Kur ritasi pasaulis, klausiu?

Ne vienam juk iškyla toks klausimas, pasižiūrėjus visokias TV laidas, politikų pasisakymus ar panašias kasdienio gyvenimo „įdomybes“. O aš jums pateikiu išsvajotą atsakymą, kad žinotumėte, kur tas pasaulis ritasi ir kur nusiris. Kitaip tariant, štai mano naujas rašinys portalui technologijos.lt.

Laiqualasse

4 komentarai

  1. Kaip besisukantiems kūnams pavyksta išlaikyti pusiausvyrą?
    Jeigu svetimkūnis atsitrenkia į orbita besisukanti kūną orbitos liestinės kryptimi ir taip sumažina jo orbitinį greitį, tuomet tas greitis tampa per mažas išsilaikyti orbitoje ir tas kūnas pradėda kristi link centro. Sumažėjus orbitos spinduliui, greičio trūkumas tik dar labiau padidėja ir tuomet kritimas vis turėtų tik spartėti.
    Aš suprantu kad kūnui krentant jo greičio modulis didėja, bet juk pagreitis veikia tik centro link, o orbitos liestinės kryptimi greičio dedamoji nedidėja, taigi ar nesigauna čia toks progresuojantis kritimas, netgi jeigu pradinis svetimo kūno pristabdymas buvo labai menkas.
    Na ir žinoma atvirkštinis progresuojančio pabėgimo atvėjis, jeigu svetimas kūnas greitį padidintų?

    1. Jei smūgio metu visiškai pranyksta greičio dedamoji pagal orbitos liestinės kryptį, tada atsitinka tai, ką rašai – kūnas ima kristi centro link, vis greitėdamas, kol galų gale įkrenta į tą centrą (pvz. Žemės į Saulę įkristų). Tačiau jei greitis tik sumažėja, tuomet orbita iš apskritiminės tampa elipsine. Kūnas ima artėti centro link, tačiau vis dar juda ir statmenai tai krypčiai. Kūno greitis didėja, kol galų gale tampa per didelis, kad centrinio kūno trauka jį išlaikytų, ir kūnas ima tolti. Tada greitis sumažėja ir procesas prasideda nuo pradžių.

      Su pabėgimu analogiškai – tolstant greitis mažėja, kol galų gale tampa per mažas, kad būtų įmanoma tolti dar labiau, ir kūnas vėl pradeda artėti prie centro.

      1. Dėkui už atsakymą.
        Dar norėjau pasiūlyti padaryti įrašą apie orbitinių plokštumų išsidėstymą mūsų aplinkoje.
        Kodėl mūsų platumose mėnulio fazių terminatorius matomas vertikalus http://www.stariel.com/blog/wp-content/uploads/2008/12/moon_phases1.jpg
        o arktyje horizontalus http://1.bp.blogspot.com/-Ar0eHNyq6Lk/TstPh98rleI/AAAAAAAAArg/OKcdhnSx7sU/s1600/Arctic-Moon-Sun.jpg
        Kodėl paukščių taką mes matome daug maž horizontaliai nutysusį, o antarktyje jis šauna vertikaliai į viršų
        http://www.technologijos.lt/upload/image/n/mokslas/geografija/S-30238/nuotrauka-57170/Konkordija_101.jpg
        Taip pat esu girdėjęs, kad pietiniame pusrutylyje danguje matoma mūsų galaktikos dalis nuo mūsų saulės link galaktikos centro, o mūsų pusrutylyje matoma nuo mūsų link pakraščio (jeigu galaktiką issivaizduotume kaip dvimatį diską, tikiuosi suprantamai išsireiškiau). Įdomu ar tai tiesa ir dėl to ten paukščių takas daug įspūdingesnis.

        1. Įdomi mintis, gal ir padarysiu tokį įrašą. Nemanau, kad ten labai daug bus ką rašyti, bet tai ne bėda :)

          Taip, pietų pusrutulyje matome Galaktikos centrą – va graži Labai didelio teleskopo (VLT), esančio Čilėje, ir naktinio dangaus nuotrauka: http://www.mpe.mpg.de/405762/laser.jpg . Taip pat ten matyti ir Magelano debesys, taigi dangus tikrai turėtų būti žymiai įspūdingesnis, nei šiaurėje. Deja, kol kas neteko ten lankytis ir matyti to dangaus.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.