Praeitą savaitę kosmosas mums davė net tris puikius reginius: Saulės užtemimą, šiaurės pašvaistes ir netgi novą Šaulio žvaigždyne. Novą pamatyti vis dar galite, o kur jos tiksliai ieškoti, rasite po kirpsniuku. Taip pat ten, kaip visada – dešimt visokių naujienų iš artimų ir tolimų kosminių užkampių bei platybių.

***

Savaitės paveiksliukas, aišku, apie užtemimą. Bet čia užtemimas ne bet koks, o pagautas kartu su Tarptautinės kosminės stoties tranzitu per Saulės diską. Aišku, jį padarė Thierry Legault, jau ne kartą pasižymėjęs nuostabiomis Saulės nuotraukomis. Daugiau nuotraukų ir filmukų, darytų ant Žemės ir orbitoje, rasite čia ir čia.

***

Pašvaistė. Keletą dienų anksčiau, nei Saulės užtemimas, galėjome stebėti kitą gražų reginį, irgi susijusį su Saule – šiaurės pašvaistę. Geomagnetinė audra, sukėlusi pašvaistes, matomas netgi Lietuvoje, buvo stipriausia šiame Saulės aktyvumo cikle. Įdomu tai, ji kilo visai netikėtai, dar išvakarėse JAV Nacionalinės okeanografijos ir atmosferos mokslų agentūros (NOAA) kosminių orų skyrius neprognozavo išvis jokios audros. Tačiau keli stipresni Saulės žybsniai ir vainiko dalelių srautas, pasipylęs pro skylę Saulės magnetiniame lauke, pagreitino pro Žemę lekiantį Saulės vėją nuo 400 iki 600 kilometrų per sekundę ir prispaudė magnetosferą gerokai arčiau planetos paviršiaus, nei įprastai. Tokie reiškiniai kenkia palydovams ir lėktuvų skrydžiams, jei jų maršrutai eina virš Arkties arba Antarktidos, o tokia netikėta audra tik parodo, kad kosminių orų nuspėjimo infrastruktūrai ir metodikai dar yra kur tobulėti. Tačiau bent jau gauname daug gražių vaizdų.

***

Kosmosas Antarktidoje. Šiuo metu Antarktidoje prasideda žiema. Britanijai priklausančios Halley tyrimų stoties aplinkoje artimiausius keturis mėnesius bus visiškai tamsu, Saulė nepakils virš horizonto. Taip pat stoties įgula bus atkirsta nuo išorinio pasaulio – pas juos neatskris nei kiti žmonės, nei atsargų kroviniai. Taip daroma specialiai – šioje stotyje atliekamas eksperimentas, kuriuo norima išsiaiškinti, kaip žmonės išgyventų daugelį mėnesių trunkančią kosminę kelionę. Tyrime bus aiškinamasi ir apie tai, kaip įgula atsimena prieš misiją įgytus įgūdžius, ir kaip jie sugyvena tarpusavyje, ir kaip natūralios šviesos nebuvimas veikia žmonių psichologiją bei fiziologiją. Vėliau bus daromas panašus bandymas Antarktinę vasarą, kai keletą mėnesių Saulė kybos virš horizonto.

***

Kosmonautikos jubiliejus. Praeitą savaitę suėjo 50 metų nuo pirmojo žmogaus išėjimo į atvirą kosmosą. 1965-aisiais metais kovo 18-ą dieną tai padarė sovietų kosmonautas Aleksejus Leonovas, trumpam išlindęs iš kapsulės Voschod-2. Jis kosmose pabuvo tik 12 minučių, bet ir to užteko, kad paaiškėtų, jog žmonės gali dirbti atvirame kosmose. JAV šiuo pasiekimu atsiliko nedaug – tų pačių metų birželio 3-ą dieną į kosmosą išėjo ir 23 minutes ten praleido amerikietis Edas Vaitas (Ed White).

Šios sukakties proga Space.com siūlo susipažinti su įvairiais kosmonautikos rekordais – ilgiausių ir trumpiausių misijų, jauniausių ir seniausių astronautų, brangiausių projektų ir taip toliau.

***

Pripučiama kosminė stotis. Kompanija Bigelow Aerospace žiniasklaidoje minima rečiau, nei SpaceX ar Virgin Galactic, tačiau jos projektai – ne mažiau ambicingi. Praeitą savaitę NASA atstovai apžiūrėjo ir teigiamai įvertino jų sukurtą pripučiamo kosminės stoties modulio prototipą. Šis modulis kažkada šiemet turėtų būti nuskraidintas ir prijungtas prie Tarptautinės kosminės stoties. Dvejus metus jame bus atliekami įvairūs bandymai, bet svarbiausias iš jų bus paties modulio patikrinimas. Jei paaiškėtų, kad toks pripučiamas modulis yra pakankamai stabilus ir saugus, ateityje kosminės stotys galės būti statomos žymiai paprasčiau ir pigiau. Ilgalaikėje perspektyvoje tokie moduliai galėtų būti naudojami net ir prie kitų planetų.

***

Pagreitinta asteroidų analizė. Pirmieji asteroidai buvo aptikti lyginant nuotraukų poras ir ieškant neįprastai greitai judančių objektų. Tačiau kuo duomenų daugiau, tuo ilgiau užtrunka ir tokios paieškos. Taigi NASA kartu su kompanija Planetary Resources pernai paskelbė konkursą sukurti automatinei asteroidų aptikimo ir klasifikavimo sistemai. Dalyvių buvo daug, o galiausiai atskirų kategorijų nugalėtojų kūriniai buvo apjungti į vieną sistemą, kuri pristatyta praeitą savaitgalį. Programa veikia bet kuriame kompiuteryje, ją galima atsisiųsti ir naudoti nemokamai – taip tikimasi į procesą įtraukti ir astronomus mėgėjus. Į programą galima įkelti nuotraukas, kurios automatiškai išanalizuojamos ir pranešama apie asteroidus. Jei aptinkamas naujas asteroidas, sistema padeda šią informaciją perduoti NASA Mažųjų planetų centrui.

***

Veneros bangos. Veneros atmosfera dengia jos paviršių nuo mūsų akių, tačiau ir pati nestokoja įdomybių. Prieš daugiau nei 40 metų atrasta struktūra, esanti Veneros debesyse ir sugerianti ultravioletinę spinduliuotę. Struktūros forma primena Y raidę, kurios „kamienas“ sutampa su planetos pusiauju, o „šakos“ nusitiesusios beveik iki ašigalių. Tik dabar pagaliau paaiškinta, kaip šios bandos susidaro. Atsakymas slypi Veneros atmosferos sukimesi, kuris yra 60 kartų greitesnis, nei pačios planetos sukimasis (palyginimui – stipriausių audrų Žemėje vėjo greitis nesiekia net 20% planetos sukimosi greičio). Tokioje neįprastoje sistemoje pasidaro reikšminga išcentrinė jėga, kuri sukuria naujo tipo bangą, nematytą niekur kitur Saulės sistemoje. Ši banga iškelia UV sugeriančią medžiagą nuo planetos paviršiaus į maždaug 8 km aukštį, o vėjo greičio netolygumai tarp pusiaujo ir ašigalių sukuria tokią keistą formą. Banga yra šiek tiek panaši į bangas, susidarančias Žemėje dėl Koriolio efekto, t.y. į ciklonus ir anticiklonus, tiesiog ją sukelia ne planetos, o pačios atmosferos judėjimas. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Geophysical Research Letters.

***

Marso pašvaistės. Tuo metu, kai Žemėje daugybė žmonių stebėjo pašvaistes, buvo paskelbti nauji Marso atmosferos tyrimų zondo MAVEN duomenys, rodantys, kad pašvaistės egzistuoja ir Raudonojoje planetoje. Tiesa, ten jos sukelia ultravioletinį švytėjimą, taigi plika akimi nebūtų matomos. Jos aptiktos pernai per Kalėdas šiauriniame planetos pusrutulyje, o sukelia jas Saulės vėjas, atsimušęs į Marso atmosferą. Pašvaistės kilo gerokai žemiau atmosferoje, nei Žemėje, taigi jas sukėlė energingi Saulės vėjo elektronai.

Tuo tarpu Marso paviršiuje įvyko netikėtai sėkmingas gedimas. Kai „Curiosity“ marsaeigis nusileido Gale krateryje, pradėjo garuoti viena iš cheminių medžiagų, skirtų galimų organinių junginių analizei atlikti. Nors tos medžiagos uždarytos sandariuose konteineriuose, kažkur atsirado nedidelis pažeidimas. Iš pradžių buvo galvojama, kad tai pakenks bet kokiems „šlapios chemijos“ eksperimentams ir sutrukdys organinių medžiagų identifikaciją, bet paaiškėjo, kad tą garavimą galima sėkmingai išnaudoti. Jau dvejus metus Smalsiuko chemijos laboratorijoje guli mėginys, kuris visą tą laiką sąveikavo su garais. Dabar šitas mėginys palygintas su kitu, kuris irgi dvejus metus sąveikavo su garais, tačiau prieš tai buvo dukart pakaitintas, taip išgarinant visas lakias medžiagas. Preliminarūs rezultatai rodo, kad organinių medžiagų pirmajame mėginyje yra, tačiau analizė dar nėra baigta.

Marsaeigiai po planetos paviršių važinėja daugiausiai autonomiškai, patys analizuodami aplinką ir ieškodami saugiausio kelio. Toks judėjimas yra labai lėtas – per valandą nuvažiuojama vos apie 10 metrų. Siekdama pagreitinti marsaeigių (o ateityje – ir kitų planetų zondų) judėjimą paviršiumi, NASA kuria nepilotuojamus sraigtasparnius, kurie padėtų paviršiumi judančių zondų navigacijai. Sraigtasparniai galėtų ištyrinėti kelią prieš marsaeigį, perduotų tą informaciją į Žemę, o ten jau misijos valdytojai parengtų tikslų maršrutą, kurį būtų galima nusiųsti zondui. Aišku, paties sraigtasparnio judėjimas kelia tam tikrų iššūkių – jis turėtų judėti autonomiškai ir sugebėti pakelti savo svorį retoje Marso atmosferoje, bet tai nėra neišsprendžiamos problemos.

***

Tinkamiausios gyvybei žvaigždės. Prie kokių žvaigždžių didžiausia tikimybė rasti gyvybei tinkamų planetų? Ilgą laiką buvo manoma, kad Saulės masės žvaigždės yra geriausios, mat masyvesnės gyvena per trumpai ir spinduliuoja per daug žalingos energingos spinduliuotės, o prie mažesnės masės žvaigždžių esančios planetos būtų potvyniškai prirakintos, taigi viena jų pusė būtų per karšta, o kita – per šalta. Visgi pastaruoju metu požiūris į mažas žvaigždes – raudonąsias nykštukes – keičiasi. Visų pirma, jų yra labai daug, kone 70% visų Galaktikos žvaigždžių. Antra – jos yra labai ilgaamžės ir stabilios, taigi gyvybė prie jų esančiose planetose turėtų daug laiko atsirasti ir vystytis. Trečia, jei planetą dengia stora atmosfera arba vandenynas, sukimasis gali išlikti net ir arti žvaigždės, potvyninis prirakinimas tada nėra toks efektyvus. Galiausiai, aptikti planetas prie raudonųjų nykštukių turėtų būti lengviau, nei prie didesnių žvaigždžių, nes mažesnei žvaigždei planetos poveikis (ir gravitacinis, ir šviesos pokytis tranzito metu) pasireiškia smarkiau.

***

Savaitės filmukas pristato atsakymą į klausimą, kuris neabejotinai daugeliui neduoda ramiai miegoti. Ar galėtų Mirties žvaigždė sunaikinti planetą, kaip matėme „Žvaigždžių karuose“?

[tentblogger-youtube G_gilUx-eKM]

***

Nauja nova. Šaulio žvaigždyne sužibo nauja nova. „Nova“ lotyniškai reiškia „nauja“; toks pavadinimas žymi, kad tai yra „nauja žvaigždė“. Žvaigždė, aišku, ne nauja, bet sužibo ryškiau nei anksčiau, todėl tik dabar pasimatė plika akimi. Šiais laikais žinome, kad novos yra termobranduoliniai sprogimai ant baltųjų nykštukių paviršių ir jos nebūtinai turi matytis plika akimi. Tačiau būtent ši nova kaip tik matosi – jos ryškis pasiekė +4-ą. Deja, Šaulio žvaigždynas mūsų platumoje šiuo metu pakyla tik labai neaukštai virš horizonto, ir tai tik paryčiais (apie ketvirtą-penktą ryto), taigi pamatyti novą bus sunku. Bet įmanoma.

***

Supernovų dulkės. Visatoje kelias tūkstantąsias tarpžvaigždinės medžiagos masės dalis sudaro dulkės. Dulkes sudaro sunkūs cheminiai elementai, susiformuojantys žvaigždėse termobranduolinių reakcijų metu. Yra du būdai, kaip tie elementai patenka į tarpžvaigždinę terpę: per masyvių žvaigždžių vėjus ir supernovų sprogimų metu. Pirmasis kelias yra gana neefektyvus, o apie antrąjį ilgą laiką buvo manoma, kad supernovos sprogimo banga ir paskleidžia dulkių daleles, ir jas sunaikina. Taigi išliko klausimas, kaip gali tarpžvaigždinėje terpėje būti tiek daug dulkių, ypač ankstyvoje Visatoje. Dabar netikėtai paaiškėjo, kad yra situacijų, kai dulkės prie supernovos nepranyksta. 10 tūkstančių metų senumo supernovos liekanos Šaulio A Rytinės (Sgr A East), esančios mūsų Galaktikos centre, stebėjimai parodė, kad netoli liekanos centro yra daug dulkių. Paaiškėjo, kad turbūt apie 20% dulkių, išmestų supernovos sprogimo metu, išliko ir po smūginių bangų praėjimo. Jei panaši situacija buvo ir ankstyvojoje Visatoje, tai galėtų paaiškinti, iš kur ten greitai prisigamino tiek dulkių, kiek yra stebima. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Science.

***

Štai tiek to kąsnelio šią savaitę. Kaip visada, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse