Kąsnelis Visatos CLXXIX: Plutono belaukiant

Praeitą savaitę jau prasidėjo intensyvus New Horizons atvykimo į Plutoną laukimas, rusai nusiuntė raketą į Tarptautinę kosminę stotį, o SpaceX toliau aiškinosi, kodėl sprogo jų raketa. Ir dar šį tą sužinojome apie Cererą, juodąsias skyles bei spiralines galaktikas. Apie viską skaitykite po kirpsniuku.

***

TKS atsargos. Prieš du mėnesius avariją patyrė Rusijos erdvėlaivis Progress, gabenęs atsargas į Tarptautinę kosminę stotį (TKS). Prieš savaitę avariją patyrė analogiška SpaceX valdoma misija. Taigi kuriam laikui atrodė, kad TKS išlaikymas pakibo ant plauko. Bet viskas susitvarkė praeitą savaitę, kai iš Baikonuro kosmodromo pakilo ir po dviejų dienų skrydžio sėkmingai prie TKS prisijungė Rusijos erdvėlaivis Progress. Taigi TKS įgula gavo tris tonas įvairiausių atsargų, o mes galime pasidžiaugti, kad misija toliau sėkmingai tęsiasi.

***

Sprogimo tyrimas. Kodėl sprogo SpaceX Falcon raketa ir Dragon išteklių kapsulė? Atsakymo kol kas neturime, nepaisant daugybės įspūdingų katastrofos nuotraukų. Kol kas aišku tik tiek, kad pirmosios raketos pakopos varikliai veikė tvarkingai, tad greičiausiai problema buvo su antrąja pakopa, kurioje susidarė per aukštas slėgis. Raketos ir erdvėlaivio liekanos buvo išgraibytos iš Atlanto vandenyno, tačiau jos SpaceX nelabai domina; kompanijos atstovai teigia, kad jiems svarbiau telemetrijos duomenys. Jų teigimu, problema buvo kompleksinė, o ne vieno komponento gedimas. Naujausiais duomenimis, vis dar nebuvo varianto, paaiškinančio visus turimus duomenis.

O raketa prieš pakilimą atrodė labai gražiai

***

Orbitoje aplink Žemę skrajoja ne tik veikiantys palydovai, bet ir daugybė kosminių šiukšlių. Jos dažnai gali būti pavojingos astronautams, palydovams ar erdvėlaiviams. Kaip išvengti katastrofiškų susidūrimų? Apie tai – savaitės filmuke:

[tentblogger-youtube cWx0vdoJ-qc]

***

Blizganti kometa. Kometos 67P paviršiuje aptikta vandens ledo. Šiaip tai gal ir nieko nuostabaus – juk kometos yra sudarytos daugiausiai iš ledo. Bet naujausiose nuotraukose šis ledas spindi paviršiuje, nepridengtas dulkių sluoksnio. Tokių blizgančių regionų yra apie šimtą, išsibarsčiusių kometos paviršiuje. Jie greičiausiai atsidengė, kai iš kometos besiveržiančios čiurkšlės nupūtė paviršių dengiančias dulkes.

***

Prarastas vanduo. Masyvios planetos, tokios kaip Jupiteris, išlaiko visą vandenilį savo atmosferoje ir neleidžia jam pabėgti. Mažesnėse planetose, tokiose kaip Žemė, įvairūs procesai gali įgreitinti vandenilį iki pabėgimo greičio ir taip vandenilio kiekis atmosferoje mažėja. Žemė jaunystėje prarado maždaug 7/8 vandenilio, o Marsas ir Venera – dar daugiau. Dėl to Žemėje dabar yra skysto vandens, o Marse ir Veneroje jo labai mažai. Bet vandenilio pabėgimo procesas tebesitęsia, ir ateityje Žemė taip pat gali likti sausa. Tereikia, kad vidutinė atmosferos temperatūra pakiltų pora laipsnių, ir vandenilio pabėgimas į kosmosą taps pražūtingai spartus.

***

Mikrobai kolonistai. Gal geriau Marsą kolonizuoti siųsti ne žmones, o pradėti nuo mikroorganizmų? Tokį pasiūlymą iškėlė naujos NASA tyrimų grupės atstovai. Jų teigimu, mikroorganizmai turėtų būti specialiai atrinkti ir sudarytų ekosistemą, galinčią išgyventi Marso sąlygomis. Ši ekosistema, nusiųsta į Raudonąją planetą, po truputį užpildytų jos atmosferą deguonimi, kurį vėliau galėtų naudoti astronautai. Pasiūlymas kol kas yra labai ankstyvoje nagrinėjimo stadijoje, taigi dar toli gražu neaišku, ar toks projektas bus palaimintas, tačiau idėja – tikrai drąsi.

***

Cereros kalnas. Dažnai dangaus kūnuose su kietu paviršiumi aptinkami kalnai kraterių centruose. Jie susidaro, kai po meteoro smūgio įdubusi pluta atšoka atgal. Tačiau dabar Cereroje aptiktas maždaug 5 kilometrų aukščio kalnas, esantis plokščiame regione tarp dviejų didelių kraterių. Tai yra pirmasis aptiktas ir greičiausiai vienintelis aukštas kalnas Cereroje. Kaip jis susiformavo – nežinia. Kitose naujose Cereros nuotraukose matyti daugiau šviesių dėmių detalių ir galima tektoninio lūžio linija, galbūt susidariusi, kai nykštukinė planeta aušo ir traukėsi savo jaunystėje.

***

New Horizons problemos. Šeštadienį NASA trumpam prarado ryšį su New Horizons zondu, keliaujančiu Plutono link. Laimei, komunikacija buvo atstatyta po mažiau nei pusantros valandos. Per tą laiką zondas perėjo į saugos režimą ir išsiuntė į Žemę telemetrijos duomenis, kurie turėtų padėti identifikuoti problemą ir atkurti normalų veikimą. Taisymas gali užtrukti keletą dienų, iš dalies ir dėl to, kad bet koks signalas iki zondo keliauja puspenktos valandos. Visgi NASA neabejoja, kad jau antradienį zondas vėl veiks kaip pridera ir problemų stebėti skrydį pro pat Plutoną nebus.

New Horizons skrydis pro Plutoną įvyks liepos 14-ą dieną. Zondas praskris kiek daugiau nei 10 tūkstančių kilometrų atstumu nuo nykštukinės planetos ir atsiųs detaliausių jos nuotraukų. Geresnių nepamatysime dar bent keletą dešimtmečių. Praskridęs Plutoną, New Horizons keliaus toliau ir galbūt 2019-aisiais aplankys dar vieną nykštukinę planetą.

***

Plutono naujienos. Kuo arčiau New Horizons prie Plutono, tuo daugiau naujienų sužinome apie šią sistemą. Pirmasis spalvotas vaizdo siužetas parodo, kaip Plutonas ir Charonas sukasi aplink bendrą masės centrą. O tos spalvotos nuotraukos dar atskleidžia, kad Plutono paviršius yra rausvas, panašus į Marso. Tiesa, spalva atsiranda dėl kitų priežasčių: Marsą rausvina geležies oksidas, o Plutone kaltos greičiausiai angliavandenių tolinų molekulės. Tolinai formuojasi, kai paprastesnes organines molekules veikia ultravioletiniai spinduliai, ypač tokie, kurių energija artima vandenilio Lyman-alpha energijos šuoliui. Neseniai išmatuota, kad arti Plutono ši spinduliuotė atsklinda iš visų pusių maždaug vienodai, o ne daugiausiai iš Saulės. Pagrindinis tokių spindulių šaltinis – sparčiai žvaigždes formuojančios galaktikos, taigi Plutono paviršiaus spalvą galimai nulemia už milijonų parsekų vykstantys reiškiniai.

Dar viena įdomi struktūra, pastebėta nuotraukose – keturi tamsūs dryžiai, panašūs į milžiniškus pirštų antspaudus. Kas tai yra – kraterių dugnai, Plutoną formavusių susidūrimų pėdsakai, ar kažkas dar egzotiškesnio – galbūt sužinosime jau po savaitės.

Kitas New Horizons instrumentas patvirtino, kad Plutono paviršiuje yra metano. Šios medžiagos ledas ten aptiktas dar 1976-aisiais metais, taigi pats savaime atradimas nėra įspūdingas. Bet stebėjimai parodo, kad detektoriai veikia gerai ir kad netrukus iš jų galima tikėtis sulaukti ir naujų žinių.

Kad ir kur New Horizons skris po Plutono, pirmiausiai jis turi saugiai praskristi pro šią planetą ir jos palydovus. Naujausi stebėjimai, daryti tuo pačiu zondu, neaptiko naujų palydovų. Tai reiškia, kad Plutonas neturi žiedų sistemos, o New Horizons kelias turėtų būti gana saugus. Didesnio palydovų skaičiaus nebuvimas yra gana keistas rezultatas, nes daugelis tikėjosi, kad Plutonas bus prisigaudęs visokių akmenukų iš aplinkinės erdvės.

***

Gausūs egzomėnuliai. Dauguma žinomų egzoplanetų, nuo savo žvaigždžių nutolusių panašiai, kaip Žemė nuo Saulės, yra masyvesnės už Jupiterį. Tai gali būti iškreiptos statistikos efektas, tačiau vis tiek įdomu išsiaiškinti, ar prie šių planetų galėtų egzistuoti gyvybė. Jei jos turi mėnulių su kietu paviršiumi, juose būtų tinkama temperatūra skystam vandeniui egzistuoti, o su skystu vandeniu galima tikėtis ir į žemiškąją panašios gyvybės. Dabar pirmą sykį skaitmeniškai sumodeliuotas mėnulių formavimasis prie planetų, masyvesnių už Jupiterį. Šie mėnuliai turėtų būti didesni už tuos, kurie susiformuoja prie Jupiterio ir Saturno masės planetų, o ir vandens juose galėtų būti proporcingai daugiau. Taigi gyvybei tinkamos sąlygos gali būti dažnesnės, nei manyta anksčiau. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Žvaigždžių spiečius NGC 3603. ©NASA, ESA, R. O'Connell, F. Paresce, E. Young, the WFC3 Science Oversight Committee, and the Hubble Heritage Team

JAV šventė Nepriklausomybės dieną su daugybe fejerverkų, o mums tie fejerverkai gali žymėti Mindaugo karūnavimą. Kosminiai – taip pat. Jaunas spiečius žiba daugybe žvaigždžių ir nusimetinėja dulkių apvalkalą – kuo ne fejerverkas?

***

Pabudusi juodoji skylė. Po 26-erių metų pertraukos pabudo juodoji skylė. Gulbės žvaigždyne yra dvinarė žvaigždė Gulbės V404 (V404 Cygni), kurią sudaro truputį už Saulę mažesnė žvaigždė, besisukanti aplink dešimt kartų masyvesnę juodąją skylę. Sistemos sukimosi periodas – vos 6,5 dienos. Juodoji skylė po truputį prisitraukia medžiagą iš žvaigždės, o ta medžiaga sukrenta į akrecinį diską. Kol disko dujos yra šaltos, jos į juodąją skylę krenta labai lėtai ir sistema rentgeno spindulių beveik neskleidžia. Bet dujoms įkaitus, kažkuriuo metu tarsi pratrūksta užtvanka ir akrecijos sparta išauga daugybę kartų. Su akrecija išauga ir rentgeno spinduliuotė – būtent tai ir pamatyta birželio viduryje. Jau tris savaites sistema švyti rentgeno spinduliais, tapusi rentgeno nova. Kaip ji vystysis toliau, netrukus sužinosime.

***

Tai tiek to kąsnelio šiam kartui. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Aš gal jau kartojuosi, bet man visgi baisiai įdomu, koks gi bus tas spyris žmonijai į subinę, kai tikrai pradės kažką kolonizuoti — Marsą ar Mėnulį ar Veneros debesis. Nes kol kas taip ramiai mąstant, jokios priežasties tam nėra. Kad keli kosmonautai kažkur nutūps ir pabus, tai ne kolonizavimas, o tik mokslinė misija. Norėčiau savo akimis pamatyti skelbimuką „ieškom programuotojų Marsui“ ar ką nors tokio :-D Ale turbūt nesulauksiu.

    1. Čia yra labai geras klausimas, ir atsakymo į jį nežinau. Manau, kad kažkokia ekonominė paskata gali būti: nuvykti į ten kažkur pasidarys pelninga. Bet tada kelionės turbūt nuo asteroidų prasidės. Kita paskata – prestižas. Šaltasis karas nebevyksta, bet įvairios valstybės ir sąjungos vis dar mėgsta matuotis kosminių programų ilgiais, taigi šitas momentas gali būti svarbus. Bet rimtas nuolatinis kolonizavimas… Bijau, kad jo laukti reikės labai ilgai, gal netgi iki tol, kol kosminės kelionės atpigs tiek, kad į Mėnulį išskristi galės kokia nors libertarų ar anarchistų grupuotė, kuriuos tiesiog užkniso Žemėje.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.