Saulės sistema turi dvi labai panašias planetas. Jos skrieja beveik vienodu atstumu nuo žvaigždės, labai panašios jų masės ir spinduliai, abi turi atmosferas. Tiesa, pasigilinęs detaliau, hipotetinis stebėtojas iš kitos žvaigždžių sistemos pastebėtų ir reikšmingus skirtumus: vienos planetos atmosferoje dominuoja anglies dvideginis, kitos – azotas ir deguonis; vienos planetos paviršiaus temperatūra viršija 400 Celsijaus laipsnių, kitos siekia kelias dešimtis. Viena jų yra sausa pragariška negyva uola, kitoje knibžda įvairiausių gyvybės formų.
Kodėl Venera ir Žemė taip skiriasi? Atsakymo į šį klausimą neturime, bet jį radę, greičiausiai daug geriau suprastume ir egzoplanetų įvairovę, ir tikimybę rasti gyvybę kažkur už Saulės sistemos ribų. Taip teigia planetologas Paul K. Byrne. Jis tyrinėja, kaip tektoniniai, vulkaniniai ir kiti procesai paveikia planetų paviršių. Ir nors tektoninių plokščių judėjimas bei ugnikalnių išsiveržimai vyksta tik Žemėje, praeityje šie procesai keitė ir kitas uolines planetas. Iš keturių uolinių Saulės sistemos planetų apie Venerą žinome mažiausiai; planetologo teigimu, šią spragą reikėtų kuo greičiau užpildyti.
Praeitame amžiuje, kosmoso lenktynių tarp JAV ir Sovietų sąjungos metu, Venera buvo vienas iš svarbiausių misijų taikinių. 1962 metais NASA Mariner 2 zondas tapo pirmuoju, praskridusiu arti kitos planetos; 1975 metais sovietų zondas Venera 9 buvo pirmasis, sėkmingai nusileidęs kitoje planetoje, o 1982 metais Venera 13 atsiuntė pirmuosius garso įrašus iš kito dangaus kūno paviršiaus. Deja, vėliau Veneros tyrimai sulėtėjo. NASA misija Magellan 1989-1994 metais sudarė beveik visos planetos paviršiaus žemėlapį (venerlapį?), o nuo tada Venerą tyrinėjo tik dvi misijos: Europos kosmoso agentūros (ESA) Venus Express 2006-2014 metais bei Japonijos Akatsuki nuo 2015 metų gruodžio iki dabar. Tuo tarpu aplink Marsą sukasi net šeši zondai.
Viena priežastis, kodėl Venera liko užmiršta – jos atšiaurumas. Ėdri ir ypatingai karšta atmosfera elektroninius prietaisus sugadina per kelias valandas, o didelis jos tankis neleidžia stebėti paviršiaus tiesiogiai – tenka naudotis radaro signalais ir gaudyti jų atspindžius. Šie iššūkiai daro Veneros tyrimus daug sudėtingesnius, nei Mėnulio, Marso ar netgi Merkurijaus, todėl ir misijų ten siunčiama gerokai mažiau. Tiesa, keletas yra planuojama – NASA vysto Veneros paviršinio zondo idėjas: lazeriais ginkluotą zondą paviršiaus cheminei sudėčiai tirti, mechaninį tyrimų zondą tarsi iš steampunk’inės fantastikos bei vieną bendrą misiją su Rusijos kosmoso agentūra. ESA nori nusiųsti aukštos raiškos radaro instrumentą. Taigi kažkiek progreso Veneros link yra, nors šie planai ir atrodo gana kuklūs, lyginant su Marsu – Raudonosios planetos link krypsta septynios vystomos ir dar bent trys planuojamos misijos, įskaitant SpaceX ketinimus ten nuskraidinti žmones.
Tokių pavienių misijų rezultatai praplės žinias apie Venerą, bet į visus svarbiausius klausimus neatsakys. Atsakymų ieškoti reikėtų su dedikuota tyrimų programa, panašia, kaip Marso tyrimų programa, NASA ir kitų kosmoso agentūrų vystoma jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Gyvybės paieškos, planetos atmosferos tyrimai, planetos praeities charakterizavimas, vandens ir gyvybei tinkamų aplinkų paieška – visi šie ingredientai padeda susidaryti daugialypį vaizdą apie tai, kaip vystėsi uolinė, bet daug už Žemę mažesnė, planeta. Pagrindiniai klausimai, į kuriuos turėtų atsakyti Veneros tyrimų misijos, yra daug kuo panašūs. Pavyzdžiui, nepaisant įvairių hipotezių, kol kas nežinome, ar Veneroje kada nors buvo skysto vandens. Kaip vystėsi planetos atmosfera, kodėl ji yra tokia tanki ir stora? Kaip kito planetos paviršiaus sąlygos? Žinome, kad prieš 800 milijonų metų daugybės ugnikalnių išsiveržimai užliejo visą paviršių lava, bet kaip paviršius atrodė iki tol? Ar Veneroje kada nors buvo tektoninės plokštės, kaip jos judėjo, kada sustojo? Kokios sąlygos planetos gelmėse? Tokios, atrodytų, bazinės žinios apie Veneros vystymąsi leistų suprasti, kodėl ji taip skiriasi nuo Žemės, nepaisant panašios masės, spindulio ir atstumo nuo žvaigždės. O tada jau galėtume daug geriau atsakyti, ar gyvybės atsiradimas Žemėje buvo neišvengiamas natūralus žingsnis planetos istorijoje, ar atsitiktinumas. Tai padėtų suprasti ir gyvybės už Saulės sistemos ribų tikimybę: ar labiau tikėtina, kad uolinė planeta, aptikta prie kitos žvaigždės, yra panaši į Žemę, ar į Venerą? Kaip galime atskirti šiuos atvejus, neturėdami tikslių duomenų apie planetos atmosferą? Taigi artimiausios kaimynės tyrimai supažindins mus ir su mūsų pačių istorija, ir su Visatos įvairove. Tikslas, sakyčiau, tikrai vertingas.
Jei jums patiko šis tekstas ir norite matyti jų daugiau, paremkite mane Patreon platformoje!
Laiqualasse