Mes esame įpratę matyti visokiausių duomenų vizualizacijas. Astronominių – taip pat, ar tai būtų nuotraukos (retušuotos), ar grafikai, ar modelių atvaizdai. O štai sonizacijos – duomenų pavertimas garsu – yra ne toks dažnas reiškinys. Bet bent jau iš estetinės pusės jis gali suteikti naujų galimybių žavėtis kosmosu, o kartais taip pateikti duomenys gali padėti ir atrasti kažką naujo. Štai keletas pavyzdžių:Pirmasis, kuriuo jau tikrai esu dalinęsis – rezonansinė TRAPPIST-1 sistema. Septynios planetos, kurių orbitų periodų santykiai yra labai artimi nedidelių natūraliųjų skaičių santykiams, pavyzdžiui 1:2 ar 2:3. Tokie santykiai yra ir muzikos natų pagrindas, todėl TRAPPIST-1 planetas įgarsinus natomis, gaunama kažkas artimo harmoniškam skambesiui. Ne tobula, todėl šiek tiek rėžia ausį, bet skamba ne chaotiškai.
Juodosios skylės aptinkamos tik tada, kai ryja medžiagą, kuri ryškiai spinduliuoja. Dvinarėse sistemose esančios juodosios skylės nuolatos kinta – mainosi tarp dviejų (arba keturių, arba ir dar daugiau, žiūrint kaip pažiūrėsi) fazių. Vienoje fazėje medžiaga į juodąją skylę beveik nekrenta, o spektras yra labai „kietas” – jame santykinai daug aukštos energijos rentgeno fotonų; kitoje fazėje, priešingai, medžiagos krenta daug, o spektras yra „minkštas”. Šį kitimą galima paversti muzika: natų garsumas atitinka medžiagos kritimo spartą (ir dvinarės žvaigždės rentgeno spindulių šviesį), o tembras – spektro „kietumą” (aukštesnės natos atitinka minkštesnį spektrą). Garsas tikrai ne toks melodingas, kaip TRAPPIST-1 planetų, bet taip ir neturi būti – akreciniai diskai yra daug chaotiškesnės sistemos, nei tvarkinga planetų šeima.
Gama spindulių žybsniai yra žvaigždžių sprogimai arba neutroninių žvaigždžių susidūrimai. Ne visi gama spinduliai yra vienodi – jų energijos gali labai skirtis. Kai kurie gama fotonai atsklinda iš žybsnio, kiti – iš kitų šaltinių, kurie netyčia pasitaikė stebėjimų lauke. Visą šią informaciją sudėję į muzikos kūrinį – fotonų energiją pavertę harmoningu natų tembru, o skirtingos kilmės fotonus perteikę skirtingais instrumentais – gauname tokį įdomų etiudą:
O parašyti šį įrašą paskatino šiandien arXiv užtiktas straipsnis apie kintančiosios žvaigždės stebėjimų sonifikavimą. Tokių žvaigždžių šviesis, laikui bėgant, kinta – skirtingą šviesumą galima paversti skirtingomis natomis. Tada pridėti šiek tiek harmonijos ir gauti styginių instrumentų ansambliui skirtą kūrinį, kurio sintezuotą versiją galite išgirsti čia.
Na o dar daugiau astronominių sonizacijų rasite Astronomy Sound of the Month puslapyje. Jis gana šviežias, atsiradęs tik šių metų pradžioje, ir tikrai ne visi pavyzdžiai yra labai vykę, bet apskritai matyti, kad reiškinys plinta. Gal ateityje ir tikrai aukšto lygio muzikinių kompozicijų, paremtų kosmoso garsais, sulauksime.
Laiqualasse