“An expert is someone who learns more and more about less and less until he knows absolutely everything about absolutely nothing.”

Mokslininkų liaudies išmintis

 

…arba, šnekant matematiškiau, ekspertas yra žinių Dirako delta-funkcija. Nors, tiesa, kitas anekdotas sako, jog tai priklauso nuo to, kur mokaisi – Vakaruose, pavyzdžiui, radioelektronikos ekspertas žino viską apie radioelektroniką, šiek tiek apie elektrą ir visiškai nieko apie visa kita; Rusijoje, priešingai, radioelektronikos studijas baigusieji nežino nieko apie radioelektroniką, šiek tiek nusimano elektroje ir puikiai išmano visa kita. Kiek tame tiesos, deja, atsakyti sunku – Rusijoje studijuoti neteko. Tačiau lyginant Lietuvos bei Anglijos aukštojo mokslo sistemas, anekdoto teisingumas išryškėja.

 

Lietuvoje studentai pirmame kurse privalo mokytis ne daugiau (bet dažniausiai ir ne mažiau) nei 8 dalykus per semestrą. Vėliau kiekviename kurse dalykų kiekis sumažėja vienetu – ketvirtakursiai mokosi jau tik 5 dalykus. Tarp tų dalykų daugumoje specialybių bent jau pirmame kurse kone pusę kreditų sudaro “bendrieji” dalykai – filosofija, etika, teisė, ar kas nors panašaus. Esmė tame, kad tie dalykai beveik arba visiškai nesusiję su studijuojų programos pavadinimu. Ir neretai pasitaiko, kad būtent tie dalykai yra žymiai griežčiau vertinami – dėstytojai, puikiai suprasdami, kad jų paskaitos studentams nereikalingos ir neįdomios, stengiasi kaip nors atsigriebti. Žodžiu tikrai nekeista, kad pavyzdžiui architektūrą baigęs žmogus puikiai gaudysis statybų teisėje (bene 3 kreditai), filosofijoje (2 kreditai), etikoje (2 kreditai), ekonomikoje (lygtai 3 kreditai) ir bus tvirtas fiziškai (dar 2 kreditai). Ir šiaip, per semestrą surenkama 20 kreditų, kas atitinka 800 studento darbo valandų, arba 1600 valandų per metus. Nemažai, ar ne? O dar kažkas sako, kad mūsų aukštojo mokslo sistema per prasta – tiesiog dirbti daug reikia, ir tiek.

 

O dirbama, lyginant su Anglija, tikrai daug. Ten nuo pirmo kurso pradžios iki pat trečio (bakalauro) arba ketvirto (magistro) pabaigos mokomasi vien specialybinių dalykų. Atsiranda daugybė galimybių rinktis, bet rinktis nereikia daug. Galima mokytis keletą aukštesnio kurso dalykų, kad lengviau būtų kitais metais. Bendras modulių kiekis nedidelis: kai pernai kažkas iš bendrakursių sužinojo, jog mokausi 14 dalykų (čia per visus metus – mokslas semestrais skirstomas tik dėl atostogų, sesija sausį daugmaž simbolinė), pakraupo. Sakė, jog turbūt niekas bent per pastarąjį dešimtmetį tiek daug nesimokė. Ir dešimties egzaminų per tris savaites nelaikė. O lietuviams tai juk gana normalūs krūviai. Šiemet mokausi gal kokius 16, ar net 18 modulių – pasimečiau jau, tik žinau, kad birželį laikysiu 14 egzaminų per tas pačias tris savaites. Smaguma. Naobetačiau per metus čia privaloma surinkti 120 vietinių kreditų, kurie susiveda į… 900 studento darbo valandų. Lietuvoj – 1600. Anglijoj – 900. Lietuvoj bakalauras po keturių metų, magistras po šešių (aišku, ne visur vienodai, bet dažniausiai taip). Anglijoj atitinkamai po 3 ir 4. Gal dėl to čia ir norima važiuoti studijuoti? Darbo mažai, diplomą gauni greitai, ir tave pripažįsta labiau, nei baigus lietuvišką universitetą, nors ten esi paruoštas būti jei ne vakarietišku ekspertu, tai bent jau išsilavinusiu visose srityse.

 

Na bet čia buvo tokia didelė, turbūt pusės straipsnio ilgumo, nukryptemė. Apie Anglijos mokymo sistemos ypatybes dar kada nors parašysiu. O kalbėti juk pradėjau apie ekspertus. Nors pagal pradžioje pateiktą “apibrėžimą”, galima drąsiai teigti, jog kuo toliau, tuo labiau ekspertais tampa visi mokslininkai. Ir ne tik mokslininkai – visos profesijos tampa vis siauresnės, yra skaidomos į kelias, ir žmonės neretai pavirsta nereikšmingais varžteliais dideliuose mechanizmuose, kurie, nors ir atlieka svarbų vaidmenį, patys to pamatyti negali. Kaip, beje, negalėtų ir funkcionuoti, iškritę iš sistemos.

 

Na gerai, užteks depresuoto egzistencializmo. Parašiau jau daugiau nei puslapį, o prie esmės taip ir nepriartėjau. Ot grafomanas aš. Taigi skaitykit toliau. Pagalvoti apie ekspertus bei viso mokslo “suekspertėjimą” mane privertė šiandienos pokalbis su dėstytoju apie projektinį darbą, kurį darysiu (teoriškai jau darau) artimiausius keletą mėnesių. Tema skamba labai gražiai ir viliojančiai – “Galaktikų susiliejimai” (“Galaxy Mergers”). Gavęs patvirtinimą, jog darysių tą projektą, pamėginau pasiieškoti informacijos. [www.arxiv.org] ArXiv radau n+k straipsnių, kažkaip susijusių su ta tema. Darbo vadovas anksčiau buvo rekomendavęs T. Naab’ą, kaip vertą dėmesio tyrinėtoją šioje srityje. Peržvelgiau jo straipsnius (gal dvi dešimtys, visi daugmaž apie tą patį, parašyti per 8 metus. Gana produktyviai dirba, nors būna ir geriau). Atsirinkau tuos, kuriuose rašoma lyg ir apie bendrus dalykus, o ne ypatingas plonybes. Pradėjau skaityti. Na ir ką – iškart paaiškėjo, jog vien tam, kad tuos straipsnius suprasčiau, reikėtų perskaityti kokią vieną ar porą knygų apie galaktikų struktūrą bei vidinę dinamiką. O tam, kad pats sugebėčiau ką nors įdomaus toje srityje patyrinėti, literatūros “suvirškinti” tektų nesuskaičiuojamai daugiau. O dar pagalvojus apie tai, kiek programavimo pareikalautų tų susiliejimų simuliacijų kodai… Šiek tiek supanikavau.

 

Bet šiandien dėstytojas maždaug valandą aiškino apie tai, ką iš tikro reikės daryti tame projekte. Pasirodo, simuliacijų kodai jau padaryti; bus tiriamas tik labai atskiras atvejis – dviejų vienodo dydžio diskinių spiralinių galaktikų, pradžioje skriejančių parabolinėmis orbitomis, susidūrimas. Vienintelis simuliacijose keičiamas parametras – pradinė galaktikų diskų plokštumų padėtis viena kitos atžvilgiu. O tyrimas susives į kitų, taip pat jau esamų, kodų naudojimą nustatyti įvairioms po susidūrimo atsiradusios eliptinės (?) galaktikos savybėms. Trumpai tariant – paleisti keletą programų, gauti rezultatus, padaryti lentelę, parašyti ataskaitą. O laiko tam skirta 10 savaičių. Ir tikrai nemanau, kad to laiko yra per daug.

 

Taigi kokias iš viso šito galime padaryti išvadas? Didelio mokslo – fizikos – vienos iš didesnių šakų – astrofizikos – gana siauros tyrimų srities – galaktikų evoliucijos – dar siauresnės krypties – galaktikų susiliejimų – visiškai smulkutis projektinis darbas gali būti atliktas per 10 savaičių. Dirba du studentai ir vienas vadovas. Aišku, studentai neturi tiek žinių ir patirties, kiek mokslininkai, bet jie juk turi mokytis ir kitus dalykus, taigi gilintis į šiek tiek platesnę sritį, nei “tikri” mokslo žmonės. Taigi, nesunku suprasti, jog norint daryti tyrimus ir kažkuo pasižymėti, pavyzdžiui, galaktikų susiliejimų srityje, reikia būtent tai siaurai sričiai (o gal net ne jai visai, o tik tam tikram jos gabaliukui) paaukoti kone visą savo mokslinę karjerą. Dar palyginus neseniai buvo tikrai ne taip. Bet turint omeny tai, jog viskas, tame tarpe ir mokslas, vystosi kuo toliau, tuo sparčiau, o mūsų gyvenimo trukmė atitinkamai sparčiai neilgėja, žmogus nebegali skirti pakankamai laiko (ir dažniausiai neturi pakankamo smegenų pajėgumo), kad išmoktų kokią nors plačią mokslo sritį taip gerai, jog galėtų bet kokioje jos kryptyje daryti naujus atradimus. Išvis, norint ko nors pasiekti, daktaro laipsnis turi būti pasiektas vėliausiai iki 30-ojo gimtadienio, geriausia – maždaug 25-erių metų amžiaus. Dirbti reikia daug ir sunkiai. Galų gale pamirštamos kitos gyvenimo sritys, vėliau ir kiti to paties mokslo, kuriam neva atstovauji, aspektai. Galų gale tampi puikiu žinovu tokios siauros srities, jog tavo tyrimai įdomūs kokiam pusšimčiui žmonių visame pasaulyje, o gal ir dar mažiau. Štai taip atrodo naujus atradimus darančio mokslininko ateitis.

 

Bet visai tai, cituojant “Keistuolius”, – jerunda. Nes jei mokslininkui yra įdomu tai, ką jis daro, jam visiškai nesvarbu, kiek žmonių domisi ta pačia sritimi, kaip ir jis. O jei neįdomu, tai jis nėra mokslininkas – tai tikrai ne tokia profesija, kurią renkasi žmonės, norintys greitai susikaupti turto arba išgarsėti.

 

O kalbant dar trumpiau – mes, mokslininkai (bei ketinantys tokiais tapti), esame geek’ai bei nerd’ai, ir turime tuo didžiuotis!

 

Laiqualasse