Kąsnelis Visatos II: nuo Marso iki Visatos pakraščių

Pirmasis įrašas praeitą savaitę sulaukė teigiamų atsiliepimų, taigi avantiūrą tęsiu ir toliau. Šią savaitę vėlgi apžvelgiu tai, ką įdomaus radau UniverseToday tinklalapyje. O įdomybės driekiasi nuo visiškos kosminės kaimynystės iki beveik seniausių ir tolimiausių Visatoje žinomų objektų. Tad smagaus skaitymo!

***

Pirmoji naujiena – pusiau meniška. Prieš keletą dienų sukako 8 metai nuo tada, kai marsaeigis „Opportunity“ nusileido Raudonojoje planetoje. Štai čia galite pasižiūrėti, kur važinėjo jis ir jo brolis „Spirit“, o UniverseToday praneša apie šiai progai skirtą plakatą ir eilėraštį. Eilėraštis labai optimistinis, piešiantis utopinę ateities viziją, kurioje mokslininkai iš visos Saulės sistemos „Opportunity“ misiją laiko Raudonosios planetos užkariavimo pradžia.

***

Pasižiūrėję į Marsą, nukreipkime akis priešinga kryptimi – į Venerą. Birželio 5-6 dienomis ši Žemės kaimynė skries tiksliai tarp mūsų ir Saulės – įvyks Veneros tranzitas. Ankstesnis tranzitas įvyko prieš 8 metus, bet sekantis bus tik po 120-ies (taip jau yra, kad Veneros tranzitai vyksta poromis kas ~120 metų, o poroje tarpas lygus 8 metams – tai vyksta dėl Veneros ir Žemės orbitų svyravimų). Nors jau praeitas tranzitas buvo labai detaliai užfiksuotas ir išmatuoti visokie parameterai, bet ir iš artėjančio galime šio to išmokti. Reikalas tas, kad kol kas stebėti buvo tik 6 tranzitai, ir jų, ypač senesniųjų, duomenys buvo šiek tiek prieštaringi. Tranzito pagalba galima išmatuoti Saulės skersmenį, ir senieji stebėjimai davė labai netikėtą rezultatą – Saulė traukiasi. Ir jei ji tikrai traukiasi taip greitai, kaip rodo tie duomenys, tai niekaip negali būti 5 milijardų metų senumo. Kiti stebėjimai – pavyzdžiui, Merkurijaus tranzitų – šituos rezultatus paneigė, tačiau vis dar nėra iki galo aišku, kodėl Veneros tranzitai atrodė tokie keisti. Detaliai išnagrinėjus, kaip tie senieji stebėjimai buvo atlikti, per artėjantį tranzitą turėtų būti galima patikrinti galimus jų paklaidų šaltinius ir labai tiksliai nustatyti Saulės disko skersmenį; bent jau taip teigiama viename naujame straipsnyje.

***

Truputį toliau nuo Žemės, bet vis dar Saulės sistemoje, randame kosminę laboratoriją „Cassini“, tyrinėjančią Saturną ir šios planetos apylinkes. Vienas iš įdomiausių apylinkių gyventojų – palydovas Titanas, keistas panašus į Žemę, bet tuo pačiu ir labai smarkiai skirtingas. Tarp panašumų yra kopos, plytinčios daugiau nei dešimtadalyje palydovo paviršiaus. Naujos radaru padarytos nuotraukos atskleidžia kopų struktūrą ir kitimą laikui bėgant. Tiesa, šios kopos sudarytos ne iš smėlio, kaip Žemėje, o iš kietų angliavandenilių grūdelių. Ir jos yra gerokai didesnės, nei Žemėje – dėl silpnesnės Titano gravitacijos. Kopos yra tik viena iš savybių, kuriomis Titanas primena Žemę: jame taip pat yra jūrų, tanki atmosfera ir netgi vyksta sudėtingi cheminiai procesai, primenantys jei ne gyvybę, tai bent jau jos užuomazgas.

***

Dabar keliaujame iš Saulės sistemos, bet vis dar žvalgomės po planetas. Nauji Keplerio teleskopo duomenys atskleidė dar daugiau planetinių sistemų. Apie Keplerio misijos rezultatus esu rašęs seniau. Nauji rezultatai iš esmės supratimo apie planetas už Saulės sistemos ribų nekeičia, tačiau tik dar labiau patvirtina teiginius, jog planetos mūsų Galaktikoje yra labiau taisyklė, nei išimtis. Šitie naujai paskelbti atradimai – 11 naujų patvirtintų planetinių sistemų su 26 planetomis; gausiausioje sistemoje planetos yra net penkios! Ir visos būriuojasi arčiau savo žvaigždės, nei Merkurijus prie Saulės. Aišku, Kepleris lengviau pastebi tokias planetas, nei toli skriejančias, taigi ir į mūsiškę panašių planetinių sistemų turėtų būti apstu.

***

Gerai, baigiam kalbėti apie planetas, einam prie žvaigždžių. Va viena tokia jauna žvaigždė, HD 101412 (taip, labai įdomus pavadinimas; jis reiškia identifikacinį numerį Henrio Dreiperio, Henry Draper, kataloge) turi netikėtai tvarkingą anglies dvideginio pilną žiedą. Turi ji ir akrecinį/protoplanetinį diską, kaip visos normalios jaunos žvaigždės, tačiau tame diske matyti labai aiški žiedinė struktūra, švytinti anglies dvideginio spektrinėmis linijomis. Tai ne vienintelė žvaigždės keistenybė – ji taip pat sukasi lėčiau, nei kitos panašios žvaigždės, o jos magnetinis laukas – gerokai stipresnis, nei turėtų būti. Gali būti, kad visi šitie trys reiškiniai susiję: magnetinio lauko stiprumas sulėtino žvaigždės sukimąsi ir suvijo akrecinio disko dalis į tvarkingus žiedus. Tačiau galutinio atsakymo dar nėra, ir reikės palaukti.

***

Dabar jau apie galaktikas ir juodąsias skyles. Pasirodė dar vieni stebėjimų rezultatai, leidžiantys spręsti, jog supermasyvios juodosios skylės sustabdo žvaigždėdarą galaktikose. Apie panašius rezultatus buvau rašęs prieš keletą savaičių. Čia pristatomi stebėjimų rezultatai rodo du dalykus. Pirma – galaktikos, kurios prieš 10 milijardų metų aktyviai formavo žvaigždes, atitinka šiandienines didžiausias elipsines galaktikas. Tokia išvada neturėtų labai stebinti, bet iki šiol nebuvo beveik jokių įrodymų, leidžiančių susieti aktyvią žvaigždėdarą praeityje su dabartiniu galaktikų dydžiu. Kitas rezultatas – atrodo, kad galaktikose žvaigždėdaros pliūpsniai trukdavo „tik“ apie 100 milijonų metų, o paskui labai greitai sustodavo. Labiausiai tikėtina to priežastis – supermasyvi juodoji skylė kiekvienos galaktikos centre išaugdavo tiek daug, kad jos vėjas išpūsdavo dujas iš galaktikos ir taip numarindavo žvaigždžių formavimąsi.

***

Pabaigę trumpą turą po Visatą, grįžtame atgal į Žemę. Ir čia randame kuriamą naują socialinį tinklą astronomijos mėgėjams. Kažkuo panašus į Zooniverse, naujasis CosmoQuest žada daug projektų, kurie leistų astronomijos mėgėjams prisidėti prie rimtų mokslinių tyrimų, pavyzdžiui, analizuojant Mėnulio paviršiaus nuotraukas ir žymint kraterius. Priešingai nei Zooniverse, naujasis tinklas tuo toli gražu neapsiriboja – ten turėtų būti koordinuojami įvairūs renginiai, vykti diskusijos, virtualūs susitikimai su astronomais profesionalais ir taip toliau. Kol kas viskas tėra beta versija, taigi verta sekti naujienas ir pažiūrėti, ar ten atsiras kažkas įdomaus.

***

Ir pabaigai – paveiksliukas. Vėl iš NASA‘os Astronomy Picture of the Day, šįkart tai – sąlyginai netolima galaktika NGC 3239 ir pirmoji šių metų supernova (SN 2012 A, maždaug ties galaktikos viduriu, truputį žemiau labai ryškios žvaigždės, pasipainiojusios kadre). Tačiau mane šis paveikslas sužavėjo ne ta supernova, o aplink matomomis kitomis Liūto spiečiaus galaktikomis. Dažnai tokiose tolimos erdvės nuotraukose aiškiai matoma viena, geriausiu atveju dvi, galaktikos, o visos kitos tėra blyškios dėmelės ar išskydę plėmai. O čia puikiai matyti net trys spiralinės ir keturios elipsinės galaktikos (visos žemiau NGC 3239). Ir kiekvienoje jų – milijardai, gal net trilijonai žvaigždžių, panašiai tiek planetų ir greičiausiai ne viena dešimtis gyvų būtybių. Visata yra nuostabi.

***

Toks tad šios savaitės Visatos kąsnelis. Ir vėl laukiu komentarų – kas patiko, kas galėtų būti geriau, ir t.t. Ateityje pasistengsiu į juos atsižvelgti :)

Laiqualasse

6 comments

    1. Gali būti, kad ir milijardai. Bet kol nežinome nei vienos kitos, išskyrus mūsiškę, tai bet koks skaičius vienodai tinkamas :)

        1. Ką gali žinoti, dar žiūrėk ims koks Kepleris ir pamatys mums mojuojančius žalius žmogeliukus :) Nors turbūt tavo tiesa – nedaug šansų, kad per artimiausią šimtmetį sulauksime kontakto su nežemiška civilizacija.

  1. >jei ji tikrai traukiasi taip greitai, kaip rodo tie duomenys, tai niekaip negali būti 5 milijardų metų senumo.

    Oh, no… Sakai, ruoštis eilinei evoliucijos revizijai? ;)

    1. Revizijai buvo norima ruoštis kažkada seniai. Dabar jau žinoma, kad tai buvo tiesiog paklaidos, o per ateinantį tranzitą bus galima išsiaiškinti, iš kur jos kilo.

      Atrodo, kad nevisai tiksliai pristačiau tą naujieną, nes daug kas kažko panašaus klausinėjo…

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *