Šešioliktasis konkurso darbas. Jo autorė – Aleksandro Stulginskio universiteto Taikomosios ekologijos magistrantė Kristina Gritytė. Ji rašo apie invazines rūšis Baltijos jūroje – kokios jos būna, iš kur ir kodėl jos atsiranda ir kaip su jomis kovojama.
Biologinės invazinės rūšys užkariauja Baltijos jūrą
Kristina Gritytė
Baltijos jūra šiandien yra viena iš judriausių pasaulio jūrų su intensyviu laivų eismu ir itin tankiai apgyventomis pakrančių teritorijomis. Ne nuostabu, kad į šią jūrą patenka daug naujų, dar nematytų rūšių, kurios puikiai pritampančių Baltijos jūros vandenyse. Šios rūšys vadinamos invazinėmis rūšimis. Invazinėmis ar nevietinėmis vandens rūšimis gali būti bet koks organizmas, egzistuojantis ten, kur jis nepriklauso. Kai kurios svetimos rūšys, atsitiktinai patekusios į naują buveinę gali žūti, bet jos gali išgyventi puikiai prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų ir netgi pridaryti labai daug žalos vietinėms ekosistemoms. Taip pat atnešti didžiulius ekonominius nuostolius. Blogiausia yra tai, kad invazinės rūšys naujoje buveinėje neturi natūralių priešų ir kontroliuoja vietinių rūšių populiacija, konkuruoja su jomis dėl maisto ir erdvės.
Baltijos jūroje dabar yra daugiau kaip 120 rūšių gyvūnų ir augalų, kurios čia atvežtos iš kitur. Nors visų jų keliamų grėsmių mes dar nežinome, Helsinkio konvencijos šalys pripažįsta, kad invazinės rūšys yra labai rimta problema. Nemažai naujųjų rūšių Baltijos jūroje įsikūrė nedarydamos jokios žalos ir užima siaurą nišą, bet nuo 3 iki 10 proc. rūšių ima plisti ir gali pakenkti aplinkai, žmogaus ūkinei veiklai ir net sveikatai.
Vienas iš liūdnesnių Baltijos jūros pavyzdžių yra baltoji kriauklė (lot. Mya arenaria), neseniai į Lietuvą patekusi krovininiais laivais iš Šiaurės Amerikos. Buvo manyta, kad ši rūšis buvo atvežta jau Kolumbo laikais. Danų mokslininkai išanalizavo seniausias kriaukles iš Danijos pakrantės ir nustatė, kad baltosios kriauklės Baltijos jūroje atsirado XII- XIII amžiuje. Kas buvo Šiaurės Amerikoje iš europiečių tais laikais buvo vikingai. Vikingai savo laivuose stabilumui palaikyti turėjo akmens balastus, imdavo iš pakrantės akmenis ir juos dėdavo į denį, o kai atplaukdavo į vietą – juos tiesiog išmesdavo į krantą. Tai vienas iš būdų, kaip galėjo baltosios kriauklės patekti į Baltijos jūrą. Mya arenaria šiuo metu užima platų geografinį diapazoną šiauriniame pusrutulyje, abejose Atlanto vandenyno pakrantėse, taip pat Ramiojo vandenyno rytinėje pakrantėje. Kai kurie autoriai teigia, kad ji taip pamažu atsiranda Ramiojo vandenyno vakarinėje pakrantėje. Žmogaus pagalbos dėka ji buvo atsirado Šiaurės jūroje maždaug prieš 400-700 metų. Šiaurės jūra sąsiauriais susisiekia su Baltijos jūra, todėl ši rūšis puikiai galėjo migruoti.
Taip pat prieš daugiau negu 10 metų į Baltijos jūrą buvo introdukuota spygliuotoji vandens blusa – vėžiagyvis iš Kaspijos jūros. 1997 metais ji buvo aptikta Talino ir Parnu uostų prieigose – Suomijos ir Rygos įlankose. Todėl buvo padaryta prielaida, kad šį vėžiagyvį įvežė vienas laivas, kuris apsilankė abiejuose uostuose ir išleido juose balastinius vandenis. Mūsų krantus šis gyvis pasiekė po 2 metų ir sukėlė vadinamąjį „tinklų marą“ – tinklai jais buvo užkimšti kaip vata, ir žvejai negalėjo žvejoti, buvo priversti valyti tinklus ir patyrė didelius ekonominius nuostolius.
Kitas agresyvus, sparčiai plintantis Lietuvos priekrantėje Baltijos naujakurys – juodažiotis grundulas taip pat atkeliavo laivais su balastiniais vandenimis . Kuršių mariose Smiltynės pusėje jis pastebėtas prieš 11-13 metų. Tai rūšis, kuri gerai jaučiasi ir gėluose, ir druskėtuose vandenyse.
Iš Juodosios jūros atkeliavusiems grundulams mūsų dugno riedulynuose labai patiko. Nepaisant to, kad žvejai juos intensyviai gaudo, jų priviso labai daug. Ši naujoji rūšis pažeidė pusiausvyrą jūros dugne. Anksčiau midijos dominavo mūsų riedulynuose, o dabar jų praktiškai nėra, rieduliai beveik pliki.
Nors invazinių rūšių migracija prasidėjo labai seniai, tačiau šiandien labiausiai jų plitimą veikia žmonių mobilumas, prekių gabenimas į užjūrio vietoves. Vienas pavyzdžių – kiniškasis gauruotažnyplis krabas (lot. Eriocheir sinensis), gyvenęs Geltonosios jūros upių žiotyse ir netikėtai atsiradęs Šiaurės jūros pakrantėse. Mokslininkai daro prielaidą, jog šių krabų lervutės tokį kelią galėjo nukeliauti laivų balastiniuose vandenyse. Pastaraisiais dešimtmečiais didėja atogrąžų rūšių dalis, ypač sausumos ekosistemose. Jūroje daugiausia rūšių aptinkama priekrantės lagūnose (pavyzdžiui, Kuršių mariose) bei upių žiotyse. Manoma, kad šis krabas į Baltijos jūros pakrantę įsiveržė prieš 80 metų.
Kaip jie patenka į Baltijos jūrą?
Dauguma jūrų invazinės rūšys patenka per laivo balastinius vandenis (dešimtys tūkstančių tonų per laivą). Dideli laivai turi balastinius tankus, kuriuose kaupiasi nuosėdos. Kai laivas įplaukia į savo paskirties vietą, jis išskiria balastinius vandenis kartu su kokia nors rūšimi, atsitiktinai patekusia į vidų, žuvų būrius ar mikroskopinius organizmus. Krovininiai laivai judėdami turi pakeisti daugiau kaip 10 milijardų tonų balastinio vandens visame pasaulyje kiekvienais metais.
Invazinės rūšys taip pat prisikabinusios ant laivų korpusų išorėje, inkarų, jų grandinių plaukioja visame pasaulyje, taip pat prikibusios ant plastiko ir kitų šiukšlių yra nešiojamos vandenyno srovių. Ne tik laivų balastiniai vandenys yra puikus invazinių rūšių pernešėjas. Tai gali būti ir akvakultūra, kuri yra pervežama lėktuvais ar traukiniais, pramoginės jachtos ir t.t. Europoje žinoma apie 11 tūkst. svetimkraščių rūšių, Lietuvoje – apie tūkstantis.
Kova su invazinėmis rūšimis
Siekiant kovoti su invazinėmis rūšimis, vyriausybės dėmesys skiriamas laivų balastinių vandenų tvarkymui. Nauji reglamentai keliose šalyse reikalauja, kad laivai keistų savo balastinius vandenis, o jūrose gaudyti ne vietine rūšis be žvejo bilieto. Nuo kitų metų pavasario Klaipėdos uoste transatlantiniai laivai nebegalės laisvai išpilti balastinių vandenų. Imdamasi tokių priemonių Lietuva atsiliepė į raginimą visoms Europos Sąjungos (ES) šalims kuo greičiau ratifikuoti tarptautinę konvenciją dėl balastinių vandenų. Konvencija buvo priimta todėl, kad mokslininkai pastebėjo, jog įvairiuose vandenyse atsiranda gyvų organizmų, visiškai nebūdingų vienam ar kitam regionui. Šis reikalavimas nebus taikomas laivams, plaukiojantiems Baltijos jūroje. Pavyzdžiui, nebus reikalaujama, kad iš Talino (Estija) į Klaipėdos uostą atplaukęs laivas būtų pasikeitęs balastinius vandenis. Jeigu laivas iš Viduržemio jūros su balastiniais vandenimis atplaukia į kurį nors Baltijos jūros uostą, o pradėjus jį krauti, balastas išpumpuojamas į uosto akvatoriją, tada atsiranda galimybė patekti mūsų regionui nebūdingiems organizmams.
Konvencija reikalauja, kad balastinis vanduo būtų išpumpuojamas ne tiesiai į akvatoriją, kaip yra dabar, o geriausiu atveju į priėmimo įrenginius arba bent būtų keičiamas atviroje jūroje, kur sklaida ne tokia ryški kaip uosto vandenyse. Laivas, kirsdamas Atlanto vandenyną, turi balastinį vandenį pasikeisti būdamas nutolęs nuo kranto 200 jūrmylių atstumu ir ne mažesniame nei 200 metrų gylyje. Vanduo bus laikomas pakeistu, jeigu talpyklos turinys bus išpumpuojamas tris kartus.