Vakar vakare NASA pranešė, kad Curiosity aptiko organinių molekulių negiliai po Marso paviršiumi ir nustatė, kodėl laikui bėgant periodiškai kinta metano kiekis planetos atmosferoje. Abu šie atradimai publikuojami šiandienos Science žurnale – organika ir metanas. Ne, tai nereiškia, kad atradome gyvybę Marse ar neabejotinus jos egzistavimo įrodymus. Bet rezultatai vis tiek yra labai įdomūs.
Metanas Marse aptiktas jau seniai – pirmą kartą dar 2003 metais, vėliau patvirtinta 2004-aisiais. Curiosity irgi aptiko metano netrukus po nusileidimo 2012-aisiais. Tiesa, aptikti metano kiekiai labai nevienodi: pirmieji stebėjimai rodė, kad jo, pagal tūrį, turėtų būti kelios dešimtys dalių milijarde (parts per billion by volume), o Curiosity duomenys rodė mažiau nei vieną dalį milijarde. Abi vertės yra gerokai mažesnės, nei Žemės atmosferoje (1800 dalių milijarde), bet reikšmingai skyrėsi ir tarpusavyje. Maža to, Curiosity reguliariai aptikdavo tai daugiau, tai mažiau metano – didžiausia ir mažiausia vertės skyrėsi apie tris kartus. Naujajame straipsnyje pristatoma penkerių metų duomenų analizė, siekiant išsiaiškinti, kodėl stebimi tokie metano pokyčiai. Nustatyta, kad vidutiniškai metano yra 0,41 dalis milijarde, o variacijos siekia nuo 0,24 iki 0,65 dalių milijarde. Šie pokyčiai yra didesni, nei matavimų paklaidos (maždaug 0,16 dalių milijarde), taigi yra statistiškai reikšmingi. Pagrindinis naujojo tyrimo rezultatas – metano gausos pokyčiai tvirtai susieti su metų laikais. Per penkerius Žemės metus Marse praėjo dveji su puse, ir per tą laiką pastebėta, kad atmosferoje metano pagausėja vasarą, kai paviršius sušyla. Paprasčiausia interpretacija – metanas yra susitelkęs kristalinėse struktūrose klatratuose (į ledą panašiuose vandens molekulių junginiuose). Vasarą, sušilus planetos paviršiui, klatratai ima tirpti ir iš jų veržiasi metanas. Panašūs procesai vyksta Žemėje, ypač Arktyje.
Pagrindinis metano įdomumas yra jo kilmė. Žemėje beveik visas metanas yra biologinių procesų rezultatas. Ar taip yra ir Marse? Naujieji rezultatai neleidžia taip teigti. Metaną gali sukurti ir nebiologiniai procesai: pavyzdžiui, karšto vandens hidroterminėse versmėse sąveika su kai kuriais mineralais. Galų gale, netgi tarpžvaigždinėje erdvėje aptinkama metano, taigi gali būti, jog kažkiek jo molekulių buvo protoplanetiniame diske, iš kurio formavosi Saulės sistemos planetos. Bet tikimybė, jog aptiktas metanas yra kadaise Marse egzistavusios gyvybės palikimas, išlieka. Tad ir ateities tyrimai tampa žymiai įdomesni.
Antrasis atradimas – organinės medžiagos Marso paviršiaus uolienose – irgi susijęs su potencialia gyvybe. Nors organiniai junginiai (metanas, beje, yra vienas iš jų) visai nebūtinai yra sukuriami gyvybės, jie dažnai yra susiję. Kokie tiksliai organiniai junginiai egzistavo tiriamame mėginyje – nežinia, nes tyrimui Curiosity juos išgarino ir tyrė proceso metu atsiradusių junginių savybes. Susidarę junginiai patvirtina, kad išgarinti junginiai tikrai buvo organiniai. Anksčiau, beje, organinių junginių irgi buvo aptikta, bet tie atradimai nebuvo tokie patikimi, nes juos galėjo užteršti įvairių neorganinių druskų liekanos. Nauji atradimai padaryti pakeitus garinimo metodiką, kad būtų išvengta taršos. Junginiai aptikti Gale kraterio, kuriame važinėja Curiosity, dugne esančiose molingose uolienose. Žemėje panašios uolienos tikrai ilgai išsaugo organines medžiaga nesuirusias, taigi galima pagrįstai teigti, jog aptikti organiniai junginiai yra tokio pat amžiaus, kaip ir uolienos – trijų milijardų metų.
Ar šie atradimai įrodo, kad Marse prieš tris milijardus metų egzistavo gyvybė? Tikrai ne. Tačiau tai yra dar viena dėlionės dalis, kuri padės į šį klausimą atsakyti ateityje. 2020 metais į Marsą išskris naujas marsaeigis, kurio tikslas jau bus dabartinės ar praeityje egzistavusios gyvybės paieškos. Taigi didžiausi atradimai dar laukia ateityje.
Plačiau apie atradimus galite perskaityti jau minėtuose Science straipsniuose, taip pat Science komentare, NASA pranešime ir Futurism komentare.
Laiqualasse