Vienos didžiausių naujienų kosmoso mėgėjams, bent jau Amerikoje, šią savaitę nelabai susijusios su kosmosu. Pernai baigę tarnybą šatlai iškeliavo į amžino poilsio vietas įvairiuose muziejuose. Bet yra ir kosminių žinių – apie šokinėjančias planetas, besipurtantį Marsą ir dulkes prie žvaigždžių. Smagaus skaitymo!
***
Taigi, pradėkime nuo šatlų. Prieš porą savaičių NASA paskelbė, kur išsiųs savo šatlus, baigusius savo misijas pernai liepą. Vienas šatlas – Atlantis – pasiliks Floridoje, Kenedžio kosminiame centre prie Kanaveralo iškyšulio, kur taps lankytojų centro eksponatu. Endeavour šių metų pabaigoje išskris į Los Andželą, kur bus nutupdytas Kalifornijos mokslo centre. Na o Discovery ir Enterprise skraidė jau šią savaitę. Discovery iš Floridos, uždėtas ant specialiai pritaikyto Boingo-747, nuskrido į šalia Vašingtono esantį miestelį Chantilly (Šantili), kur tapo Nacionalinio Smitsonijano oro ir erdvės muziejaus (Smithsonian Institution’s National Air and Space Museum) eksponatu. Ten įvyko oficiali nuosavybės teisių perdavimo ceremonija, kurios metu Discovery buvo pastatytas nosim į nosį su Enterprise – šatlu, kuris tame muziejuje eksponuojamas jau nuo 2003-ųjų metų. Enterprise užleido vietą Discovery, o pats išskris į Niujorką, „Bebaimio“ Jūros, oro ir erdvės muziejų (Intrepid Sea, Air & Space Museum; „Intrepid“ yra JAV karinio laivo, nuo kurio prasidėjo muziejaus istorija, pavadinimas).
***
Dabar – ne visai naujiena, bet labiau istorinė įdomybė. Kai dar šatlai skraidė į kosmosą, juose (ir ne tik juose) skrisdavę astronautai pastebėdavo kartais akyse sužimbančius blyksnius. Jie pasikartodavo kas keletą minučių, tačiau kartais padažnėdavo net iki kelių blyksnių per minutę. Netrukus atrastas ir paaiškinimas – tai akies tinklainė reaguodavo į pro ją lekiančius kosminius spindulius. Didelės energijos dalelėms akies obuolio skystis tapdavo burbuline kamera, o tinklainė – puikiu detektoriumi, nes pro ją lekiantis spindulys sukeldavo receptorių reakciją, kurią žmogaus smegenys interpretuodavo kaip šviesos blyksnį. Vienas kitas toks žybsnis akims nepakenkia, bet per ilgą laiką neigiami efektai gali pasireikšti. Taip pat kosminiai spinduliai gadina elektroninę įrangą – kompiuterius ir ypač fotoaparatus. Apsisaugoti nuo jų beveik neįmanoma, bent jau kol nemokame aplink kosminius laivus sukurti magnetosferų, panašių į žemiškąją.
***
Kalbant apie kosminius spindulius – iš kur jie atsiranda? Yra keletas hipotezių: juodųjų skylių aktyvumas, tamsiosios materijos anihiliacija, supernovų sprogimai, gama spindulių žybsniai. Pastarąją hipotezę paskutinius keletą metų tyrinėjo IceCube neutrinų detektoriaus, esančio po Antarktidos ledu, komanda. Jie tikrino neutrinų kiekį, atskriejantį iš 300 gama spindulių žybsnių, užfiksuotų detektoriaus matomame dangaus ruože per tyrimo laikotarpį. Manoma, jog neutrinai turėtų judėti beveik kartu su kosminiais spinduliais, taigi nustatę didelį neutrinų kiekį žinotume, jog yra daug ir kosminių spindulių. Tačiau aptikti neutrinų srautai buvo bent keturis kartus mažesni, nei tikėtasi. Tai reiškia, kad arba gama spindulių žybsniuose sukuriama gerokai mažiau kosminių spindulių, nei teigia modeliai, arba sąryšis tarp neutrinų ir kosminių spindulių nėra toks tvirtas, kaip buvo manyta. Tolesni stebėjimai parodys, kaip yra iš tiesų; tačiau greičiausiai reikės peržiūrėti įvairius modelius: ir gama spindulių žybsnių konkrečiai, ir kosminių spindulių atsiradimo apskritai.
***
Kai Žemėje kalno šlaitu nurieda didelis akmuo, po kurio laiko jokių riedėjimo pėdsakų nebelieka – juos užneša smėlis ir žemė, ant jų užauga žolė ir taip toliau. Panašiai yra ir Marse. Aplink Marsą skriejantis orbitinis teleskopas prieš porą metų pamatė akmens riedėjimo pėdsakus, o dabar tų pėdsakų nebėra. Greičiausiai juos užnešė dulkės, atpūstos įvairių Marso audrų. Taigi Marsas yra ne toks negyvas, kaip dažnai manoma.
***
Esate astronomas mėgėjas? Gal norite padėti NASAi medžioti Žemės apylinkėse esančius asteroidus? Tą galite padaryti prisijungdami prie projekto „Target Asteroids“. Mėgėjų suteikti duomenys padės lyginant planuojamos misijos OSIRIS-Rex nustatytus asteroido 1999 RQ36 parametrus su stebėjimų iš Žemės metu gauta informacija. Misijos metu kosminis aparatas nusileis ant asteroido paviršiaus, išmatuos jėgas, veikiančias asteroidą ir aparatą, bei paims kelias dešimtis gramų uolienos mėginių, kurie vėliau bus tyrinėjami laboratorijose Žemėje.
***
Šią savaitę Saulė vėl išspjovė materijos į aplinką. Žybsnis Žemės nepalietė, bet įdomių vaizdų vis tiek suteikė. Pavyzdžiui, galite pamatyti, kaip Saulėje… lyja. Aišku, lyja ne vanduo, o ta pati išspjauta plazma. Tik šita dalis buvo išmesta ne tokiu dideliu greičiu, kad pabėgtų iš Saulės gravitacinio lauko, taigi po kiek laiko nukrito atgal, judėdama pagal magnetinio lauko linijas.
***
Jau kurį laiką neabejojama, kad Paukščių Take turėtų skrajoti gausybė planetų, nesisukančių aplink žvaigždes. Taip atsitinka, nes jaunose planetinėse sistemose kai kurios planetos gali susiformuoti nestabiliose orbitose ir sąlyginai greitai (per tūkstančius metų) būti išsviestos tolyn. Tačiau jei tokios planetos-klajūnės praskrieja pakankamai arti kitos žvaigždės, judančios panašia kryptimi, jos gali įkristi į tos žvaigždės sistemą. Naujo modeliavimo rezultatai rodo, kad tokių planetų gali turėti maždaug viena iš dvidešimties žvaigždžių. Pagautos planetos turėtų suktis orbitose, kurių spinduliai siekia šimtus ar net tūkstančius astronominių vienetų – gerokai toliau, negu net Plutonas nutolęs nuo Saulės. Taip pat tokių planetų orbitinės plokštumos turėtų būti smarkiai pasvirusios, lyginant su kitų sistemos planetų plokštumomis, o sukimasis gali vykti netgi atvirkščia kryptimi, nei kitų planetų.
***
Pastaruoju metu buvo kilę diskusijų, ar egzistuoja planeta Fomalhauto sistemoje. Dabar grupė mokslininkų teigia, kad planetų toje sistemoje turėtų būti, ir netgi ne viena, o bent dvi. Jie taip nusprendė, ištyrinėję dulkių disko, besisukančio aplink žvaigždę, savybes. Diskas yra ovalinės formos, be to, jo vidinis ir išorinis kraštai labai ryškūs, dalelių tankis sumažėja labai sparčiai. Tai gali reikšti, kad diskas yra labai jaunas, neseniai susiformavęs susidūrus dviems planetoms; bet tai sunkia įtikima, nes tokiu atstumu nuo žvaigždės tinkamo dydžio planetos susidūrusios nesubyrėtų į tokias smulkias dulkes. Kitas paaiškinimas – disko išorėje ir viduje, visai šalia krašto, yra po planetą, kurios prilaiko disko daleles, kad šios neišsisklaidytų per toli artyn ir tolyn nuo žvaigždės. Panaši situacija mūsų Saulės sistemoje matome Urane, kurio du palydovai – Ofelija ir Kordelija – sukasi abipus vieno iš planetos žiedų, prilaikydamos jį, kad neišsisklaidytų.
***
Mirštančios žvaigždės, prieš paskutinį pasispardymą ir sprogimą supernova arba susitraukimą į baltąją nykštukę, kurį laiką po truputį mėto dujas nuo paviršiaus į aplinkinę erdvę. Šias dujas, ir vėliau iš jų besiformuojančias dulkes, labai sunku aptikti, nes jų skleidžiama šviesa daugybę kartų silpnesnė, nei pačios žvaigždės. Tačiau dabar tai buvo pirmą kartą padaryta. Astronomai pasinaudojo viena dulkių atspindėtos šviesos savybe – ši šviesa yra poliarizuota, t.y. jos bangų elektriniai ir magnetiniai laukai svyruoja tik vienoje plokštumoje, o ne visomis kryptimis, kaip paprastoje žvaigždės skleidžiamoje šviesoje. Naudojant specialius poliarizacinius filtrus, kurie praleidžia tik tam tikros poliarizacijos šviesą, galima pašalinti didžiąją dalį žvaigždės spindesio, bet ne dulkių. Taip santykinai dulkės tampa gerokai šviesesnės, ir jas tampa įmanoma įžiūrėti. Stebėjimais nustatyta, kad žvaigždės išmestos dujos susikondensuoja į įvairių mineralų grūdelius, kurie vėliau gali tapti naujų planetų šerdimis.
***
M57, arba Žiedo ūkas. ©Subaru, HST, Robert Gendler}
Savaitės paveiksliukas – panašia tema, kaip ir paskutinė naujiena. Žiedo ūkas yra vadinamasis „planetinis ūkas“, kurį į aplinkinę erdvę išmeta mirštančios mažos masės (iki 8 Saulės masių) žvaigždės. Ūko centre esanti žvaigždės liekana spinduliuoja ultravioletinius spindulius, kurie jonizuoja dujas ūke ir nuspalvina jį įvairiomis spalvomis: jonizuotas deguonis švyti žalsvai, vandenilis – raudonai.
***
Štai ir viskas. Kaip visada, laukiu komentarų, atsiliepimų, pastabų, klausimų ir patarimų, kaip galėtų būti geriau.
Laiqualasse
Kad nelabai įsivaizduoju kas galėtų būt geriau! Vertimas nuostabus, naujienos trumpos, viskas sukoncentruota į kelis sakinius taip, kad būtų aišku apie ką eina kalba;, viskas papasakota taip, kad netgi arkliui aišku kodėl ta naujiena yra aktuali mokslo prasme ir ko galima tikėtis toliau. Taip pat yra nuoroda į anglišką originalą – ko dar galima norėti? Iš astronomijos pusės nėra ko prikišti.
O iš techninės pusės vis tik vieno dalyko reikia – tai galimybės gauti elektroninį laišką, kai įkeliamas naujas straipsnis/naujienų porcija. Nes dabar aš gaunu el.laiškus iš livejournal.com, tada spaudžiu ant linko, patenku į livejournal ir iš jo jau ateinu į čia (nes čia dizainas priimtinesnis ir baltame fone lengviau skaityti nei lj).
Ačiū už pagyras ir pastebėjimus :) Pabandysiu išsiaiškinti, ar galima kur nors įjungti prenumeratą el. paštu. O RSS nenaudoji?
RSS man kažkaip neprilipo… turiu pasidaręs google reader, užsisakęs keletą srautų, bet gaunasi taip, kad neužeinu specialiai pažiūrėti. O el. paštas tokia vieta kur kasdieną pasitikrini po keliolika kartų.
Atrodo, kažką įdiegiau, tai turėtų būti galimybė. Tam reikia užsiregistruoti – eik į https://www.konstanta.lt/wp-login.php, ten bus (na bent jau turėtų būti) nuoroda registracijai. Užsiregistravęs turėtum gauti el. laiškus po kiekvieno naujo įrašo pasirodymo. Jei negausi – skųskis :)
https://www.konstanta.lt/feed/
darome subscribe :)
Malonu žinoti :)