Vakar pasaulio naujienų portaluose pasirodė žinia, kad atrasta dar viena planetų sistema. Žinia adaptuota iš pranešimo spaudai, kurį paskelbė Europos pietinė observatorija (ESO). Beje, paties tyrimo mokslinis straipsnis duombazėje arXiv pasirodė irgi tik vakar. Tačiau šiais laikais planetų sistemos jau tikrai nėra naujiena. Taigi kuo ypatinga ši?

Ogi tuo, kad joje ne tik aptiktos šešios planetos, bet net trys iš jų sukasi gyvybinėje zonoje. Priminsiu, kad gyvybinė zona yra sritis aplink žvaigždę, kurioje esančiose planetose galėtų egzistuoti skystas vanduo. Šios sistemos, priklausančios žvaigždei GJ 667C (t.y. 667-ojo Glyzės katalogo įrašo C narei, mat ta žvaigždė šiaip yra trinarė), gyvybinė zona driekiasi tarp maždaug 0,1 ir maždaug 0,25 astronominio vieneto, arba tarp 15 ir 37 milijonų kilometrų nuo žvaigždės. Taip yra todėl, kad pati GJ 667C yra maža žvaigždė, trigubai mažesnė už Saulę, taigi ir jos kaitra daug mažesnė. Bet visgi ten telpa trys planetos, o visos šešios (arba gal net septynios) sistemos planetos susigrūdusios į pusės astronominio vieneto spindulį (žr. paveiksliuką). Ši sistema yra „dinamiškai užpildyta“ – tai reiškia, kad visos orbitos, kuriose gali ilgą laiką stabiliai aplink žvaigždę skrieti planetos, turi po planetą. Jei tarp šių septynių planetų bandytų įsiterpti dar viena, per astronomiškai trumpą laiko tarpą (gal keletą milijonų metų) ji būtų išsviesta kažkur toli. Panaši situacija yra ir mūsų Saulės sistemoje – visokie rezonansai, ypač kuriami didžiųjų planetų, neleistų planetoms egzistuoti kitur, nei jos egzistuoja dabar.

Atrastos šios planetos naudojant radialinių greičių metodą, padarius žvaigždės judėjimų spektrinę analizę, t.y. nustačius, kokie periodiškumai aptinkami jos svyravimuose. Taip viena po kitos iš duomenų „ištrauktos“ visos planetos ir gauti rezultatai, verti pranešimo spaudai. Bet apie šitai daug nepasakosiu, vis tiek nepasakyčiau daugiau, nei jau senokai buvau rašęs šiame straipsnyje apie kitą Glyzės katalogo žvaigždę ir jos planetą. Beje, net ir apie pačią GJ 667C sistemą ir jos planetą gyvybinėje zonoje jau rašiau.

Šitoje astronaujienoje norėjau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kaip atrodytų gyvenimas tokioje sistemoje. Pabandykime įsivaizduoti, kaip jaučiasi GJ 667Cf planetos gyventojai (minutėlei užmirškime, kad neturime jokių įrodymų, kad ten gyvybė apskritai egzistuoja). Visų pirma, danguje jie turi ne vieną saulę, bet dar ir dvi mažesnes – GJ 667A ir B žvaigždes, esančias vos už 130 astronominių vienetų. Jei Saulė būtų tokiu atstumu nuo Žemės, jos šviesa būtų daugiau nei dešimt kartų ryškesnė, nei Mėnulio pilnaties. Taip pat planeta Cf turi dvi kaimynes, nutolusias ne tiek, kiek Venera ir Marsas nuo mūsų, bei vos per keletą milijonų kilometrų. Mažiausias nuotolis tarp planetų c ir f yra 0,03 astronominio vieneto, arba 4,5 milijono kilometrų – tuziną kartų daugiau, nei nuo Žemės iki Mėnulio. Elektromagnetiniai signalai tarp šių dviejų planetų lėktų vos 15 sekundžių į vieną pusę. Telefonu kalbėtis ar žaisti žaidimų tinkle nelabai įmanoma, bet televiziją žiūrėti pavyktų beveik realiu laiku. Net ir didžiausias nuotolis tarp planetų tėra vos 42 milijonai kilometrų, arba mažiau nei pustrečios minutės užtrunkantis signalo perdavimas. Šių planetų gyventojai vieni su kitais bendrauti galėtų praktiškai nenutrūkstamai. Tačiau vystytųsi visiškai atskirai, kol sukurtų technologines civilizacijas arba kuri nors viena pradėtų keliauti po kosmosą. O dar pridėkime trečią planetą, GJ 667Ce… Kaip būtų pasikeitęs mūsų pasaulis, jei Mėnulis būtų gyvenamas? O jei Marsas? GJ 667C planetinėje sistemoje atsakymai į šiuos klausimus gali būti visai realūs.

Astronomija yra ne tik žiūrėjimas į gražius žiburėlius danguje. Ir ne tik jų nagrinėjimas. Kartais ji gali būti geriausia filosofinių klausimų apie būties prasmę uždavėja. Ir tai – tik vienas iš šio mokslo žavesių.

Laiqualasse