greičiausiai yra seniausia indoeuropietiška pasaka, sukurta dar Bronzos amžiuje, 3300-1200 m. pr. Kr. O dabar grupė mokslininkų teigia atradę istoriją, kurios ištakos siekia bent 100 tūkstančių metų praeitį, kai žmonės dar tik pradėjo plisti iš Afrikos po visą pasaulį.

Plėjadės. Šešios ryškiausios žvaigždės matomos plika akimi. Šaltinis: NASA, ESA, AURA/Caltech, Palomar Observatory; D. Soderblom, E. Nelan (STScI), F. Benedict, B. Arthur (U. Texas), B. Jones (Lick Obs.)

Ta istorija – tai pasakojimas apie septynias seseris, arba jaunas merginas, kurios bėga dangumi nuo vieno ar kelių medžiotojų/jaunuolių, tačiau viena nukrenta/pasislepia/miršta, todėl matomos yra tik šešios. Geriau pažįstantys nakties dangų ir su žvaigždėmis susijusius mitus galbūt jau atpažino, kad tai istorija, siejama su Plejadžių spiečiumi. Lietuviškai spiečius vadinamas Sietynu ir, atrodo, mūsų kraštuose analogiško mito nebuvo. Bet toks pasakojimas sutinkamas daugybės tautų mitologijoje. Senovės graikai (iš kur ir kilęs Plejadžių pavadinimas) pasakojo apie septynias Plejonės dukteris, kurios bėgo nuo gašlaus medžiotojo Oriono; Australijos aborigenų tautos – apie septynias merginas ir jas persekiojančius jaunus žvejus, arba vieną žveją, arba medžiotoją. Būtent taip įvairiai skirtingos tautos matė Oriono žvaigždyną. Panašių istorijų galima rasti ir Azijoje, Afrikoje, Indonezijoje bei Amerikose. Kodėl jos tokios panašios? Ir kodėl visose – net ir tose, kur Plejadės iš merginų tampa vaikinais – kalbama apie septynis asmenis, iš kurių vienas pradingo?

Orionas Australijos Yolngu tautos padavimuose – kanoja ir trys žvejai, pagavę žuvų karalių. Šaltinis: Ray Norris

Iš tiesų, daugelis žmonių plika akimi Plejadėse įžvelgia šešias žvaigždes. Teoriškai plika akimi matomų yra dešimt, bet kelios – tokios blausios, kad jas sunku atskirti nuo likusiųjų. Mokslininkų dėmesį patraukė septinta ryškiausia spiečiaus žvaigždė Plejonė (žvaigždžių pavadinimai ne visai atitinka mitinių plejadžių vardus – bent dvi plika akimi neįžvelgiamos žvaigždės pavadintos plejadėmis, o viena iš ryškiausių spiečiaus vardų – jų tėvo Atlanto vardu). Plejonė danguje matoma labai arti keturis kartus ryškesnio Atlanto – žvaigždes skiria mažiau nei penkios kampinės minutės, arba viena dvyliktoji laipsnio dalis. Nors teoriškai žmonės gali išskirti vos vienos kampinės minutės dydžio objektus ar atstumus, naktį, esant dideliam ryškių skirtumui akies raiška gerokai suprastėja. Taigi Plejonė susilieja su Atlantu ir abi žvaigždės matomos kaip viena.

Bet praeityje buvo kitaip. Pasitelkę Gaia teleskopo duomenis, tyrėjai įvertino, kaip keitėsi žvaigždžių padėtys laikui bėgant. Pasirodė, kad prieš 100 tūkstančių metų Plejonę ir Atlantą skyrė beveik devynios kampinės minutės – kone dvigubai didesnis atstumas, nei šiandien. Tiek nutolusias žvaigždes atskirti neturėtų būti jokių problemų. Štai ir turime septintą spiečiaus narę, kuri įvairiuose pasakojimuose pasislėpė nuo mūsų akių.

Tikėtinas Atlanto ir Plejonės vaizdas prieš 100 tūkstančių metų (kairėje) ir vaizdas šiandien (dešinėje), įvertinus žmogaus akies skiriamąją gebą. Šaltinis: Norris & Norris (2021)

Toks scenarijus paaiškina ir Plejadžių mitų panašumą visame pasaulyje, ir motyvą apie vieną pradingusią seserį. Ar tai reiškia, kad istorija tikrai yra bent 100 tūkstančių metų amžiaus? Nebūtinai. Galimi ir kitokie paaiškinimai: pavyzdžiui, Plejadžių žvaigždžių šviesis kinta, tad gal vos prieš kelis tūkstantmečius kuri nors žvaigždė buvo daug ryškesnė, nei dabar, o vėliau išblėso? Istorija apie medžiotoją ar jaunuolius, persekiojančius merginas, taip pat atrodo „sena kaip pasaulis“, tad skirtingos tautos galėjo ją sugalvoti ir nepriklausomai vienos nuo kitų. Visgi vien galimybė, kad čia turime seniausią išlikusį žmonijos pasakojimą, verta dėmesio.

Septynių seserų istorija – ne vienintelis galimai labai senas pasakojimas, susijęs su žvaigždėmis. Praktiškai visame šiauriniame pusrutulyje rasime tautų, kuriose Grįžulo Ratai yra siejami su lokiu. Europoje tai – lokio kūnas ir uodega (blausesnės žvaigždės į dešinę ir žemyn atitinka jo/jos galvą ir kojas), Sibire ir Šiaurės Amerikoje – lokio kūnas ir jį persekiojantys medžiotojai. Tokie legendų skirtumai atitinka ir standartinį aiškinimą apie žmonių migracijos kelius: Sibire pasikeitusi istorija kartu su žmonėmis nukeliavo į Šiaurės Ameriką per Beringo sąsiaurį, kuriame kadaise buvo sausumos tiltas tarp Azijos ir Aliaskos.

Didžiosios Lokės žvaigždynas. Grįžulo Ratai – kairioji viršutinė žvaigždyno dalis. Šaltinis: Wikimedia Commons

Naujieną rašiau remdamasis pranešimais phys.org ir LiveScience bei mokslinio straipsnio pirmine (preprint) versija, kurią rasite čia.

Laiqualasse

10 komentarų

  1. Panašumų analizė, tai va kaip nustato jų amžių. Tarp kitko, o Sietynas Lietuvoje kartais nevadinamas septyniomis seserimis?

    1. Čia labai geras klausimas :) Man pačiam jis kilo berašant naujieną, uždaviau jį Sauliui Lovčikui, gavau keletą nuorodų į tautosakos tyrimus, bandysiu perskaityti ir papildyti įrašą. Kol kas atrodo, kad visgi Sietynas mūsyse buvo labiau vienas brolis, nei septynios seserys.

      1. Aš kaip ir norėjau rašyti „o gal svetimybė tos septynios seserys mūsų tautosakoje iš kažkur imta“ : D bet pagalvojau, jog svetimybė gali būti dalykui sugalvotam kitoje šalyje prieš 100 metų, o mūsų perimtam prieš 50 metų. O kai laikotarpis yra 100 000, tai nelabai atseksi kas ten tą.

        1. Aha, bet įmanomas ir variantas, kad pas mus legenda apie septynias seseris nunyko, o vėliau atėjo iš kitų kraštų iš naujo, ar dar kaip nors :)

          1. Tikrai, panašiai kaip ir su elniu devyniaragiu – manoma, kad ankstyvuoju poledynmečiu lietuviai (tiksliau šios teritorijos gyventojai) matė šiaurinius elnius, kuriuos medžiojo (mūsų protėviai medžiojo šiaurinius elnius, o ne mamutus). Šiauriniai elniai (elniai devyniaragiai) iškeliavo šiauriau atšilus klimatui, o mitas liko.

  2. Šimtas tūkstančių metų yra tikrai ne tas laiko mastelis. Remtis tik žvaigždės poslinkiu yra klaidinga. Kiek žinau, o ir mano tyrimai rodo, kad mitai mus pasiekė vidutiniškai 8-12 tūkstančių metų gilumos. 100 tūkstančių – čia reikia daugiau įrodymų nei tik kampinio dydžio pasikeitimo.
    Smagu, kad pagaliau žmonės pradėjo stebėti žvaigždes per pasakas :)

    1. Žinoma, išvada yra gana spekuliatyvi, bet tikrai įdomi :)

      Ar galėtumėte pasidalinti savo tyrimais apie mitų kilmės laiką?

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *