Šios savaitės naujienų rinkinyje – net keletas įvairių -lapių: charonlapis, cererlapis, titanlapis. Ir kitokių įdomybių taip pat radau, tiesa beveik visos neišeina už Saulės sistemos ribų. Bet kartais reikia ir po apylinkes detaliau panaršyti, čia daug ko smagaus vyksta. Skaitykite, kaip visada, po kirpsniuku.

***

Sklendimas stratosferon. Maždaug 22 kilometrų aukštyje virš Žemės yra ozono sluoksnis; tyrinėti jį tiesiogiai labai sunku, nes ten sudėtinga nusiųsti zondus ar lėktuvus – paprastiems lėktuvams oras taip aukštai pernelyg retas. Tačiau jau kitąmet galbūt ten pajėgs pakilti sklandytuvas. Naujoviškas aparatas Perlan 2 praeitą savaitę atliko bandomąjį skrydį ir pakilo į pusantro kilometro aukštį. Kitą vasarą planuojamas tikras bandymas: sklandytuvas bus užtemptas į 3 km aukštį netoli Pietų Amerikos, tada pasinaudos aukštyn kylančiomis oro srovėmis prie Andų kalnų, kad pakiltų iki 11 km, o paskui perskris į sūkurinę srovę, einančią aplink Antarktidą, kuri turėtų Perlaną iškelti į maksimalų 27 km aukštį virš Žemės. Kol kas aukščiausiai pakilęs sklandytuvas buvo šio prototipas Perlan, kurio 2006-aisiais pasiektas 15 km aukštis.

***

Saulės žybsnis. Nors Saulės aktyvumo pikas jau senokai praėjo ir mūsų žvaigždė rimsta, kartais žybsnių vis dar pasitaiko. Prieš savaitę įvyko rimtas žybsnis, kuriam laikui sutrikdęs radijo ryšį Pietų Amerikoje ir Atlanto vandenyno pietinėje dalyje. Žybsnis nebuvo labai stiprus – tik M7 klasės (stipriausia yra X klasė, iki jos šiam žybsniui trūko bent antra tiek stiprumo). Ir visgi jo pakako tam, kad energingi fotonai sąveikautų su atmosferos viršuje esančiomis dalelėmis ir sutrukdytų sklisti žemo dažnio radijo bangoms.

***

Privačiai į Mėnulį. NASA vėl nuskraidinti žmones į Mėnulį neskuba. Taigi tuo užsiima privačios kompanijos. Moon Express pasiryžusi į Mėnulį nuskristi jau 2017-aisiais. Šiuo metu numatytos bent trys, o gal ir penkios, misijos, tiesa, visos automatizuotos. Pirmąja būtų patikrinama, kaip firmos raketa ir zondas veikia, ar pavyks nuskristi iki Mėnulio ir ten nusileisti. Jei ši misija bus sėkminga, toliau bus tikrinamos mėnuleigio galimybės, bei netgi galimybė pargabenti mėginių į Žemę. Šiomis misijomis kompanija tikisi laimėti Google Lunar X prizą, o kartu ir įžengti į privačių kosminių skrydžių rinką.

***

Savaitės paveiksliukas – Mėnulio panorama, sudėta iš keleto Apollo misijos metu darytų nuotraukų. Tai dalis projekto „Apolono panoramos“ („Apollo: The Panoramas“), kurį dar galite paremti Kickstarter‘yje. Projekto idėja paprasta – surinkti Apollo misijų metu darytas Mėnulio nuotraukas, jas apdoroti, sudėti į panoraminius vaizdus, pridėti komentarų ir išleisti knygą.

***

Naujos misijos. NASA praeitą savaitę paskelbė penkis projektus-finalistus, iš kurių vienas 2021-aisiais metais išskris tyrinėti Saulės sistemos. Du projektai susiję su Venera, kiti trys – su asteroidais. Šių projektų komandos gaus po 3 milijonus JAV dolerių, už kuriuos turės patobulinti projektus. Kitų metų rugsėjį bus parinktas galutinis laimėtojas, su kuriuo toliau bus dirbama iki misijos paleidimo 2020 ar 2021 metais ir vėliau. Projektai-finalistai yra Veneros paviršiaus zondas VERITAS, Veneros atmosferos sudėtį tirsiantis zondas DAVINCI, keisto labai metalingo asteroido Psichės link skrisianti to paties pavadinimo misija, artimų Žemei asteroidų paieškos teleskopas NEOCam ir asteroidų-trojėnų, esančių Jupiterio orbitoje, tyrimų zondas Lucy.

***

Marsas ir Marsietis. Praeitą savaitę netilo įvairios diskusijos apie vandens atradimą Marse. Apie tai vis dar ketinu parašyti detalesnį įrašą, taigi dabar – tik pora trumpų naujienų. Pirmoji – infograma apie tai, kaip ir kur tas vanduo aptiktas. Pasirodo, Marso atmosfera yra labai drėgna, rudenį ir žiemą santykinis drėgnumas dažnai siekia 100%. Kita – komentaras apie Marso tinkamumą gyvybei. Skystas vanduo, nors ir labai druskingas, padidina šansus, kad Marso paviršiuje egzistuoja kažkokia gyvybė. Tiesa, nežinia, ar ji tuose vandens telkiniuose gali ilgai išsilaikyti, nes skystas vanduo, atrodo, egzistuoja tik trumpai, pavasariais, tuo tarpu rudenį ir žiemą jis pranyksta.

Apie Marsietį, kuris knyga ir filmas, irgi ketinu parašyti atskirai, taigi plačiau jų kol kas nekomentuosiu (filmo, tiesa, dar ir nemačiau). Tad ir čia tik pora įdomybių. Pirmoji – praeitą savaitę įvyko pokalbis tarp filmo „Marsietis“ direktoriaus ir aktorių bei Tarptautinės kosminės stoties (TKS) įgulos. Aktoriai klausė, kaip įgula ruošėsi darbui kosmose, kaip sekasi gyventi tokioje mažoje erdvėje, o įgula atsakinėjo. Antroji įdomybė – trumpa infograma apie marsiečio Mark Watney patiriamus išbandymus, siekiant išgyventi raudonojoje planetoje.

***

Cereros žemėlapis. Vis arčiau Cereros paviršiaus nusileidžiantis zondas Dawn sudarė pirmą nykštukinės planetos paviršiaus žemėlapį, kuriame matoma topografija ir paviršinių uolienų mineralinė sudėtis. Žemėlapius dar reikės daug analizuoti, bet jau dabar matyti, kad Cereros paviršius yra vienodesnis nei Vestos, kurią Dawn aplankė prieš keletą metų. Žemėlapiuose didelis dėmesys skiriamas didžiuliam piramidiniam kalnui ir Okatoriaus krateriui, kuriame matyti daugiausiai keistų šviesių dėmių.

***

Naktis su Vesta. Aukščiau minėtoji Vesta praeitą savaitę pasiekė opoziciją – yra priešingoje pusėje nuo Žemės, nei Saulė. Taigi dabar – geriausias laikas bandyti ją pamatyti nakties danguje. Jos regimasis ryškis yra 6,3, taigi plikomis akimis pamatyti nepavyks (nebent jūsų regėjimas elfiškai geras), tačiau su žiūronais ar nedideliu teleskopu – pats tas. Ieškoti jos reikėtų Banginio žvaigždyne, netoli Žuvų žvaigždyno. Abu šie žvaigždynai yra po Pegasu, kurį galima atskirti iš didelio beveik kvadrato, šiuo metų laiku matomo gan aukštai dangaus skliaute. Gero ieškojimo!

***

Keistumai Saturne. Saturno žieduose sklinda įvairios gravitacijos sukeltos bangos. Saturno palydovai sukelia bangas, kurios sklinda į išorę, tačiau yra ir bangų, sklindančių vidun, Saturno link. Tai reiškia, kad kažkas juda planetos viduje. Pirmą kartą tos bangos atrastos prieš daugiau nei 20 metų, tačiau naujausi Cassini duomenys leido patikslinti jų savybes ir nustatyti, kad Saturne egzistuoja kažkoks sutankėjimas, besisukantis aplink planetos centrą mažesniu nei 7 valandų trukmės periodu. Nors dujinės planetos, kaip ir žvaigždės, turėtų vibruoti, stebėjimai neatitinka prognozių, kurias duoda tokių vibracijų – kronoseismologijos – modeliai. Taigi reikia juos detalizuoti, atsisakant paprasto daugmaž vientisos ir daugmaž sferiškai simetriškos planetos modelio. Kol kas nauji modeliai bus smarkiai teoriniai, nes nusiųsti zondą į Saturno gelmes kol kas neturime galimybių. Bet ateityje, reikia tikėtis, ši paslaptis irgi bus išaiškinta.

Ne naujiena, kad Saturno palydove Titane vyksta labai įdomūs cheminiai procesai, egzistuoja visa ekosistema. Gyvybės ten neaptikta, o jei ji ir egzistuotų, tai būtų labai kitokia, nei Žemėje. Kiek kitokia? Na, skirtinga būtų visa chemija, nes gyvybė remtųsi metano ir etano, o ne vandens, apykaita. Kaip ta gyvybė galėtų atrodyti, nagrinėja UniverseToday straipsnis.

***

Charono persivertimai. Naujausi New Horizons atsiųsti duomenys rodo, kad jau anksčiau matytas kanjonas Plutono palydovo Charono paviršiuje tęsiasi skersai visą palydovą, o gal ir per kitą jo pusę. Tai reiškia, kad Charonas praeityje patyrė titaniškų sukrėtimų, atvėrusių visą palydovo plutą. Kokie tie sukrėtimai buvo, kol kas nežinia – galbūt potvyninio poveikio, gal net iš to paties Plutono, o gal smarkių asteroidų smūgių. Taip pat iš nuotraukų matyti, jog ties Plutono pusiauju esanti rausva medžiaga panaši į Charono ašigalyje esančią; tai sustiprina hipotezę, kad medžiaga iš Plutono krenta į Charoną. O čia rasite tuos pačius vaizdus pristatantį vaizdo siužetą.

***

Apgaulingas deguonis. Deguonis yra labai reaktyvi molekulė, taigi ilgai jokioje sistemoje neužsilieka, nebent koks nors procesas jo vis sukuria. Žemėje toks procesas yra gyvybė, taigi manoma, kad kitose planetose turėtų būti panašiai. Kitaip tariant, jei randame deguonies, tai turbūt yra ir gyvybės. Bet visgi nebūtinai – pasirodo, deguonis gali išsiskirti titano dioksidui sąveikaujant su vandeniu. Titano dioksidas susidaro supernovų sprogimų metu, taip pat mažos ir vidutinės masės žvaigždėms evoliucionuojant ir pučiant nuo savęs dulkes. Taigi egzoplanetose jo irgi galima tikėtis atrasti, o jei jo yra daug, ir taip pat daug vandens, paprasčiausia cheminė reackija – tirpimas – gali sukurti tiek deguonies, jog matytume jį planetos atmosferoje. Vos 0,05% planetos paviršiaus dengiantys titano dioksido laukai pagamintų tiek pat deguonies, kiek jo yra Žemės atmosferoje. Tyrimo rezultatai publikuojami Scientific Reports.

***

Savaitės filmukas – apie žvaigždžių užgesinimą. To padaryti vandeniu nepavyks, bet gal galima jas užgesinti geležimi? Juk žvaigždėje termobranduolinės reakcijos sustoja ne vėliau, nei sukūrus geležinį branduolį. Tad gal pridėjus geležies, žvaigždė užgestų? Atsakymas – filmuke:

[tentblogger-youtube KoAGVSZPh4U]

***

Štai toks, truputį vėluojantis, kąsnelis apie rugsėjo pabaigą. Iki kitų kartų, kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse