Šią savaitę Kąsnelyje – Paukščių Tako centrinės juodosios skylės užkandžiai, pamėkliškos juostos virš Maršalo salų ir tarpgalaktiniai dujų debesys. Apie viską plačiau ir, kaip visada, iš eilės – po kirpsniuku.

***

Prieš savaitę rašiau apie neva atrastus Tunguskos meteorito fragmentus, ilgą laiką gulėjusius stalčiuose ir tik dabar ištrauktus į dienos šviesą. Gali būti, kad tie fragmentai visgi visai nėra Tunguskos meteorito gabalai. Rusijos mokslų akademijos atstovė Natalija Artemjeva teigia, jog šie pareiškimai yra visiška nesąmonė. Mat per 80 metų, praėjusių nuo Tunguskos sprogimo iki fragmentų surinkimo, tame regione nukrito didesnė kosminių dulkių masė, nei pats Tunguskos meteoritas. Taigi net jei tie akmenys tikrai yra nežemiškos kilmės, įrodyti, kad jie nukrito būtent 1908-aisiais, būtų praktiškai neįmanoma.

***

Šiaip gražūs vaizdai – Mičigano ežero nakties panoramų rinkinys, sudėtas į filmuką. Virtualus sausainis tam, kas atsakys, kodėl ežere atsispindinčios žvaigždės ištįsusios į juostas, nors danguje matomos normaliai.

[tentblogger-vimeo 65504232]

***

Gegužės septintos dienos rytą Maršalo salų Ramiajame vandenyne gyventojai galėjo matyti paslaptingas juostas ir dėmes danguje. Kas jas paliko? Ogi NASA eksperimentas EVEX, skirtas tirti orams viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Eksperimento esmė – susprogdinti tam tikrų dujų pilnas signalines raketas aukštai atmosferoje ir vėliau stebėti, kaip jos sklaidosi. Raudonas ličio debesis ir mėlynai baltos trimetilaliuminio juostos prisideda prie bandymų išsiaiškinti, kokie procesai lemia ramius ir audringus oro srautus kosmoso pakraštyje.

***

Savaitės paveiksliuku parinkau prieš kelias dienas Ramiajame vandenyne matyto Saulės užtemimo nuotrauką. Daugiau įvairių vaizdų rasite čia.

***

Jaunystėje Mėnulis turėjo magnetinį lauką, o vėliau jį prarado, greičiausiai todėl, kad nustojo suktis šąlantis branduolys. Bet kada ir kaip tiksliai branduolys atvėso, o magnetinis laukas nusilpo – nežinia. Modeliai teigia, kad magnetinio lauko turėjo nebelikti prieš 4,1 milijardo metų, bet naujausi iš Mėnulio pargabentų uolienų tyrimai rodo, kad dar ir prieš 3,5 milijardo metų magnetinis laukas buvo stiprus.

Dar vienas neišaiškintas dalykas apie Žemę ir Mėnulį yra vandens kilmė juose. Nauji, vėlgi Mėnulio akmenų, tyrimai rodo, kad į abu kūnus vanduo atkeliavo iš to paties šaltinio, greičiausiai asteroidų smūgių metu. Tai reiškia, kad vandens Žemėje buvo dar iki lemtingo susidūrimo su kitu dideliu objektu, po kurio susiformavo Mėnulis. Kaip vanduo išliko smūgio metu ir neišgaravo – nežinia.

***

Prieš keletą šimtų metų dauguma žmonių didžiąją laiko dalį praleisdavo rūpindamiesi maisto gavimu – dirbdami žemę ar prižiūrėdami gyvulius. Gali būti, kad pirmieji Marso kolonistai turės grįžti prie panašaus gyvenimo būdo, mat užsiauginti maisto Raudonojoje planetoje bus labai sunku. Reikės išspręsti daugybę technologinių problemų ir prižiūrėti didžiulius šiltnamius bei juos aptarnaujančias sistemas.

***

Dujinės planetos, tokios, kaip Saturnas, turėtų po truputį vėsti, o per puspenkto milijardo metų nuo susiformavimo – atšalti gerokai labiau, nei dabar yra. Bent jau jei tikėsime paprastu planetos atmosferos modeliu, kuriame dujos migruoja aukštyn-žemyn kone per visą planetos spindulį. Toks konvekcinis modelis realybės neatitinka, o naujas tikslesnis modelis paaiškina, kodėl. Pasirodo, užuot kilusios iki pat paviršiaus, šiltos dujos sustoja planetos gelmėse, o toliau šiluma turi išeiti lauk difuziškai (perduodama aukštyn dujoms nejudant). Difuzija yra gerokai lėtesnis procesas, nei konvekcija, todėl Saturnas prarado mažiau gelmių energijos, nei manyta anksčiau.

***

Iš visų žinomų egzoplanetų vos keturios – pusė procento – yra spiečiuose. Kodėl? Gali būti, kad spiečiuose žvaigždžių aktyvumas užmaskuoja bet kokius planetų signalus, taigi tiesiog sunku jas aptikti. Dėl to verta žiūrėti į senus spiečius, kuriuose žvaigždžių aktyvumas mažesnis, ir ten ieškoti planetų ar bent jų liekanų. Neseniai rasta įrodymų, kad aplink dvi baltąsias nykštukes artimame Žemei Hajadžių spiečiuje sukasi uolinės planetos arba tokių planetų gabalai. Stebint baltąsias nykštukes, santykinai nesunku nustatyti aplink jas skriejančių planetų cheminę sudėtų, taigi tokie tyrimai ateityje labai pasitarnaus papildant mūsų supratimą apie egzoplanetų įvairovę.

***

Paukščių Tako centrinė supermasyvi juodoji skylė ryja karštas dujas. Tokią naujieną šią savaitę galėjote perskaityti ir Lietuvos naujienų portaluose. Tik reikalas tas, kad apie tikrai karštų – milijardų laipsnių temperatūros – dujų rijimą žinoma jau seniai, o naujai atrastos ryjamos molekulinės dujos. Jų temperatūra – apie 1000 kelvinų – yra aukšta tik lyginant su tipinėmis molekulinių struktūrų temperatūromis, siekiančiomis vos keletą dešimčių laipsnių virš absoliutaus nulio. Manoma, kad dujas kaitina smūginės bangos, sklindančios visaip besivejant magnetiniam laukui labai arti juodosios skylės. Tačiau kol kas tiksli karštų molekulių egzistavimo priežastis nežinoma.

***

Jau kurį laiką žinoma, kad tarp galaktikų driekiasi labai retų dujų juostos, vadinamojo kosminio voratinklio gijos. Pernai tokia juosta, aptikta tarp Andromedos ir Trikampio galaktikų, dar sykį patvirtino konkordacinio kosmologinio modelio prognozes. Dabar šioje juostoje pirmą kartą aptikti iš neutralaus vandenilio dujų sudaryti debesys. Šis atradimas leidžia spręsti, kad dujos gali efektyviai vėsti ir formuoti debesis net tarpgalaktinėje erdvėje, greičiausiai padedamos tamsiosios materijos kuriamo gravitacinio lauko.

***

Praeitą savaitę rašiau apie atrastą santykinai artimą ir labai šviesų gama spindulių žybsnį. Šią savaitę sužinojome, kad žybsnio vaizdą regimųjų spindulių diapazone užfiksavo astronomas mėgėjas. Tai ne pirmas kartas, kai astronomų-mėgėjų stebėjimai gali prisidėti prie profesionalių tyrimų. Dideli teleskopai dažnai yra pernelyg apkrauti, kad kažką galėtų stebėti ilgai ar iš įvairių Žemės vietų, taigi mėgėjų duomenys puikiai papildo profesionalų surinktuosius.

***

Astronominiai paveiksliukai ne veltui traukia akį ir dėmesį – dažnai jie tikrai įspūdingi. Kam nepatinka pasigrožėti ūkais ar kitomis galaktikomis? Tačiau ne mažiau svarbūs, o tikrame moksle dažnai netgi svarbesni, dalykai yra diagramos ir grafikai. Pavyzdžiui, Hercšprungo-Raselo diagrama, nurodanti žvaigždžių šviesius ir spalvas bei leidusi išsiaiškinti žvaigždžių evoliuciją. Arba Hablo diagrama, rodanti atstumus iki galaktikų ir jų greičius, parodžiusi mums Visatos plėtimąsi. Jas abi žino daugelis, o šiame straipsnyje rašoma, kad panašiai vertinama ir taip pat milžinišką įtaką mokslui padaręs grafikas yra galaktikų spalvų histograma, parodžiusi, jog egzistuoja dviejų tipų galaktikos: raudonos ir mėlynos. Mano nuomone, vertėtų žiūrėti iškart į dvimatį vaizdą, kuriame rodoma ne tik galaktikų spalva, bet ir šviesis – tada aiškiau matyti „mėlynasis debesis“ ir „raudonoji seka“ – bet bendrai straipsnio minčiai pritariu.

***

Estai išskrido į kosmosą. Ne, ne visi, o tik vienas mažytis palydovas, antradienį Europos kosminės agentūros „Vega“ raketa iškeltas į orbitą. „ESTCube-1“ yra labai panašus projektas į „Lituanica SAT-1“ – technologijos ir savo galimybių išbandymas, vėliau turbūt atversiantis kelią tolesniems darbams. Sveikinu estus, kurie maždaug pusmečiu aplenkė lietuvius.

***

Vienas iš labai naudingų reiškinių stebint tolimas galaktikas – gravitaciniai lęšiai, leidžiantys pamatyti gerokai ryškesnį, nors iš iškreiptą, tolimų objektų vaizdą. Bet tuos lęšius reikia rasti ir nustatyti, kurie atvaizdai kilę iš vieno objekto. Pagalbos šiame darbe mokslininkai prašo iš mėgėjų – pradėtas naujas „Zooniverse“ projektas „Space warps“.

***

Šįkart ne blicinis Kąsnelis, bet skaitymas gal labai neprailgo. Kaip visada, laukiu komentarų, klausimų ir atsiliepimų.

Laiqualasse