Praeitą savaitę vyko blogų savireklamos akcija. Pipedija apie mane atsiliepė, kaip apie dideliausią astrologijos žinovą lietuviškoje blogosferoje. Kai tokios svarbios institucijos taip pasako, tai realybė nori nenori turi sekti iš paskos. O štai prieš porą dienų pasaulį apskriejo siaubą ir euforiją sukėlusi žinia – pasikeitė Zodiako ženklai! O tai juk kuo puikiausia proga man parašyti kažką apie astrologiją!

Jei jau išsigandote, tai turiu jus nuraminti: paaiškinimų, kuria koja lipti iš lovos Gyvatnešiams, kai Eridė teka konjunkcijoje su Neptūnu ir disfunkcijoje su Andromedos ūku, čia nebus. Tiesiog tas aukščiau minėtas efektas – Zodiako ženklų kitimas – yra visai gera proga papasakoti apie kai kuriuos efektus besisukančių kūnų sistemoje, kokia yra ir Saulės sistema. Ir nuo to ne tik astrologams galvą skauda, bet ir kitokių įdomybių būna.

Pradėsiu nuo elementaraus teiginio – kone kiekvienas Saulės sistemos kūnas sukasi aplink savo ašį. Visi kūnai sukasi orbitomis aplink sistemos masės centrą. Tas masės centras beveik tiksliai sutampa su Saule, tačiau ne visiškai. Kiekvienas sukimasis vyksta aplink kažkokią ašį (pastaba labai protingiems: matematiškai tai yra netikslus teiginys, nes sukimasis vyksta tam tikroje plokštumoje, kuri vienai ašiai statmena yra tik trimatėje erdvėje; bet kadangi čia tik apie trimatę erdvę ir kalbėsiu, tai ir sukimosi ašis yra tinkamas apibūdinimas). Sukimosi „kiekis“ yra kiekybiškai aprašomas judesio kiekio momentu. Paprasčiausio taškinio kūno, besisukančio orbita aplink kitą kūną, judesio kiekio momentas yra lygus taškinio kūno masei, padaugintai iš kūno judėjimo greičio komponentės, statmentos krypčiai orbitos centro link, ir dar padaugintai iš atstumo iki to orbitos centro. Skamba gal ir kraupiai, bet iš tikro nieko labai painaus nėra. Taip pat judesio kiekio momentas yra vektorius, ir nukreiptas išilgai sukimosi ašies taip, kad žiūrint ta kryptimi, kurlink „rodo“ šis vektorius, kūno sukimosi kryptis yra pagal laikrodžio rodyklę (šitai dar vadinama dešininiu sukimusi, nes sulenkti dešinės rankos pirštai rodo sukimosi kryptį, o ištiestas nykštis – judesio kiekio momento kryptį). Žodžiu kiekvienos planetos (ir palydovo) sukimasis aplink savo ašį aprašomas judesio kiekio momentu, ir kiekvieno objekto sukimasis orbitoje taip pat aprašomas judesio kiekio momentu.

Įdomumas prasideda tada, kai atkreipiame dėmesį, jog beveik niekada vienam kūnui savojo sukimosi ir orbitinis judesio kiekio momentai nėra nukreipti ta pačia kryptimi. Štai Žemės sukimosi ašis su orbitos ašimi sudaro 23,5 laipsnių kampą, dėl kurio mūsų platumose būna skirtingi metų laikai, o arti polių – pailgintos naktys ir dienos. O jei objektas bando suktis aplink dvi nesutampančias ašis, tai jam to padaryti tvarkingai nepavyksta, ir atsiranda pasipriešinimo jėgos, bandančios tas sukimosi ašis suvienodinti. Jų poveikis pasireiškia kaip precesija – tam tikras vienos arba abiejų sukimosi ašių kitimas. Precesiją lengviausia pamatyti pasukus vilkelį: po truputį jo sukimosi ašis ima pati sukinėtis, judėti pirmyn-atgal ir kitaip svyruoti, kol galiausiai vilkelis nukrenta – būtent tai ir yra precesija. Vilkelio atveju iš dalies ją sukelia trintis su paviršiumi, ant kurio vilkelis padėtas, bei su oru, bet taip pat ir sąveika tarp vilkelio sukimosi aplink savo ašį ir visos sistemos sukimosi kartu su Žeme aplink jos ašį. Planetos sukimosi atveju trinties su aplink nėra, taigi belieka sąveika tarp dviejų sukimųsi, kurios pasekoje abi tos ašys šiek tiek kinta. Planetos savojo sukimosi judesio kiekio momentas yra gerokai mažesnis už orbitinį (masė ta pati, orbitinis greitis didesnis už savąjį, o orbitos spindulys žymiai didesnis už planetos spindulį), taigi savojo sukimosi ašis kinta žymiai sparčiau. Žemės atveju ta ašis brėžia apskritimą danguje, kurio spindulys lygus 23,5 laipsnio (atsimenate tą skaičių iš aukščiau?), o vienas apsisukimo periodas lygus maždaug 26 tūkstančiams metų.

Zodiako žvaigždynai ir rodyklė, parodanti kaip nustatomas einamasis zodiako ženklas

Kuo tai svarbu Zodiakui? Zodiakas yra grupė žvaigždynų, kuriuose „apsilanko“ Saulė metų bėgyje, žiūrint iš Žemės. Tuo metu, kai Saulė yra kažkuriame žvaigždyne, tęsiasi ir atitinkamas zodiako ženklas. Arba bent jau taip buvo, kai tie ženklai buvo identifikuoti maždaug 2000-3000 m. pr. Kr. Ir štai pavyzdžiui per pavasario lygiadienį (t.y. tada, kai Žemės ašis yra visiškai statmena linijai tarp Žemės ir Saulės – žr. paveiksliuką) anais laikais žiūrint iš Žemės Saulė būdavo Avino žvaigždyne. Bet laikui bėgant, dėl precesijos, Saulei esant Avino žvaigždyne Žemės ašis yra pasisukusi vis toliau ir toliau nuo statmenumo: po poros tūkstantmečių pavasario lygiadienis jau vyksta Saulei esant Žuvų žvaigždyne, o maždaug šiomis dienomis iš Žuvų pereina į Vandenį. Dėl šito efekto Žemės ašies precesija kartais vadinama „lygiadienių precesija“. Aišku tai nėra vienintelis matomas efektas – pavyzdžiui, Šiaurinė žvaigždė irgi ne visada buvo ir ne visada bus Šiaurinė. Po 13 tūkstantmečių beveik tiksliai virš Šiaurės poliaus švies Lyros Vega; taip pat buvo ir paskutinio ledynmečio pabaigoje. Bet lygiadienių poslinkis yra vienas iš matomiausių efektų – galima sakyti, jog žvaigždynai „slenka“ dangaus skliautu (nors iš tiesų keičiasi mūsų koordinačių sistema).

Slenka tai slenka, bet kaip su tuo Gyvatnešiu? Kokiais būdais tryliktas žvaigždynas pakliuvo į Zodiaką? O čia jau pasireiškia kita precesija, būtent Žemės orbitos ašies. Ši precesija, kaip minėjau aukščiau, yra lėtesnė, jos periodas – maždaug šimtas tūkstančių metų. Taip pat ji yra ir gerokai sudėtingesnė, nes vyksta ne tik dėl tarpusavio sąveikos su Žemės savuoju sukimusi, bet ir dėl gravitacinio kitų planetų poveikio. Svyruojant Žemės orbitos plokštumai, žiūrint iš pačios Žemės, truputį kinta ekliptika, tai yra ta linija, kurią dangaus skliaute metų bėgyje brėžia Saulė. Ir taip jau atsitiko, kad per pastaruosius penkis-šešis tūkstantmečius ta linija pasislinko taip, kad dabar kerta Gyvatnešio žvaigždyną, o štai Skorpiono beveik nebeliečia. Va ir visa paslaptis.

Savaime suprantama, visi šitie reiškiniai galioja ne tik Žemei, bet ir kitoms planetoms ar palydovams. Štai dėl Mėnulio orbitos precesijos Saulės ir Mėnulio užtemimai nėra tiksliai reguliarūs reiškiniai. Ir bendrai mes galime pamatyti truputį daugiau nei pusę Mėnulio paviršiaus (nors dėl to „kalta“ ne vien precesija) – štai gražus susimuliuotas vaizdelis.

Pabaigai dar grįžkime truputį prie lygiadienių precesijos. Tai, kad Saulė kas porą tūkstantmečių per pavasario lygiadienį yra vis kitame ženkle, suprato jau senovės civilizacijos, ir šituos kitimus pavadino „amžiais“. Taigi porą tūkstantmečių iki maždaug Kristaus gimimo buvo Avino amžius, vėliau prasidėjo Žuvų amžius, o dabar jau greitai iš jo pereisime į Vandenio amžių. Su tuo susiję labai daug simbolizmo – esu girdėjęs, kad netgi Jėzaus akrostikas – žuvis (gr. Ichthys/Ichthus, Iesous CHristos THeou Uios Soter ar kažkaip panašiai) – yra atsiradęs būtent dėl astrologinės svarbos. Aukso veršis, sunaikinamas Mozės Senajame Testamente, gali būti siejamas su astrologiniu Avino amžiumi, o artėjantis Vandenio amžius gali būti susietas, priklausomai nuo jūsų nuotaikos bei išprotėjimo lygio, su vandens lygio pakilimu, nauju ledynmečiu, zombių apokalipse iš Nibiru, arba tiesiog krikščionybės sunykimu.

Na o kad būtų smagiau ir gal netgi aiškiau, štai jums filmukas apie visą tai. Pernelyg nekreipiant dėmesio į religinius ir pan. motyvus, mokslinė dalis paaiškinta visai teisingai. Beje, šiaip tokį aiškų filmuką surasti buvo labai sunku – didžioji dalis kaip nors susieti su Nibiru ir kitokiomis pasaulio pabaigomis. Ech, keisti tie žmonės – pasaulis yra toks nerealiai nuostabus, o jie nori, kad jis pasibaigtų…