Šią savaitę net keliose nesusijusiose naujienose rašysiu apie vandenį. Ir Oriono kapsulė iš vandens ištraukta, ir Marse ežerai kažkada tyvuliavo, ir Rosetta apie Žemės vandenį naujų žinių atskleidė. Taigi žiūrėkite po kirpsniuku ir skaitykite į sveikatą.
***
Geminidai. Savaitgalį buvo meteorų Geminidų pikas. Nors gražiausias laikas jau praėjo, jei kada pasitaikytų giedras dangus, jų pamatyti dar bus galima. Meteorų radiantas (menamas taškas, kuriame susikerta jų brėžiamų linijų danguje tęsiniai) yra dvynių žvaigždyne (iš čia ir pavadinimas), kuris matomas vakarais rytuose, netoli Oriono. Beje, Geminidų istorija labai įdomi – dar visai neseniai nebuvo žinoma, iš kokio objekto jie atsirado, o meteorų kiekis piko metu metai po metų vis auga.
***
Kalėdų kometa. Jei praleidote Geminidus ir nespėsite pamatyti jų pabaigos, nenusiminkite – šiemet dar bus į ką pažiūrėti. Gruodžio 22-ą dieną numatomas meteorų Ursidų (kylančių iš Mažųjų Grįžulo ratų) lietus, o pro Balandžio, Triušio ir Eridano žvaigždynus (truputį žemiau Oriono) šiuo metu juda kometa C/2014 Q2 Lovejoy, kurią pamatyti galima per žiūronus arba nedidelį teleskopą. Mūsų platumose šie žvaigždynai yra labai arti horizonto arba slepiasi po juo, bet pamatyti kometą šiokių tokių galimybių bus. Kad tik dangus prasigiedrytų…
***
Oriono grįžimas. Prieš savaitę sėkmingai bandomąjį skrydį atlikusio Oriono įgulos kapsulė taip pat sėkmingai nusileido Ramiajame vandenyne ir buvo pargabenta į sausumą. Iš ten ji bus pervežta į Floridą. Maždaug per Kalėdas kapsulė pasieks Kenedžio kosminių skrydžių centrą, kur bus detaliai ištyrinėta, išardyta ir patikrinta, kaip kito sąlygos joje skrydžio metu.
Beje, Orione visi valdantys kompiuteriai yra maždaug 12-os metų senumo. Kodėl pasirinkti tokie, o ne naujesni modeliai? Ogi todėl, kad NASAi tokiose misijose daug svarbiau patikimumas, nei sistemos darbo greitis. Taigi sena sistema, daug kartų išbandyta ir laboratorijose, ir naudojama Boeing keleiviniuose lėktuvuose, yra pats tas. Aišku, sistema apsaugoma ir kitaip – visos jos dalys įdiegtos trimis kopijomis, kad iškilus problemoms būtų atsarginių.
Tuo tarpu Boeing, kuriantys Orioną nešiančią raketą Space Launch System, pristatė filmuką, kaip jie įsivaizduoja žmonių kelionę į Marsą.
***
Kalėdos kosmose. Astronautai ir kosmonautai į Žemę grįžti Kalėdoms paprastai negali. Taigi, kaip švenčiamos Kalėdos orbitoje? Per keletą dešimtmečių kosminių misijų yra buvę visko – neatidėliotinų darbų, skardinių eglučių ir netgi šviežių mandarinų. Plačiau – šiame straipsnyje.
***
Mėnulio jubiliejus. Gruodžio 11-ą dieną suėjo 42-eji metai nuo tos dienos, kai žmonės paskutinį kartą išsilaipino Mėnulyje. Apollo-17 misija buvo paskutinis kartas, kai žmonės nuo Žemės nutolo daugiau, nei žemoji orbita. Pasidžiaugti galime nors tuo, kad viltys sugrįžti į Mėnulį ir nukeliauti dar toliau nėra pamirštos.
***
Marso ežeras. Pasirodo, Smalsiukas važinėja seno ežero dugnu. Kažką panašaus mokslininkai įtarė jau seniai, bet naujausi duomenys leidžia spręsti, kad ežeras gyvavo žymiai ilgiau ir buvo žymiai didesnis, nei manyta iki šiol. Gale kraterio, kuriuo Smalsiukas važiuoja centre esančio Sharp kalno link, paviršiaus nuotraukose matyti įvairūs uolienų tipai; didelė dalis šių uolienų yra įvairių tipų nuosėdos: kai kurios susidarančios stovinčiame vandenyje, kitos – judančiame. Iš viso šito galima pagrįstai spręsti, kad prieš pusketvirto milijardo metų visą Gale kraterį ilgą laiką dengė vanduo, kurį maitino upių sistema.
Kita, irgi su vandeniu susijusi, žinia iš Marso – naujas tikslus Marinerio kanjono žemėlapis leidžia spręsti, kad dalis kanjono kalnų susiformavo, kai regioną supurtė galingi drebėjimai. Šie drebėjimai leido šlapiam ten buvusiam smėliui suformuoti pailgas struktūras, vėliau sutvirtėjusias iki kalnų.
Marso apžvalgos zondo nuotraukose aptiktas maždaug dviejų kilometrų skersmens raukšlėtas apskritimas, įsiterpęs visiškai lygioje plynėje. Manoma, kad šią formą sukūrė lavos burbulas, išsipūtęs po paviršiumi ir jį suraukšlėjęs. Taip pat lavos karštis galėjo ištirpdyti paviršiuje buvusį ledą, suformuodamas tuštumas. Beje, MRO daromas nuotraukas šiuo metu galima gana greitai pamatyti ir internete – jomis dalintis nusprendė dabar zondo kameras valdanti kanadiečių komanda. Dalį gražiausių nuotraukų rasite čia.
***
Cerera artėja. Zondas „Dawn“, pernai palikęs asteroidą Vestą, artėja prie nykštukinės planetos Cereros. Neseniai išplatinta pirmoji zondu daryta planetos nuotrauka, kuri kol kas yra gerokai prastesnė, nei galima įžiūrėti su Hablu iš Žemės orbitos. Bet jau sausio pabaigoje numatyta padaryti naujų nuotraukų, kurios prilygs Hablo kokybei, o paskui situacija tik gėrės. „Dawn“, aplankiusi Vestą, atskleidė daug netikėtų žinių apie asteroido sandarą ir tikėtiną evoliuciją. Beveik neabejojama, kad Cereros tyrimai bus panašiai derlingi.
Kalbant apie Hablą, jis jau dirba 25-erius metus ir turėtų dar tarnauti bent iki 2020-ųjų. Vėliau teleskopo sudedamosios dalys – ir moksliniai instrumentai, ir pagalbinės sistemos – viena po kitos taps netinkamos naudojimui ir teleskopas greičiausiai nukris į Žemę. Teoriškai jo darbą būtų galima pratęsti ir ilgesniam laikui, bet tam reikėtų aptarnavimo misijos, o tokia nėra numatyta. NASA pati tokios galimybės neturės dar bent dešimt metų, kol pradės veikti Orionas, o sutartyse su privačiomis skrydžių bendrovėmis panaši misija taip pat nefigūruoja. Reikia tikėtis, kad Džeimso Vebo (James Webb) teleskopas daugiau nevėluos ir tikrai pakils į orbitą 2018-aisiais metais.
***
Vandens kilmė. Iš kur atsirado vanduo Žemėje? Beveik neabejotinai jis čia buvo atneštas jau po planetos susiformavimo, nes tokiu atstumu nuo Saulės visas „laisvas“ (uolienose neužrakintas) vanduo būtų greitai išgaravęs. Ilgą laiką buvo manoma, kad vandenį atnešė kometos, mat jų sudėtyje yra daug vandens ledo. Bet kuo toliau, tuo labiau toks paaiškinimas atrodo neteisingas. Jau seniau buvo nustatyta, kad Oorto debesyje (labai toli nuo Saulės) susiformavusiose kometose vandenilio izotopo deuterio dalis yra gerokai didesnė, nei Žemės vandenyje. Dabar Rosettos duomenys parodė, kad deuterio per daug ir kometoje 67P, kuri greičiausiai susiformavo arčiau Saulės, Kuiperio žiede. Tai irgi ne pirmas kartas, kai Kuiperio žiedo kometose randama per daug deuterio, bet naujieji duomenys yra patys tiksliausi. Taigi atrodo, kad Žemės vandenį atnešė asteroidai; juose deuterio dalis yra beveik tiksliai tokia pati, kaip ir Žemėje. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Science (deja, priėjimas mokamas).
Tuo tarpu zondo Philae nusileidimo vieta vis dar neaiški. Misijos vadovai mano, kad jis nusileido kažkur kometos galvoje esančio didelio kraterio pakraštyje.
***
Savaitės paveiksliukas – labai senas. Jį padarė Cassini pakeliui į Saturną, kai skrido pro Jupiterį 2000-aisiais metais. Tokią didžiausios Saulės sistemos planetos perspektyvą matome labai retai, o tai tik prideda žavesio. Daugiau panašių nuotraukų reikės palaukti – į Jupiterį šiuo metu skrenda NASA zondas Juno, kuris turėtų atvykti 2016-aisiais, o dar vienas zondas – Europos JUICE – išskris tik 2022-aisiais.
***
Titano kopos. Saturno palydove Titane jau senokai aptiktos labai aukštos ir ilgos kopos – jų aukštis siekia šimtus metrų, o ilgis matuojamas kilometrais. Maža to, kopų forma yra priešinga, nei galėtų sukurti iš rytų į vakarus paprastai pučiantys vėjai palydovo paviršiuje. Kaip jos galėjo susiformuoti, NASA mokslininkai ištyrė vėjo tunelyje, bandydami įvairios sudėties smėlio kruopeles. Paaiškėjo, kad Titano smėlį geriausiai atitinkančias daleles išjudinti gali tik vėjas, pučiantys sparčiau nei 1,4 metro per sekundę greičiu. Toks greitis gali pasirodyti mažas, bet Titane, kurio atmosferos slėgis ties paviršiumi 12 kartų viršija Žemės, jau ir toks vėjas yra tikra audra. Tipiniai vėjai Titane tokio greičio nesiekia, taigi kopų nepaveikia, o susiformuoja jos per dvi dideles audras, kylančias kiekvienais Saturno metais, kai Saulė kerta planetos (ir palydovo) pusiaują. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
Praeitą savaitę paviešinti nauji, labai detalūs šešių Saturno palydovų paviršiaus žemėlapiai. Trijuose iš jų – Rėjoje, Dijonėje ir Tetijoje – matyti didžiulės tamsiai raudonos dėmės viename pusrutulyje. Pasirodo, Saturno spinduliuotė (savoji ir atspindėta) išdegino didžiulius plotus šiuose palydovuose. Taip pat žemėlapiuose matyti nuosėdos, susikaupusios palydovams judant pro Saturno žiedus, ir ledo kepures, besiformuojančias dėl geizerių išsiveržimų Encelade.
***
Kur skristi? Egzoplanetų, panašių į Žemę, ieškome dėl keleto priežasčių: bandymo suprasti, kaip vystėsi mūsų planeta, nežemiškos gyvybės paieškų, o galvojant optimistiškai – net ir ateities kolonijų ieškojimo. Dabar grupė mokslininkų apskaičiavo, kad gyvybei tinkamos sąlygos gana ilgai – net pustrečio milijardo metų – gali egzistuoti prie jaunų mažų žvaigždžių. Šios žvaigždės – maždaug Saulės masės ir mažesnės – dar prieš pradėdamos „normalų“ gyvenimą pagrindinėje sekoje švyti pakankamai ryškiai, kad aplink jas susidaro zona, tinkama skystam vandeniui egzistuoti. Taigi tokios jaunos sistemos gali būti dar vienas geras taikinys, ieškant galimai į mūsiškę panašiai gyvybei egzistuoti tinkamų planetų. Tyrimo rezultatai arXiv.
Tęsiant kalbą apie ateities kolonijas: tam, kad į jas išskristume, reikia įveikti daugybę technologinių iššūkių. Vienas iš jų – nustatyti, į kurias žvaigždžių sistemas skristi. Tą padaryti mums padeda spektroskopiniai jų stebėjimai, leidžiantys nustatyti planetų atmosferų sudėtį. Apie tai detaliai ir matematiškai, bet nuosekliai rašoma šiame straipsnyje.
***
Pačioje pabaigoje – filmukas. Praeitame kąsnelyje daviau nuorodą į straipsnį apie realias ir nerealias kosmoso nuotraukų spalvas, o dabar apie tai – vaizdo siužete. Gal nieko labai naujo ir nesužinosite, gal kiek per daug spalvų korekcijos ir pateikimai vadinami „melu“, bet bendrai paėmus tema įdomi.
[tentblogger-youtube _9NMXy1FKPA]
***
Štai ir viskas šią savaitę. Kaip visada, komentarai ir klausimai laukiami.
Laiqualasse