Šiandien pakalbėsiu apie laiką.

 

Yra gerai žinoma, kad laikas kiekvienam žmogui eina skirtingai, o tas skirtumas ypatingai juntamas skirtingose tualeto durų pusėse. Savaime suprantama, aš negaliu praleisti galimybės panagrinėti šį reiškinį iš fizikinės pusės. Tiesa, būdamas teoretikas, eksperimentų nedarysiu, bet jei kas norėtų prisidėti prie mokslo pažangos, žemiau bus pateiktos ir galimo bandymo instrukcijos.

Taigi. Reliatyvumo teorija, sukurta įvairių mokslininkų (Lorenco, Švarcšildo ir kitų) pastangomis, o į vieną sudėta ir suformuluota A. Einšteino XX a. pradžioje teigia, kad priklausomai nuo įvairių fizikinių reiškinių, gali pasikeisti mūsų suvokiamas laiko tėkmės greitis bei atstumų ilgis. Reliatyvumo teorijos yra dvi – specialioji ir bendroji. Specialioji reliatyvumo teorija nagrinėja laiko bei ilgio pokyčius, atsirandančius dėl didelių objektų judėjimo greičių, bendroji – dėl didelių masių poveikio ir tų pačių judėjimo greičių. Greičiai, kurie yra reikalingi, kad laiko tėkmės pokytis būtų realiai pastebimas, yra didesni, nei maždaug 30 tūkstančių kilometrų per sekundę (t.y. dešimtadalis šviesos greičio). Tokių greičių kol kas makroskopiniame pasaulyje žmonėms pasiekti nepavyko, taigi į juos ir neatsižvelgsiu. Lieka kalbėti apie dideles mases.

 

Laiko tėkmės greičio pokytis išreiškiamas per faktorių gama (γ). Gama faktorius, kintantis nuo vieneto iki begalybės, parodo, kiek kartų lėčiau eina laikas skirtingiems stebėtojams. Vienas iš šių stebėtojų yra labai toli nuo nagrinėjamo masyvaus kūno (pavyzdžiui, juodosios skylės), o kitas – žymiai arčiau. Taigi pirmajam stebėtojui sunkus kūnas poveikio nedaro, o antrajam – daro. Matematiškai gama faktorius, atsirandantis dėl masės (bet ne judėjimo greičio) poveikio, gali būti išreikštas taip: γ = (1-GM/Rc²)^-1/2. Čia G yra gravitacinė konstanta (G = 6.67×10^-11), c – šviesos greitis (c = 3×10⁸), M – nagrinėjamo kūno masė, o R – atstumas iki jo. Pakėlimas laipsniu (-1/2) reiškia vienetą, padalintą iš kvadratinės šaknies ištrauktos iš skliausteliuose esančio reiškinio. Tą galėčiau paaiškinti paprasčiau, bet gyvžurnalis neleidžia įkelti formulių, o jas pavertinėti paveiksliukais labai tingiu. Tikiuosi, supratote.

 

Grįžtame prie gama faktoriaus. Iš formulės gal ne iš karto akivaizdu, tačiau gana aišku, jog, didėjant masei, gama taip pat didėja, o didėjant atstumui – mažėja. Tai yra labai logiška – didesnis kūnas daro didesnę įtaką, o kuo toliau nuo kūno esi, tuo jo įtaka mažesnė. Arti juodosios skylės esančiam stebėtojui laikas eis žymiai greičiau, t.y. tai, ką jis suvoks kaip vieną sekundę, toli esančiam stebėtojui gali atrodyti kaip valanda, metai ar net ištisa amžinybė. Taigi, turint šią formulę, galima ją pritaikyti dviems stebėtojams, esantiems skirtingose tualeto durų pusėse. Darykime prielaidą, kad visa masė yra sutelkta unitaze (juk iš liaudies išminties atrodo būtent taip). Jei tualeto patalpa nedidelė, tualete esantis žmogus bus vidutiniškai pusmetriu nutolęs nuo unitazo, o už durų esantis – kokiais trim metrais. Arčiau, taigi, tualete esančiajam laikas eis greičiau – stebėjimų duomenys patvirtinami bent jau kokybiškai. Konkrečių skaičių, kiek skirtingai eina laikas, neturiu*, tad padarysiu prielaidą, kad gerai pastebimas skirtumas būtų jau toks, kai pirmojo stebėtojo gama faktorius (γ₁)nuo antrojo stebėtojo gama faktoriaus (γ₂) skiriasi 1.01 karto. Atlikus nesudėtingus matematinius pertvarkymus, kurių čia nekartosiu, gaunamas rezultatas, jog tokio objekto masė turi būti M = 1.6×10²⁵kg. Palyginimui, Žemės masė yra apytikriai M_Ž = 6×10²⁴kg.

 

Taigi iš šių elementarių prielaidų ir paprasto modelio gauname rezultatą, jog kiekvienas unitazas sveria gerokai daugiau, nei visa Žemė. Ką gi tai reiškia? Akivaizdu, jog šis atradimas turėtų būti paviešintas ir išgarsintas kai eilinis mokslininkų sąmokslo įrodymas – unitazų Žemėje juk yra daug, taigi jie negali sverti daugiau, nei Žemė. Vadinasi, mums yra meluojama arba apie Žemės masę (ot tie anti-plokščiažemininkai!), arba apie reliatyvumo teoriją (ot tie anti-snukininkai!). Bet kuriuo atveju, derėtų kreiptis į valdžią su prašymu kažką daryti, o tai bus blogai, kaip ir su divandenilio monoksidu… Iš kitos pusės, galima tiesiog suprasti, kad tai, ką suskaičiavome, buvo ne reali, o psichologinė tualeto masė, taigi Žemės judėjimui orbitoje pavojus nekyla, bet galima paaiškinti, kodėl po vakarėlių kartais besipagiriojantys jų dalyviai atrandami greta unitazų – jie tiesiog buvo pritraukti. Na ir galiausiai, jei kas nors kada nors bandys jums prieštarauti, kai sakysite, kad visas gyvenimas – š***as, nukreipkite jį į šį straipsnį: taip ir savo tiesą įrodysite, ir šį blogą pareklamuosite, taigi, dviguba nauda.

 

*Jei norite prisidėti prie mokslo pažangos, galite atlikti paprastą eksperimentą. Kai kas nors sėdės tualete, o jūs labai ten norėsite, atsistokite už durų ir mintyse skaičiuokite, kiek laiko praėjo, kol tualetas buvo atlaisvintas. Tada pažiūrėkite į laikrodį, kiek laiko praėjo iš tiesų. Kadangi laikrodis į tualetą nenori (tikėkimės), jo parodymus galima laikyti teisingais. Šių dviejų laiko intervalų (jūsų suskaičiuoto ir laikrodžio parodytojo) santykis bus vienas iš dviejų gama faktorių. Jei tokį patį skaičiavimą pakartosite sėdėdami tualete, gausite antrąjį gama faktorių. Tada suskaičiuokite, kokia turėtų būti tualeto masė. Taip ir smegenis pakrutinsite, o tai niekada nekenkia.

 

Laiqualasse