Kąsnelis Visatos XIII: šviesos danguje ir Žemėje

Po penktadienio tryliktos, štai jums ir Visatos kąsnis tryliktasis. Naujienų jame irgi trylika. Tiesiog tiek trylikų, kad gal geriau net ir neskaitykit, nes dar paskui koks nors meteoritas ant galvos nukris. Bet jei jau nusprendėt skaityti, tai pirmyn.

***

Aktyvios galaktikos yra skirstomos į keletą tipų, priklausomai nuo spektro. Vienas iš tipų yra blazarai – tai tokios galaktikos, kurių juodųjų skylių kuriamos čiurkšlės lekia tiesiai mūsų link. Nesijaudinkite, Žemei pavojus negresia :) Tokie objektai – labai reti, mat čiurkšlės šiaip gali būti nukreiptos bet kur, taigi tikimybė, kad jos bus pasisukusios Žemės link, labai maža. Tačiau jie egzistuoja, o mokslininkai jų ieško visame danguje, naudodami infraraudonųjų spindulių teleskopo WISE duomenis. Šiaip čiurkšlėse esančių dalelių energija yra tokia didžiulė, kad blazarus paprastai stebime tik gama spindulių diapazone. Tačiau sąveikaudamos su aplinkine galaktikos medžiaga, dalelės gali kurti ir infraraudonąją spinduliuotę, kurios spektras yra labai savitas, nebūdingas jokiems kitiems objektams. Kol kas aptikta pora šimtų objektų, tikimasi jų surasti tūkstančius.

***

Dauguma spiralinių galaktikų turi centrinius telkinius. Tie telkiniai būna dviejų tipų – klasikiniai, susidarę dėl galaktikų susiliejimų, ir pseudobaldžai, susidarę dėl sekuliarių (t.y. ilgalaikių) procesų, keičiančių disko žvaigždžių orbitas. Antrojo tipo centriniai telkiniai išlaiko informaciją apie galaktikos sukimąsi, taigi stebėdami juos galime nustatyti galaktikos sukimosi kryptį ir, kartais, greitį. Tai yra pravartus dalykas, nes centriniai telkiniai dažnai yra ryškesni už diskus, todėl juos galima stebėti didesniais atstumais.

***

Fomalhautas yra jauna žvaigždė sąlyginai netoli nuo Saulės, turinti dar neišsisklaidžiusį dulkių ir dujų diską. Manoma, kad diske galbūt yra planeta, tačiau nepriklausomai nuo jos buvimo, disko savybės yra gana keistos. Pavyzdžiui, jo spektras leidžia spręsti, kad diske yra daug labai mažų dulkių, kurios turėtų būti nupūstos žvaigždės spinduliuotės slėgio kuriamos jėgos. Kad dulkės išliktų diske, jų turi vis atsirasti. Tą gali padaryti kometos, susiduriančios ir subyrančios į skeveldras, tarp kurių yra ir dulkių. Tačiau skaičiavimai rodo, kad kometų susidūrimų turėtų būti daugybė: kasdien po du 10 kilometrų skersmens kometų susidūrimus, arba 2000 kilometrinių kometų susidūrimų. Tokie skaičiai atrodo sunkiai įtikimi, taigi mokslininkai ieško ir kitokių paaiškinimų, bet kol kas nieko neranda.

***

Uranas – nestokojanti keistenybių Saulės sistemos planeta. Štai jos sukimosi ašis guli beveik sukimosi aplink Saulę plokštumoje, taigi Uranas „rieda“ aplink Saulę. O magnetinio lauko ašis su sukimosi ašimi sudaro maždaug 60 laipsnių kampą, taigi Urano magnetosfera ir jos sąveika su Saulės vėju yra gana chaotiškos. 1986-aisiais metais pro šalį skridęs Vojadžeris-2 nufotografavo magnetinę audrą, t.y. pašvaistę, Urano dieninėje pusėje. Iki šiol tai buvo vienintelė tokio reiškinio nuotrauka, bet dabar Hablo teleskopu pavyko užfiksuoti pašvaistes poroje Urano taškų. Šiuo metu Urano sukimosi ašis nukreipta maždaug 90 laipsnių kampu nuo krypties Saulės link, taigi kiekvieną Urano dieną magnetinio lauko ašis du kartus nukrypsta beveik tiksliai į Saulę, todėl pašvaistės yra trumpalaikės ir kyla įvairiose paviršiaus vietose. Tokie stebėjimai padės geriau suprasti Urano magnetinio lauko savybes.

***

Saturnas su šeimyna. ©Rafael Defavari

Savaitės paveiksliukas – Saturnas ir šeši didžiausi palydovai. Nors Saturnas turi jau 62 žinomus palydovus, iš Žemės jų matyti gerokai mažiau. Šie šeši – geriausiai matomi, ypač dabar, kai Saturnas yra opozicijoje (t.y. toliausiai nuo Saulės).

***

Aštuntajame dešimtmetyje Marse lankėsi du marsaeigiai „Vikingai“. Jų tikslas buvo ieškoti gyvybės požymių Raudonojoje planetoje. Gauti duomenys atrodė įdomūs, bet jokių aiškių atsakymų nedavė. Bent jau taip atrodė tuomet. Dabar, naujai išanalizavę „Vikingų“ gautus duomenis, keli mokslininkai priėjo išvados, jog Marso grunte vyksta cheminiai procesai, gerokai sudėtingesni už tuos, kurie galėtų kilti nebiologinėse sistemose. Ar tai reiškia, kad Marse tikrai egzistuoja gyvybė? Turbūt dar nereiškia, nes naudota metodika yra kritikuojama kaip nepatikima. Tačiau rezultatai tikrai įdomūs; greičiausiai sulauksime ir daugiau bandymų iš naujo analizuoti „Vikingų“ duomenis.

***

Artimiausia Saulei planeta Merkurijus ilgą laiką buvo turbūt mažiausiai ištirta iš visų Saulės sistemos planetų. Pastaruosius metus aplink ją besisukantis MESSENGER palydovas pažėrė gausybę informacijos. Jo dėka sužinojome, pavyzdžiui, tai, kad Merkurijaus pluta greičiausiai yra labai plonytė, o didžiąją planetos tūrio dalį sudaro branduolys – skystas ir kietas, panašiai kaip ir Žemės. Tiesą sakant, kietojo branduolio spindulys yra beveik vienodas Merkurijuje ir Žemėje, nepaisant to, kad viso Merkurijaus spindulys beveik tris kartus mažesnis, nei mūsų planetos. Taip pat atrodo, kad branduoliui traukiantis, Merkurijaus paviršius susiraukšlėjo.

O čia galite pasižiūrėti, kaip pro Merkurijų (daugmaž kadro viduryje) lekia Saulės vėjo pliūpsniai.

***

Šiuo metu beveik neabejojama, jog Mėnulis atsirado tada, kai Žemės jaunystėje į ją trenkėsi Marso dydžio kūnas Tėja. Susidūrimo pasėkmės buvo gausybė įkaitusios medžiagos, išmestos iš Žemės į aplinkinę erdvę, kurios dalis laikui bėgant suformavo Mėnulį. Ilgą laiką buvo manoma, jog ta medžiaga daugiausiai buvo Tėjos liekanos, tačiau nauji radioaktyvių titano izotopų matavimai rodo, kad Mėnulio uolienos yra identiškos žemiškosioms. Taigi bent jau Mėnulio paviršius sudarytas iš medžiagos, kuri buvo nuplėšta nuo Žemės. Tėjos liekanos gali slypėti Mėnulio viduje, tačiau taip pat gali būti, kad jos buvo išsviestos gerokai toliau ir išsisklaidė tarpplanetinėje erdvėje.

***

Dar apie Mėnulį – Indijos mokslininkai nustatė, kad Mėnulyje greičiausiai būta ugnikalnių sąlyginai neseniai, prieš 100 milijonų metų. Atsakymas į klausimą, kada Mėnulis atvėso ir tapo geologiškai neaktyvus, padėtų suprasti Mėnulio vystymosi istoriją ir jo vidaus sandarą.

***

Norite padėti astronomams sudaryti pasaulio šviesinės taršos žemėlapį? Tą galite padaryti prisidėdami prie „GLOBE at Night“ („Gaublys naktį“) iniciatyvos. Tiesiog raskite naktį Oriono žvaigždyną, palyginkite matomą vaizdą su ryškių diagramomis ir praneškite apie gautą rezultatą. Lygindami daugybės savanorių stebėjimų duomenis, mokslininkai galės įvertinti, koks šviesinės taršos lygis yra įvairiose Žemės vietose.

O jei norite pamatyti neužterštą dangų, galite nuvykti į Alkevos (Alqueva) ežero parką Portugalijoje, kuris giriasi vienomis iš tamsiausių naktų ir mažiausiu debesuotumu Žemėje. Nežinau, kiek tiesos tuose teiginiuose, bet tame parke dar yra senovinių greičiausiai astronominių megalitų, taigi astronominiam turizmui vieta ideali.

***

Ir pabaigai šiek tiek linksmesnis skaitalas: protingi dinozaurai iš kosmoso. Šiaip ten rašoma apie spekuliacijas, jog nors Žemėje gyvybė paremta kairinėmis amino rūgštimis, o cukrūs yra dešininiai (t.y. susisukę atitinkamai prieš ir pagal laikrodžio rodyklę), kitose planetose gali būti ir priešingai. Bet kažkur įtilpo ir spekuliacija apie kitose planetose gyvenančius protingus dinozaurus, išsivysčiusius iš dešininio sukimo amino rūgščių. Kažkuo primena garsiąją lygtai-Sagano citatą: „Stebėjimai – nieko nematome; išvada – dinozaurai“.

***

Šia smagia istorija ir baigiasi šios savaitės kąsnis. Gero virškinimo!

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Oi, DNR tikrai yra kitos rūgštys, nesakysiu, atspėk :)
    (Blogą labai dažnai ketinu Perskaityti Visą, o nekomentuoju ne iš blogos valios).

    1. Galiu vaidinti, kad specialiai palikau tokią nesąmonę, kad patikrinčiau, ar tu skaitai :) Bet nevaidinsiu, pasitaisysiu.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *