Kąsnelis Visatos XXXII: mirtys ir gimimai

Paskutinė pilna vasaros savaitė vėl atneša šūsnį naujienų apie Smalsiuko nuotykius Marse. Atneša ji ir liūdną žinią – mirė pirmasis Mėnulėnas. Kitų naujienų irgi yra, bet papasakosiu apie viską iš eilės. Tad smagaus skaitymo!

***

Vakar mirė Nilas Armstrongas (Neil Armstrong), pirmasis žmogus, pastatęs koją Mėnulyje. Jam buvo 82-eji metai. Visi internetai pilni pranešimų, komentarų, liūdesio ir prisiminimų. Liūdesys, žinoma, suprantamas, tačiau manau (galbūt tuo pasirodydamas labai bejausmis, bet ką jau padarysi), kad geresnė reakcija yra atsiminti jį ir dar sykį skleisti žinią apie tai, kuo pats Armstrongas gyveno: kosmoso tyrimus, Mėnulį ir žmones jame. Ir pamerkti akį Mėnuliui, nes būtent tą siūlo jo šeima visiems norintiems prisiminti astronautą.

Ta proga galima pasižiūrėti pirmojo nusileidimo Mėnulyje vaizdo įrašus.

***

Kažkas miršta, bet kažkas ir gimsta. Smalsiuko veikla Marse sekama kaip naujagimio elgesys: štai pirmasis žvilgsnis, pirmasis galūnių pakrutinimas, pirmasis apsisukimas, pirmas lazerio šūvis… Dabar sulaukėme ir pirmojo pajudėjimo, o netrukus „Curiosity“ pradėjo važiuoti savo tikslo – Sharp kalno – link. Sėkmingas pajudėjimas iš nusileidimo vietos yra toks pat reikšmingas įvykis, kaip ir sėkmingas nusileidimas, nes marsaeigis nedaug ko vertas, jei tik tupi viename taške.

Tuo tarpu Smalsiuko cheminės analizės laboratorija pradėjo savo darbą. Lazeriu lydomos uolienos nėra tik žaidimas: šalia lazerio įtaisyta kamera ir spektrometras nustato, kokią spinduliuotę skleidžia paveikti akmenys ir taip išaiškina jų struktūrą. Tokie tyrimai padės ir suprasti, kaip Marsas formavosi ir kokie areologiniai* procesai ten vyko, ir nustatyti galimus pavojus ateities tyrinėtojams ir kolonistams.

Vieta, kurioje Smalsiukas nusileido, pavadinta rašytojo fantasto Rėjaus Bredberio garbei. Nors literatūrinis Marso užkariautojas mirė nesulaukęs, kol žmonės nuvyks į Raudonąją planetą, jo atminimas išlieka ateičiai.

O štai – šiaip įdomybė. Ant Smalsiuko yra pritaisytas Saulės laikrodis, o ant jo pagrindo puikuojasi palinkėjimas visiems Marso tyrinėtojams.

* – „geologija“ – tik žemėje. Mėnulyje – selenologija, Marse – areologija. Galite pamąstyti, kaip vadintųsi atitinkami procesai Veneroje ir Merkurijuje :)

***

Vos spėjo nusileisti Smalsiukas, o NASA jau ruošiasi į Marsą siųsti dar vieną nusileisiantį objektą. Naujasis projektas vadinasi „InSight“, o jo tikslas – Marse nutupdyti prietaisą, kuris tyrinėtų planetos vidinę sandarą, nustatytų Marso branduolio savybes ir padėtų geriau suprasti uolinių planetų formavimosi ypatumus. Ši misija buvo pasirinkta iš trijų kandidačių; nepasisekė Titano ežerų tyrimo ir per kometas šokinėjančio zondų kūrėjams.

Nors NASAi užteko pinigų tik vienai kosmoso misijai, biudžete dar liko lėšų finansuoti įvairių naujų technologijų vystymui. Rugpjūčio pradžioje NASA paskelbė, jog finansuos 28 ateities technologijų projektus – 18 „idėjų“ stadijoje ir 10 „vystymo“ stadijoje. Ką gali žinoti, gal po keleto metų nanotechnologijomis kuriami palydovai ir autonominiai statybų robotai kitose planetose taps realybe?

***

Pora pažintinių straipsnelių apie Žemės atmoferoje ir iškart už jos vykstančius dalykus. Pirmasis – apie „dvaseles“ viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Tos dvaselės yra elektros iškrovos, pasireiškiančios virš audrų debesų ir nusidriekiančios per dešimtis kilometrų į viršų. Šiomis dienomis pagaliau įmanoma jas nufilmuoti; anksčiau labai trumpa reiškinio trukmė (tūkstantosios sekundės dalys) neleisdavo to padaryti.

Antrasis straipsnis yra net ne straipsnis, o filmukas apie „spinduliuotės juostas“ („radiation belts“), juosiančias mūsų planetą. Šiose juostose Žemės magnetinis laukas įkalina energingas Saulės vėjo daleles. Ten besisukdamos, dalelės gali pažeisti pro šalį skriejančius palydovus ir erdvėlaivius, taip pat kenkti komunikacijų technologijoms Žemės paviršiuje. Nauji NASA palydovai tyrinės šią sritį ir padės tiksliau įvertinti galimą jos poveikį žmonių veiklai.

***

Aplink Mėnulį besisukantis stebėjimų zondas (Lunar Reconnaisance Orbiter) aptiko atsmoferos pėdsakų. Toji atmosfera, beje, sudaryta iš helio – kone lengviausių dujų. Kuo mažiau masyvus dangaus kūnas, tuo sunkiau jam išlaikyti dujas aplink save, o pirmosios pabėga būtent lengvos dujos – būtent todėl Jupiterio atmosferoje vandenilio daug, o Žemės – mažai, mat laisvas vandenilis lengvai pabėga į kosmosą. Taigi Mėnulyje aptiktas helis, kad ir kiek nedaug jo būtų, kelia įvairių klausimų. Ar jis ten atnešamas Saulės vėjo? O gal veržiasi iš kokių popaviršinių ertmių? Į klausimus padės atsakyti tolesni Mėnulio paviršiaus ir virš jo galbūt esančios atmosferos tyrimai.

***

Kompanija „Planetary Resources“, įkurta prieš keletą mėnesių ir planuojanti kasinėti asteroidus, kol kas rengia planus grupei teleskopų, kurie padėtų aptikti ir ištirti pelningiausias kosmoso uolas prieš skrendant iki jų. Bet teleskopai juk galėtų būti panaudoti ir kitkam, ar ne? Štai vienas MIT mokslininkas siūlo juos naudoti egzoplanetų paieškoms. O patys „Planetary Resources“ atstovai kviečia visus norinčius siųsti 90 sekundžių trukmės klipus, kuriuose būtų pristatomos idėjos, kam dar tiktų planuojamieji teleskopai. Įdomiausios idėjos turėtų būti įgyvendintos, nes teleskopai asteroidus žvalgys ne visą laiką.

***

Kai Saulės gyvenimas artės į pabaigą, mūsų žvaigždė išsiplės į raudonąją milžinę. Jos spindulys pasieks maždaug Žemės orbitą, taigi vidinėms trims arba visoms keturioms planetoms nusimato ne koks likimas – jos paprasčiausiai sudegs Saulės-milžinės kaitroje. Nors toks scenarijus yra labai tikėtinas, kol kas nebuvo aptikta jokių planetų sunaikinimo įrodymų. Bet dabar aptikta žvaigždė, kurios cheminė sudėtis leidžia spėti ją neseniai prarijus planetą. Stebimoje žvaigždėje yra labai daug ličio, kuris šiaip žvaigždėse turėtų išnykti termobranduolinių reakcijų metu. Bet jei neseniai žvaigždės paviršiuje išgaravo planeta, šios ličio sankaupos dar gali būti užsilikusios. Turint omeny, kad žvaigždė yra labai sena raudonoji milžinė, situacija visai įmanoma. Be to, prie žvaigždės atrasta planeta, besisukanti labai ištęsta elipsine orbita. Prie senų žvaigždžių tokių orbitų būti neturėtų, nebent planetą paveikė į žvaigždę krentanti kita planeta.

***

Paukščių Takas šiaip nėra labai išskirtinė galaktika: nors ir gana masyvi kaip spiralinei, bet panašių į ją salų Visatos platybėse rasta ne viena ir ne dvi. Tačiau mūsų aplinka – jau gerokai labiau neįprasta. Iki šiol nebuvo pavykę aptikti nei vienos galaktinės sistemos, kuri primintų Paukščių Taką ir Magelano debesis. Tik dabar astronomams pavyko tai padaryti, ir rado jie netgi ne vieną, o du egzempliorius. Naršydami po didžiulio apžvalginio stebėjimo GAMA duomenis, mokslininkai aptiko 14 spiralinių galaktikų, turinčių po dvi mažesnes kompaniones, o dvi aptiktos sistemos yra „beveik tikslios [Paukščių Tako] kopijos“. Prieita išvados, kad panašių į Magelano debesis galaktikų galima rasti prie maždaug kas trisdešimtos į Paukščių Taką panašios galaktikos, o prie kitokių (gerokai didesnių/mažesnių arba elipsinių) jų išvis nebūna. Tai neprieštarauja skaitmeninių modelių rezultatams, kurie irgi rodo, jog Magelano debesų tipo galaktikos – labai didelės ir artimos – yra nedažni didesnių galaktikų palydovai.

***

Dvidešimtojo gimtadienio proga Hablo teleskopo komanda metų pradžioje paskelbė konkursą „Paslėptieji Hablo lobiai“ („Hubble‘s Hidden Treasures“). Projekto tikslas – atskleisti nuostabius vaizdus, besislepiančius tarp daugiau nei 700 tūkstančių nesutvarkytų teleskopu padarytų nuotraukų. Iki gegužės 31-osios visi norintys galėjo knistis po Hablo duomenų archyvus, ieškoti gražių vaizdų ir arba juos siųsti iškart, arba apdirbti kompiuteriu ir siųsti jau paruoštus paveikslus. Dabar paskelbti konkurso laureatai ir jų darbai. Laimėjęs paveiksliukas – žemiau:

Ūkas NGC 1763. ©Josh Lake, Hubble, NASA
Ūkas NGC 1763. ©Josh Lake, Hubble, NASA

***

Štai ir visos naujienos šiam kartui. Vis dar vasara, taigi jų ne per daugiausia, bet šis tas susirenka. Nuo kitos savaitės, įtariu, pagausės.

Laiqualasse

12 komentarų

    1. Tampi mano asmeniniu rašybos, gramatikos ir t.t. taisytoju :) Labai ačiū :)

      1. Jei kartais sugalvotum dar ką įdomaus parašyti į technologijas, būtų lengviau taisyti ;)

        1. O tai gal tu esi tas, kuriam technologijų administracija duoda mano rašliavas taisyti, prieš publikuodami? :)

          Ką nors turbūt parašysiu, tik reikia geros idėjos. Dabar vasara baigiasi, tai bus laikas idėjoms gimti.

  1. >>Ta proga galima pasižiūrėti pirmojo nusileidimo Mėnulyje
    Įdomu, kaip buvo išspręsta spinduliuotės problema (radiacijos poveikis žmogaus gyvybei)?
    >>Vieta, kurioje Smalsiukas nusileido, pavadinta rašytojo fantasto Rėjaus Bredberio garbei.
    Užuomina į tai, kad fantastas ten pirmas „surado“ gyvybę (1920m)? Perrašoma istoriją? O kaip dėl Džiovanio Skiaparellio straipsnio 1890 metų apie gyvybę marse? O Gilberto Welso „Pasaulio karai“ 1897m? Jokio sąmokslo.

    1. „Įdomu, kaip buvo išspręsta spinduliuotės problema (radiacijos poveikis žmogaus gyvybei)?“

      Šito nežinau. Kažkoks ekranavimas tikrai buvo, bet turbūt gerokai prastesnis, nei šiandien ISS’e. Aišku, tokia skardinė, kaip „Apollo“, šiandien nepraeitų saugumo reikalavimų.

      „Užuomina į tai, kad fantastas ten pirmas „surado“ gyvybę (1920m)? Perrašoma istoriją? O kaip dėl Džiovanio Skiaparellio straipsnio 1890 metų apie gyvybę marse? O Gilberto Welso „Pasaulio karai“ 1897m? Jokio sąmokslo.“

      Nemanau, kad tai kokia nors užuomina, nes „Curiosity“ misijos pagrindinis tikslas nėra gyvybės paieškos. Tiesiog Bredberis yra labai žymus apie Marsą rašęs fantastas; be to, jis neseniai mirė. Velsas (beje, Herbertas, ne Gilbertas) ar Skiaparelis gal irgi kada nors „gaus“ savo vietoves Marse :)

            1. Ir kas gi nustebino? Kad aš ne viską žinau? Bet juk niekada priešingai ir nesakiau :) Apsimetimas visažiniais yra pseudomokslininkų ir kitokių šarlatanų bruožas.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.