Praeitą savaitę basčiausi Dzūkijoje. Škvalo nusiaubtų vietų mačiau vos vieną kitą, bet vaizdas baisokas. Ta proga, nors ir labai pavėluotai (o gal kaip tik ne? Juk praeitą naktį kai kur praūžė dar vienas, nors ir menkesnis, škvalas), atsakysiu į galbūt kai kam kilusį klausimą: kodėl per škvalą medžiai lūžta ne prie žemės, o nemažame aukštyje?
Esmė čia tame, kad lūžta medžiai ne bet kokiame aukštyje, o maždaug ties trečdaliu aukščio nuo žemės. T.y. likęs strampas yra trečdalio viso medžio aukščio. Na taip apytikriai. Pamatęs šitai, greitai supratau, kame čia turėtų būti balrogas pakastas. Viskas susiję su vibracijomis. O paaiškinimą pradėsiu nuo analogijos/pavyzdžio, kurią galite patikrinti ir namų sąlygomis. Paimkite bet kokią sunkoką virvę, grandinę ar kažką panašaus, kas būtų daugmaž vienalytis ilgas (bent poros dešimčių cm ilgio, bet ilgesnio nei metro geriau nereikia) ir plonas daiktas, pakankamai sunkus, kad laikomas už vieno galo kabotų tiesiai, o ne susirangęs (t.y. siūlai netinka). Pasiimkite tokį daiktą už vieno galo ir pradėkite sukti aplink vertikalią ašį. Jei suksite labai greitai, tai jis visas daugmaž tiesus ir suksis, tik laisvasis galas pakils kažkiek aukščiau, nei rimties būsenoje, ir brėš apskritimą. Bet jei nutaikysite tinkamą sukimosi greitį (tą padaryti neturėtų būti sunku), grandinė persisuks taip, kad daugmaž ties dviem trečiosiomis jos ilgio bus beveik nejudantis taškas. Nupasakoti šitai sunku, bet kai pamatysite – suprasite iškart.
Kuo tai susiję su škvalais? Ogi tuo, kad šitaip besisukanti grandinė vertikalia kryptimi suformavo stovinčią bangą. Tos bangos mazgai (t.y. nejudantys taškai) yra ties laikomu grandinės galu ir ties 2/3 jos ilgio, o pūpsniai (t.y. didžiausio nuokrypio nuo pusiausvyros taškai) – ties 1/3 ilgio ir ties laisvuoju galu. Žodžiu matome 3/4 pilno bangos ilgio. Pažiūrėję į taip besisukantį daiktą iš šono, turėtumėte gana akivaizdžiai pamatyti, kad nuo nejudančio taško iki laisvojo galo atstumas yra toks pat, kaip nuo laikomo galo iki pirmo pūpsnio. Ir šitokia banga susidaro bet kokiame suvirpintame už vieno galo pritvirtintame strype – sukamasis judesys tiesiog leidžia tą bangą išlaikyti ilgą laiką. Jei kur nors pritvirtintumėte už vieno galo lazdą ir smarkiai trenktumėte per ją, taip pat turėtumėte pamatyti stiprias vibracijas ties laisvuoju galu ir 1/3 ilgio, o ties 2/3 ilgio vibracijų beveik nebūtų. Dar vienas būdas įsitikinti šituo efektu – laikant tokią lazdą, ja trenkti per ką nors. Jei trenksite ties 2/3 ilgio, lazdoje stovinti banga susidarys iškart ir rankoje vibracijos beveik nepajusite. Jei trenksite kita viena (ypač jei ties pačiu galu arba ties 1/3 ilgio), vibracija turės nusistovėti ir rankoje pajusite atatranką.
Na o dabar pasižiūrėkime į tai, kas vyksta škvalo metu. Stovi sau medis – vertikalus prie žemės pritvirtintas strypas, pušies atveju daugmaž vienalytis (aukštyn kamienas plonėja, bet masės trūkumą atsveria šakos) ir visiškai tiesus. Škvalas kyla per keletą minučių arba netgi dar greičiau – iš esmės tai yra trumpalaikis vėjo smūgis. Medyje susidaro vibracija, kuri stengiasi pasiekti stabilią, t.y. stovinčios bangos, konfigūraciją. Persikonfigūruojant prarandama kažkiek energijos – trūkinėja mediena. Bet svarbiausia yra tai, kad medis ima vibruoti taip, kad ties trečdaliu aukščio susidaro didžiausia vibracijų amplitudė. Būtent toje vietoje ir yra daugiausia šansų, kad medis luš.
Kodėl taip neatsitinka per paprastą audrą, kuri irgi išvarto medžius? Todėl, kad audra trunka žymiai ilgiau ir bet kokia vibracija yra nuolat papildoma ir skatinama vėjo, taigi stovinti banga neturi galimybių susidaryti. Visas medis yra vėjo "spaudžiamas" vienodai, tad ir išverčiamas su šaknimis.
Taip pat toks lūžimas konkrečiame aukštyje būdingas būtent tiesiems medžiams – pušims, dar beržams. Plačiai išsikerojusiems ąžuolams toks pavojus nekyla, nes juose vibracijų būsenos yra žymiai sudėtingesnės ir vienos akivaizdžios stovinčios bangos sudaryti nepavyksta.
Tai va toks trumpas paaiškinimas, kuris galbūt yra visiškai ir neteisingas. Kaip visada tikiuosi, kad kažką supratote :)