Neabejotinai įdomiausia savaitės naujiena kosmose – supernova, sužibusi sąlyginai netolimoje galaktikoje M95. Bet yra ir daugiau įdomybių, pradedant, kaip visada, visiškai artimais Žemei dalykais, o baigiant tolimuoju kosmosu ir netgi filosofija. Smagaus skaitymo!
***
Prieš porą savaičių vykusi Saulės audra Žemės link pažėrė ne tik energingų dalelių, kurios sukėlė įstabių šiaurės pašvaisčių. Pasirodo, Žemei taip pat suteikta daug papildomos energijos – tiksliau sakant, net 26 milijardai kilovatvalandžių. Tai yra daugiau nei dvigubai tiek, kiek Ignalinos atominė elektrinė pagamindavo per metus. Ir visa tai – vos per keletą dienų! Aišku, palyginus su bendru Saulės energijos kiekiu, pasiekiančiu Žemę, šis papildomas „pašildymas“ yra labai menkas, be to, 95% gautos energijos buvo išspinduliuota atgal į kosmosą. Visgi tai didžiausias Saulės audros sukeltas energijos pliūpsnis nuo 2005-ųjų metų.
***
Aplink Mėnulį besisukantis palydovas „Lunar Reconnaisance Orbiter“ kažko naujo mums papasakoja turbūt kiekvieną savaitę. Šįkart – žinios apie kosminius spindulius ir jų poveikį aplinkai. Eksperimentas CRaTER, esantis palydove, buvo panaudotas ištirti spinduliuotę Mėnulio paviršiuje. Kadangi Mėnulis neturi nei atmosferos, nei magnetosferos, kosminiai spinduliai lengvai pasiekia palydovo paviršių. O ten, pasirodo, laisvina deguonį iš vandens ledo ir tamsina Mėnulio uolienas. Pirmasis efektas rodo, jog kosminiai spinduliai galėjo padėti atsirasti pirmykštei gyvybei Žemėje, o antrasis leidžia geriau suprasti Mėnulio uolienų formavimosi istoriją.
***
Dvi naujienos apie Marso orus. Kol pas mus žiema nesiskubina užleisti vietos pavasariui, Marso šiaurės pusrutulyje temperatūros vis kyla. Tai sukelia tokius reiškinius, kaip tornadai ir tiesiog debesuotumas. Debesis sudaro vandens ledas ir galbūt šiek tiek anglies dvideginio, o tornadas – tai pakilusios dujos, besisukančios retos Marso atmosferos sūkuryje.
***
Taigi atėjome iki supernovos. Pavadinta ji visai neįdomiai – SN 2012aw (tai paprasčiausiai reiškia, jog ši supernova yra 49-oji, atrasta 2012 metais; skaičius 49 atsiranda iš kodo „aw“ – pirmos 26 supernovos kasmet žymimos didžiosiomis raidėmis nuo A iki Z, o paskui – dviejų mažųjų raidžių kombinacijomis; ne, aš nežinau, kodėl sugalvota tokia keista sistema), o sužibo galaktikoje M95, esančioje už 38 milijonų šviesmečių (kiek daugiau nei dešimties megaparsekų). Toks atstumas nėra ypatingai didelis, lyginant su vidutiniu nuotoliu iki aptinkamų supernovų, tačiau jokių artumo rekordų ši supernova nesumušė. Čia galite pasižiūrėti vaizdo klipą, kuriame lyginamas galaktikos vaizdas prieš ir po supernovos sprogimo, kad būtų aišku, kur pastaroji yra.
***
Galaktikoje yra žinoma kelios dešimtys ypatingai greitų žvaigždžių (hyper-velocity stars). Manoma, kad jos galėjo atsirasti, kai dvinarė žvaigždė priartėjo taip arti juodosios skylės Galaktikos centre, kad buvo potvyniškai suardyta, o viena jos narė išmesta toli į Galaktikos platybes. O kas atsitiktų, jei kuri nors iš dviejų žvaigždžių turėtų planetų? Kompiuteriniai modeliai rodo, jog tos žvaigždės, kuri lieka pagauta prie juodosios skylės, planetos taip pat gali būti išsviedžiamos tolyn, ir netgi dar didesniais greičiais, viršijančiais 10 tūkstančių kilometrų per sekundę, t.y. keletą procentų šviesos greičio. Aptikti tokias planetas būtų labai sudėtinga, nes jos skrieja pavienės ir praktiškai nieko nespinduliuoja, bet jei pavyktų užfiksuoti labai trumpą gravitacinio mikrolęšiavimo signalą, tai būtų labai įdomus atradimas.
***
Naujai aptikta galaktika galbūt padės atsakyti į keletą klausimų apie galaktikų evoliuciją. Ši galaktika, pavadinta „Speca“, yra spiralinė, tačiau joje yra paprastai eliptinėms galaktikoms būdingų daugkartinių čiurkšlių išmetimų požymių. Manoma, kad čiurkšlės iš juodųjų skylių išlekia tada, kai juodosios skylės yra maitinamos pakankamai ilgai (nors nebūtinai labai sparčiai), o tai turėtų įvykti didelio galaktikų susiliejimo metu. Po susiliejimo galaktika turėtų pavirsti iš spiralinės į eliptinę, tačiau Spekos atveju taip nenutiko. Kodėl? Kol kas neaišku, bet galbūt tolesni tyrimai leis patikrinti įvairius galaktikų evoliucijos modelius ir geriau suprasti, kaip Visata tapo tokia, kokią ją dabar matome.
***
Kita galaktika yra šiaip įdomi, nes ji – stačiakampė. Taip taip, LEDA074886 atrodo kaip stačiakampis šiek tiek užapvalintais kampais. Ši galaktika yra nykštukinė ir priklauso vidutinio dydžio galaktikų grupei. Manoma, jog jos formą nulėmė ne per seniausiai įvykęs susidūrimas su kita panašaus dydžio galaktika.
***
Turbūt žinote, jog galaktikų Visatoje yra daug. Kiek daug? Galbūt padės įsivaizduoti ši iš VISTA teleskopo Čilėje duomenų surinkta mozaika. Iš 6000 atskirų nuotraukų sudėta mažyčio dangaus gabaliuko (maždaug keturi kvadratiniai laipsniai, arba mažiau nei viena dešimttūkstantoji dangaus ploto dalis, Sekstanto žvaigždyne) panorama talpina tūkstančius galaktikų. Galite atsisiųsti ją pilnu dydžiu, tik perspėju – labai didelis failas, pustrečio šimto megabaitų.
***
Ir paskutinis įrašas – vėl iš UniverseToday žurnalų klubo, kuriame šią savaitę aptarinėjamas straipsnis apie reliatyvumo teorijos istoriją. Kaip ši teorija, nors sukurta antrajame praeito amžiaus dešimtmetyje, keletą dešimtmečių dūlėjo stalčiuose iki ją aptiko ir pradėjo plėtoti astronomai – Džonas Vileris (John Wheeler) ir kiti. Teigiama, jog teorijos vystymuisi labai daug įtakos turėjo praeito amžiaus viduryje sukurtos įvairiausios analogijos, leidusios paprastiems žmonėms (ir fizikams, kurie nepraleido keleto metų nagrinėdami teorijos matematinę dalį) suprasti bent kai kurias teorijos išvadas. Taip reliatyvumas tapo prieinamas ir daugeliui fizikų, ir net nemokslinei visuomenei, buvo imta kalbėti apie „juodąsias skyles“, „kirmgraužas“ ir t.t. Nežinau, kaip buvo iš tiesų, bet jei šiame straipsnyje pateikiamos teisingos įžvalgos, tai tik patvirtina labai teisingą pastebėjimą, jog „kažką supranti tik tuomet, jei sugebi tai išaiškinti penkiamečiui vaikui“. Lygtai Einšteinas taip pasakė?
***
Štai ir visa Visata šįvakar. Iki kitų kartų :)
Laiqualasse