Karlas Saganas (Carl Sagan) yra vardas, kurio pristatinėti turbūt nereikia. Na bet jei visgi reikia – trumpai pristatau. Astrobiologas, mokslo populiarintojas, kovotojas už taiką ir nusiginklavimą, prisidėjęs prie Marso ir kitų planetų tyrinėjimo, mokslo istorikas. Parašė kelis tuzinus knygų, kuriose daugiausia kalba apie mokslinį metodą ir jo taikymą, humanistines idėjas, civilizacijos ir mokslo istoriją bei kontakto su nežemiškomis civilizacijomis galimybę.
“Kosmosas” (“Cosmos”) yra viena žinomiausių jo knygų. Viršelyje ji apibūdinta kaip “Trumpa Visatos, Žemės, civilizacijos ir mokslo istorija”. Daugmaž tai ten ir rašoma – įvairūs gabaliukai, susiję su Visatos pradžia, Saulės sistemos ir Žemės atsiradimu, gyvybės pradžia, žmonių išsivystymu, civilizacijos bei mokslo pažanga, dabartiniais ir istoriniais Kosmoso tyrimais, kitų planetų tyrinėjimais ir kontaktais su nežemiškomis būtybėmis. Įvairūs, atrodytų, nelabai panašūs dalykai sujungiami į bendrą visumą, leidžiančią skaiytojui pasijusti kosminių įvykių verpete. Keletą kartų pasišaipoma iš įvairių antimokslinių požiūrių ir rėkavimų. Viskas parašyta aiškiai, ypatingai nesiplečiant, bet ir paminint, regis, visus svarbius dalykus. Dauguma dalykų man buvo apytikriai žinomi, kai kurie – visiškai nauji.
Nenoriu ypatingai spoilinti knygos turinio, taigi daugiau apie jį ir nekalbėsiu. Knyga buvo parašyta, remiantis to paties Sagano sukurtu TV laidų ciklu “Cosmos: a personal journey”. Trylika laidų atitinka trylika knygos skyrių. Gal dėl šitos priežasties, o gal dėl kokios kitos, skaityti kartais yra sunkoka – labai norisi pamatyti kažkiek vaizdinės medžiagos, kurios neabejotinai būtų TV laidoje. Taip pat dažnai neaiškiai dėstomos mintys pastraipose, dėl ko skaičiau knygą gerokai ilgiau, nei norėjosi – jei kiekvienoje pastraipoje būtų buvusi standartinė teiginys-argumentas-išvada struktūra, didžiąją knygos dalį būčiau galėjęs tik permesti akimis. Na bet gal taip “nestandartiškai” parašytą tekstą skaityti kiek įdomiau, be to, knyga orientuota tikrai ne į fizikus, o į plačiąją visuomenę.
Na ir dar yra paskutinis knygos skyrius, “Who speaks for Earth?”. Kaip jau minėjau, Saganas buvo didelis nusiginklavimo šalininkas. Šiame knygos skyriuje tą supratau su labai per dideliu kaupu. Nesakau, kad esu didelis militaristas – greičiau jau priešingai, pritariu taikos ir nusiginklavimo idėjoms. Tačiau dešimties puslapių ilgio postringavimas apie atominius baubus, JAV užsienio politikos TSRS atžvilgiu smerkimas (knyga parašyta 1980-aisiais) ir panašūs dalykai skamba labai naiviai. Tuo labiau, pagalvojus, kad jei visi tie pacifistai būtų pasiekę savo tikslų Vakaruose, greičiausiai vis dar gyventumėme prie sovietinės valdžios…
Naobetačiau, nepaisant šių kelių smulkmenų, knyga yra geriausias mano skaitytas fizikos populiarinimo kūrinys (tiesa, nesu jų skaitęs daug, taigi mano požiūris neobjektyvus). Labai daug informacijos, parašytos labai aiškiai, ir tikrai nedaug žodžių. Tik paveiksliukų trūksta…
Įvertinimas: 9/10
Laiqualasse