Šią savaitę daug žinių apie dvi misijas, artėjančias prie savo taikinių. Rosetta keliauja prie kometos, o New Horizons – prie Plutono. Laiko iki susitikimų liko nebedaug, mokslinės ir šiaip įdomios informacijos gaunama jau dabar, taigi ir naujienų vis gausėja. Taip pat po kirpsniuku rasite ir kitokių kosminių naujienų, tad kviečiu skaityti.

***

Pradėkime nuo filmuko, kuriame nagrinėjamas labai fantastiškai skambantis klausimas – kaip pajudinti Žemę. Ir klausimas čia ne suktas („Žemė ir taip juda!“), o visai rimtas, tik labai jau futuristinis. Po kelių šimtų milijonų metų Žemėje taps per karšta gyventi tiesiog dėl Saulės kaitimo. Šią problemą išspręsti galima pajudinant Žemę į toliau nuo Saulės esančią orbitą. Kaip tą padaryti – žiūrėkite vaizdo siužete.

[tentblogger-youtube cF02JwvvAiM]

***

Kolonizuokim Venerą. Kai kalbame apie galimas žmonių kolonijas kituose dangaus kūnuose, paprastai šnekama apie Mėnulį ir Marsą. Kartais – apie asteroidus. Venera dažniausiai lieka nuošalyje. Yra manančių, kad nepelnytai. Šiame straipsnyjepristatoma skrajojančios kolonijos Veneroje idėja. Maždaug 50 km virš Veneros paviršiaus atmosferos slėgis ir temperatūra yra panašūs į žemiškuosius, taigi tokiame aukštyje pakabinta kolonija būtų žymiai saugesnė, nei kolonija Mėnulio ar Marso paviršiuje. Pridėkime prie to apsaugą nuo ultravioletinių Saulės spindulių, ir argumentas už tokią koloniją tampa visai svarus. Žinoma, tai yra tik teoriniai pamąstymai, niekas kol kas nesiruošia skristi į Venerą, bet apsvarstyti tokią galimybę kaip alternatyvą Marsui – įdomu.

***

Privačiai į Marsą. Kompanija Mars One, pasišovusi 2024-aisiais į Marsą išsiųsti pirmuosius kolonistus, dar 2018-aisiais žada ten pat nusiųsti nusileidimo aparatą, kuris tyrinės būsimą kolonijos aplinką. Jame bus gabenami septyni moksliniai instrumentai, o kokie jie galėtų būti ir ką galėtų daryti, Mars One klausia visų susidomėjusių. Paskelbtas mokslinių tyrimų idėjų konkursas atviras dalyviams iš viso pasaulio. Vienas iš septynių instrumentų bus parinktas iš universitetų tyrimų grupių atsiųstų pasiūlymų; keturi – iš visų pasiūlymų, patenkančių į tam tikras kategorijas (vandens išgavimo, grunto paėmimo, saulės energijos gavimo ir fotografavimo); likę du bus parduoti daugiausiai sumokėjusiems ir galės būti tiek moksliniai, tiek reklaminio pobūdžio dalykai. Daugiau informacijos rasite oficialiame Mars One kvietime.

***

Rosetos kometa. Jau po mėnesio su trupučiu zondas Rosetta pasieks kometą 67P/Čuriumov-Gerasimenko. Iš zondo padarytų nuotraukų dabar jau pavyko sudaryti kometos sukimosi filmuką. Tiesa, kometa vis dar tėra tik poros dešimčių pikselių dėmė, bet vaizdas kasdien vis gerės. Šiuo metu zondą nuo kometos skiria apie 50 tūkstančių kilometrų. Turint omeny, kad kometos dydis tėra 3×5 km, jau vien tai, kad zondas sugeba kažką įžiūrėti, yra didelis pasiekimas.

O toji kometa dar ir vandeniu spjaudosi. Iš principo tai nieko keista – visos kometos sudarytos iš uolienų ir ledo, taigi artėdamos prie Saulės ima tirpti ir garuoti. Tačiau 67P jau dabar, dar nutolusi nuo Saulės dvigubai toliau, nei Marsas, išgarina po maždaug 300 mililitrų – daugiau nei stiklinę – vandens per sekundę. Tai yra labai netikėta, o garavimo sparta, artėjant prie Saulės, vis didės.

***

Serpentinas Vestoje. Asteroidą Vestą daugelis jau spėjo primiršti po to, kai Dawn zondas pasuko Cereros link. Bet zondo duomenys vis dar analizuojami ir atrandama naujų asteroido istorijos detalių. Viena iš asteroido paviršiaus keistenybių yra tamsi medžiaga, dengianti nemažą paviršiaus dalį; tuo tarpu dengiamas paviršius yra gana šviesus. Dabar paaiškėjo, kad toje tamsioje medžiagoje yra mineralo serpentino. Šis mineralas suyra 400 laipsnių temperatūroje, taigi negalėjo susiformuoti ugnikalnių išsiveržimų metu. Tai paneigia vieną iš medžiagos kilmės hipotezių ir palieka tik vienintelę – mažų asteroidų smūgius į Vestos paviršių. Tyrimas aprašomas žurnale Icarus.

***

Savaitės paveiksliukas – Saturno nuotrauka. Tai yra viena iš dvidešimties nuotraukų, kurias UniverseToday parinko Cassini zondo dešimtmečiui paminėti. Būtent 2004-aisiais metais Cassini atskrido į Saturno sistemą ir pradėjo siųsti daugybę duomenų apie žieduotąją planetą ir jos palydovus. Tik Cassini dėka sužinojome apie Titano jūras, Encelado geizerius ir dar daugybę kitokių įdomybių.

***

Nauji horizontai. Zondas New Horizons pasiekė „Plutono erdvę“. Tai reiškia, kad nuo Saulės zondas nutolęs daugiau, nei mažiausias atstumas tarp Saulės ir Plutono. Iki susitikimo su Plutonu liko dar metai, bet jau dabar galime pamatyti įvairių nykštukinės planetos nuotraukų. O jei norite pamatyti Plutoną patys, galite paieškoti jo vakarais rytiniame danguje, Šaulio žvaigždyne. Tiesa, tam reikės galingo teleskopo, nes Plutonas yra blausesnis nei 14-o ryškio.

***

Žvaigždžių koncertai. Žvaigždės vibruoja: karšta medžiaga kyla į paviršių, šalta leidžiasi žemyn, dar pridedame prie to dėmes, ir gauname nuolatinį šviesio kitimą. Jį galima išmatuoti ir netgi paversti garsu – taip kartais lengviau atskirti žvaigždžių tipus, nei žiūrint vien į vaizdinę informaciją. Dabar paaiškėjo, kad iš vibracijų periodo galima nustatyti ir prožvaigždės (pagrindinės sekos dar nepasiekusios žvaigždės) amžių. Kuo jaunesnė žvaigždutė, tuo lėčiau ji vibruoja. Žvaigždei žiebiantis, procesas spartėja. Naudojant šį metodą, bus galima žymiai lengviau nustatyti įvairių prožvaigždžių amžių. Tyrimas aprašomas žurnale Science.

***

Gliese 581 paslaptys. Gliese 581 yra žvaigždė su žinoma planetine sistema. Tačiau kiek planetų ten yra atrasta, vis dar neaišku. Klausimą kelia dvi planetos-kandidatės – Gliese 581d ir Gliese 581g. Planeta „d“ pirmą kartą atrasta dar 2007-aisiais, o „g“ – 2010-aisiais. Tačiau beveik iškart buvo pareikštos abejonės šių planetų egzistavimu, nes stebėjimai skirtingais instrumentais davė skirtingus rezultatus – vienais atvejais planetos buvo randamos, kitais – ne (apie tai truputį buvau rašęs dar 2010-aisiais). Pastaruoju metu buvo manoma, kad tos planetos lyg ir egzistuoja, bet štai nauji, žymiai detalesni stebėjimai rodo, kad planetomis laikytis signalai greičiausiai yra žvaigždės aktyvumo požymiai. Žvaigždės aktyvumas – greičiausiai dėmės ir protuberantai – sukelia spektrinių linijų poslinkius, kurie gali priminti planetų sukeliamą žvaigždės judėjimą pirmyn-atgal. Įvertinus šį poveikį, planetos „d“ ir „g“ pranyksta, o kitų planetų signalai, priešingai, smarkiai sustiprėja. Tyrimo rezultatai aprašomi žurnale Science.

***

G2 paieškos. Pernai kurį laiką buvo nemažai kalbama apie objektą G2, artėjantį prie mūsų Galaktikos centre esančios supermasyvios juodosios skylės. Objektas gana paslaptingas, net neaišku, ar jis yra tik dujų debesis, ar jo centre tūno kokia nors žvaigždė arba planeta. Vėliau kalbos aprimo, nes Galaktikos centras pasislėpė už Saulės ir stebėti jo nebuvo įmanoma. Pavasarį stebėjimų sezonas vėl prasidėjo. Praeitą savaitę Keck observatorijos Havajuose komanda nusprendė vieną stebėjimų raundą transliuoti gyvai. Dabar dar galite pamatyti to proceso įrašą.

***

Galaktinis kanibalizmas. Visokie žurnalistai labai mėgsta galaktikų susiliejimus vadinti „kanibalizmu“, tai neatsispyriau pagundai ir aš. Šiaip susiliejimai nėra toks jau baisus procesas, dvi galaktikos tiesiog per milijardus metų susijungia į vieną darinį. O proceso metu susidaro žvaigždžių juostos, nusidriekusios aplink besiliejančias galaktikas; jei galaktikų masių santykis labai didelis, juostos išplėšiamos tik iš mažesnės galaktikos (panašiai Paukščių Takas yra išardęs kelias palydovines galaktikas). Dabar pirmą kartą pavyko išmatuoti vienos tokios juostos, esančios už mūsų Paukščių Tako apylinkių, žvaigždžių judėjimo greičius. Trimatė informacija apie juostos struktūrą ir žvaigždžių judėjimą leis geriau suprasti, kaip vyksta susiliejimo procesas, ypač tai, kaip galaktikose išsidėsčiusi tamsioji medžiaga. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Susivijusi galaktika. Paprastai spiralinės galaktikos tų spiralinių vijų turi arba dvi dideles, arba daug mažyčių (tokios vadinamos „pūkuotomis“). Bet yra ir tokių galaktikų, kurios turi po keturias vijas. NGC 4258 irgi turi keturias vijas, bet dvi iš jų sudarytos ne iš žvaigždžių, o vien iš karštų dujų. Naujos Chandra teleskopu darytos nuotraukos padeda atskleisti, kaip tos vijos susiformavo. Pasirodo, centrinė supermasyvi juodoji skylė toje galaktikoje į jos diską leidžia medžiagos čiurkšles. Energingos dalelės įkaitina dujas ir išstumia jas tolyn, o galaktikos sukimasis suteikia dujoms spiralinių vijų formą. Šitaip juodoji skylė smarkiai lėtina žvaigždžių formavimąsi galaktikoje, neleisdama didelei dujų masei atvėsti iki temperatūrų, reikalingų kolapsui ir fragmentacijai. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai ir visos dešimt praėjusios savaitės naujienų. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų. Pastaruoju metu truputį delsiu į juos atsakyti, bet komentatorių nepamirštu ir tikiuosi pasivyti jau netrukus.

Laiqualasse