Visai netikėtai pastebėjau, kad apie mane kažkokiais būdais atsirado straipsnis Pipedijoje! Dabar galiu nesvietiškai susireikšminti ir manyti, kad esu iškili internetų asmenybė, kaip koks
Taigi apie ką aš čia? Neseniai apsilankiau poroje paskaitų apie mokslo populiarinimą. Šiaip pats modulis toli gražu neįspūdingas, gerai, kad nereikia viso lankyti, bet viena paskaita buvo tikrai įdomi. Vedė ją tokia profesorė Averil MacDonald iš Redingo universiteto, nemažą karjeros dalį paskyrusi mokslo populiarinimui visomis prasmėmis. Ir per tą karjerą padariusi ne vieną protingą ir reikšmingą pastebėjimą. Pora šių pastebėjimų pasidalinsiu ir su jumis, mielieji mano skaitytojai.
Pirmasis pastebėjimas, šiek tiek susijęs su vienu komentaru, kurį gavau po ankstesnio savo straipsnio apie mokslo populiarinimą. Vienas iš blogiausių būdų populiarinti mokslą yra toks, kuris sudaro melagingą įspūdį. Už jį blogesnis turbūt tik atviras melavimas. Tiesa, įspūdžio melagingumas gali pakenkti įvairiais būdais: štai kaip rašė komentatorius Jonas, susidomėję gražiais eksperimentais ir pasakojimais moksleiviai ateina mokytis fizikos ir susiduria su labai nuobodžia ir sausa studijų programa – blogai. Kitoks blogumas pasireiškia dar anksčiau – pamatę gražius vaizdus ir pasiklausę istorijų moksleiviai nusprendžia, jog „mokslas“ yra kažkas panašaus į iliuzionistų triukus ar cirko pasirodymus ir juo „domisi“ tik tada, kai išgirsta apie eilinę „mokslo populiarinimo“ akciją kur nors netoliese. O juk būtent šitoks mokslo „suvokimas“ yra labai skatinamas standartinio mokslo pristatymo vaikams ir jaunimui – ir aš taip pat esu toli gražu ne išimtis, nes buvau tvirtai įsitikinęs, kad toks būdas yra teisingas.
„Tamsta lektoriau, o galima klausimą? Nieko nesupratau, paaiškinkit iš naujo!“
Gerai, aiškinu iš naujo. Dažnai „mokslo populiarinimo“ renginiai, ypač skirti jaunimui, atrodo maždaug taip: keletas besišypsančių studentų parodo, kaip galima užšaldyti sumuštinį skystu azotu, kaip pastarasis sėkmingai garuoja, papiltas ant žemės; papasakoja apie tai, kaip smagu yra studijuoti fiziką; leidžia vaikams pasižiūrėti į Saulės dėmes pro teleskopą; padaro dar vieną kitą, nepabijokim to žodžio, triuką, paremtą mokslu, tačiau neadekvačiai demonstruojantį to mokslo galimybes. Vaikai/paaugliai, prisižiūrėję tokių triukų, mokslu susidomės geriausiu atveju kaip pramoga, o ne kaip potencialia karjeros galimybe. Štai taip mokslas ir yra pristatomas neteisingai ir tokie bandymai neduoda norimo rezultato.
„Bet kodėl neduoda? Man juk mokslas patinka, ir studijuoju, ir susidomėjau todėl, kad atrodė gražu, o ne dėl to, kad ‚krūta‘!“
Taip. Aš irgi mokslu susidomėjau dėl to, kad buvau smalsus. Panašiai juo susidomėjo ir nemaža dalis dabartinių mokslininkų bei (vyresnių) studentų. Bet šiuolaikinis jaunimas jau galvoja kitaip. Galima dejuoti apie žlungančias vertybes, dabartinių paauglių tuštybę ir linguojant galva prisiminti, kad „mano laikais taip nebuvo“, bet nuo to niekas nepasikeis. Reikia kažką daryti, bet prieš darant geriau pamėginti suvokti, kodėl yra taip, kaip yra. Sociologai išskiria įvairias žmonių kartas. Štai po II pasaulinio karo gimusieji Vakaruose vadinami „Baby boomers“. Jie turėjo savitą mentalitetą – buvo įpratę taupyti, džiaugtis tuo, ką turi ir stengtis užsitikrinti saugią ateitį sau ir savo vaikams. Daugumos mūsų tėvai taip pat yra šitos kartos atstovai – mūsuose (t.y. buvusiame soclageryje) ji baigėsi vėliau, nei Vakaruose, nes ir pokariniai nepritekliai tęsėsi ilgiau. Šios kartos vaikai – vadinamoji „X karta“: kamuojami dažnų nesutarimų su tėvais, daugelis jų įprato nuo paauglystės spręsti už save, rinktis, ko nori iš gyvenimo, bei siekti asmeninės laimės. Ši karta stengiasi susirasti darbą, kuris jiems patiktų, skiria laiko sau ir savo poreikiams bei tiesiog atsipalaidavimui, mėgsta „kultūrintis“ ir panašiai. Vakaruose ši karta baigėsi devintojo praeito amžiaus dešimtmečio viduryje, mūsuose – turbūt kokiais dešimčia metų vėliau. Ir štai dabartinė karta, kuri Vakaruose jau dešimtmetį, o Lietuvoje – keletą metų, varsto universitetų duris, yra „Y karta“. Dažnai nesulaukę pakankamai dėmesio iš savo „X-inių“ tėvų, jie ėmė siekti pripažinimo iš aplinkinių. Paveikti „mažėjančio“ pasaulio ir popkultūros kuriamų dievukų, šie jaunuoliai labiau už viską trokšta išgarsėti bei praturtėti. Jiems dažnai nerūpi tai, kad dirbamas darbas visiškai neįdomus – įdomumo galima rasti virtualiame pasaulyje ir taip kompensuoti nemalonumus realybėje; jiems nerūpi ir tikroji asmeninė gerovė, t.y. suvokimas, ko jie patys nori, – daug svarbiau yra įvaizdis pažįstamų rate, tam tikras „kietumas“. Kokia bus sekanti karta (turbūt „Z“), parodys laikas, bet dabar turim tai, ką turim. Aišku, visada pasitaiko išimčių ir šitoks skirstymas toli gražu ne vienintelis įmanomas, bet mano menku supratimu jis yra tikrai labai taiklus.
Po šitos interliudijos grįžtu prie problemos. Daugelis tų, kas kuria mokslo populiarinimo programas, yra „X kartos“ atstovai. Tačiau didžioji dalis tikslinės auditorijos yra „Y karta“. Šių kartų vertybės skiriasi kaip diena ir naktis: populiarintojams atrodo, kad svarbu pabrėžti malonumą, kurį suteikia pažinimo džiaugsmas, o jaunimui tas yra kažkur netoli paskutinės vietos. Jaunimas nori sužinoti, kiek uždirba fizikai, o apie tai yra nutylima; ir nors nutylima ne dėl to, kad jie uždirbtų labai mažai (kalbu apie Vakarus, ten net ir akademinį darbą dirbantys mokslininkai uždirba gerokai daugiau už šalies vidurkį), jaunimui ima taip atrodyti. Ir taip toliau. Paprasčiausias nesusikalbėjimas nulemia tai, kad žinia apie nuostabų mokslo pasaulį suprantama visiškai neteisingai ir neduoda norimo rezultato. Kartais duoda net priešingą.
Kaip susidariusią situaciją pakeisti? Galimi du būdai: vienas sunkus, bet galbūt atnešiantis puikių ilgalaikių rezultatų; ir vienas lengvas, kuris situaciją pagerins artimiausiu metu, o kaip bus ateityje – neaišku.
Sunkusis būdas – „perauklėti“ dabartinę visuomenę, kad smalsumas, „kultūrinimasis“ ir mokslas yra gerai, įdomu ir „krūta“. Šito teisingai pasiekus, panašus efektas gali imti plisti, nes žmonės, būdami bandos gyvūnai, mėgsta vieni kitus kopijuoti, o dabartiniai – ypač; taip pat tokia pasaulėžiūra gali iš dalies pereiti ir sekančiai kartai, kuria tėvai galbūt rūpinsis kiek atidžiau, nei „X-ai“ rūpinosi saviškiais. Problematiška yra tai, kad daugybės žmonių mentalitetą pakeisti – darbas ne iš lengvųjų. Tam neužtektų netgi gausių reklaminių kampanijų, čia turbūt reikėtų konspiracijos teorijos verto plano-chuligano bei visą pasaulį apraizgiusio slapto tinklo, galingesnio už iliuminačius su mosadais kartu sudėjus. Taigi turbūt artimiausiu metu šitokio rezultato nepasieksime.
Lengvasis būdas – pritaikyti reklamą ir mokslo populiarinimą prie dabartinės visuomenės poreikių. Kalnas pas Mahometą nenuėjo, tai tenka atvirkščiai. Jaunimas nori sužinoti, kaip praturtėti, tapus fizikais? Papasakokime jiems! Papasakokime apie aukštųjų technologijų pramonę, pateikime pavyzdžių, kur dirba (ir uždirba) baigusieji fizikos studijas. Nori išgarsėti? Priminkime, kad XX a. pradžioje gyvenusių dainininkų turbūt niekas „ant smūgio“ neišvardintų, o štai Albertą Einšteiną žino kiekvienas. Neretas turbūt ir kokį Borą paminėtų. O iš tolimesnės praeities irgi iškyla santykinai daug mokslininkų vardų – Niutonas, Kiuri, Paskalis, Aristotelis, Archimedas… Net jei lengvai galima prisiminti ir panašų kiekį rašytojų, poetų, politikų ar dar ko nors, pagalvokite: juk rašytojų ir poetų (ir „rašytojų“ ir „poetų“) šiais laikais daug daugiau, nei mokslininkų, o žymiu politiku tapti gerokai sunkiau.
Taigi jei norite neblėstančios šlovės, mokslininko kelias – kaip tik jums!
Aišku, galima vėl pasakyti, kad visa tai, ką čia rašau, Lietuvai nepritaikoma. Deja, realybė daugmaž tokia ir yra – aukštųjų technologijų pramonė Lietuvoje kaip ir neegzistuoja, kitokių gerai apmokamų vertingų plačiajam pasauliui mokslininkų darbo vietų irgi nelabai pasitaiko. Bet tai nereiškia, kad situacija negali pasikeisti. Niekas neuždraus iš Lietuvos mokyklos (ar universiteto) įstoti (toliau) studijuoti į Britanijos, JAV, Šveicarijos ar Australijos universitetus, ten įsidarbinti, padaryti karjerą, o vėliau sukauptas žinias ir kapitalą investuoti Lietuvoje. „Žmogus, prikėlęs Lietuvos mokslą“ – skamba garbingai, ar ne? Kodėl gi nepaskatinus jaunosios kartos tokiais ateityje tapti?
Štai tokiomis mintimis norėjau pasidalinti. Mokslas yra įdomus, tereikia jį teisingai pristatyti. Gal kam nors pasirodys verta dėmesio, ar bent jau truputį įdomu paskaityti.