Indukcijos ir kitokie magnetiniai reiškiniai

 Senokai čia nerašiau. Aptingau, minčių nėra, esamos mintys nesiriša į sakinius, žodžiu įgriuva, ne kitaip. Naobetačiau šiandien nusprendžiau parašyti. Netgi galima sakyti, kad tai bus susiję su fizika. Dėl dviejų priežasčių – pavadinimo ir sąsajų su mano studijomis.

Tai va – praėjusią savaitę (ir dalį šios) vyko visokie įžanginiai doktorantūros studijų užsiėmimai. Angliškai jie vadinami "induction", nors su magnetine indukcija neturi nieko bendra. Ir tų užsiėmimų tikrai ne vienas. Štai praeitą antradienį buvo vienas įvadas fizikos departamente, kitas – specialiai tiems fizikos doktorantams, kurie bus "teaching assistants", t.y. taisys studentų darbus. Trečiadienį – bendras viso universiteto naujų doktorantų indukavimas. Ketvirtadienį – įvadas mokslo ir inžinerijos koledže (nuo šių metų pakeistas universiteto administracinis suskirstymas, visi departamentai išdalinti į keturis koledžus). Šį trečiadienį – įvadas viso koledžo doktorantams, užsiiminėsiantiems įvairiais mokytojavimais (namų darbų tikrinimais, pagalba laboratorijose ir t.t.). Kiekvienas toks įvadas – bent po tris valandas, kai kurie ir po penkias ar šešias.

Taip, tai tikrai žiauru. Ir informacijos ant galvų nuleista labai daug. O dar blogiau tai, kad didžioji jos dalis – visiškai nenaudinga. Gerokai daugiau naudingos informacijos sulaukiau iš poros valandų pokalbio su dėstytoju, kuris bus mano pirmojo projekto vadovas. Aišku, tai nestebina, nes su dėstytoju kalbėjausi iš esmės – kokia problema, ką su ja reikėtų padaryti, kaip analizuoti, nuo ko pradėti, kaip naudotis programiniu kodu… Bet vis tiek truputį nusivyliau tuo bendrosios informacijos nenaudingumu.

Jei atrodo, kad mokslų pradžia esu nusivylęs, tai tikrai ne. Kai pagaliau, t.y. vakar, visą dieną prasėdėjau dirbdamas, malonumą pajutau didžiulį. Galiu daryti daugmaž tai, ką noriu, galiu domėtis tuo, kuo noriu, ir net kartais pavyksta rasti kažkokių naujų dalykų. Pavyzdžiui, kad supernova sprogus vienai iš dvinarės žvaigždės narių, yra ~0.1 procento tikimybė, kad jos liekana įskris tiesiai į nesprogusiąją narę. Bet apie tai gal kitą kartą :)

Yra ir kitų patinkančių dalykų. Pavyzdžiui, darbo/mokslo tvarka ir bendravimas grupėje. Kasdien darbo dienos pabaigoje, maždaug apie ketvirtą valandą, visi teorinės astrofizikos ir rentgeno/regimųjų spindulių astronomijos grupių darbuotojai bei studentai kviečiami susirinkti departamento fojė gerti arbatos ar kavos, valgyti sausainių ir kalbėtis apie bet ką. O kai gykai šnekasi apie "bet ką", tai paskui ir moksliniai straipsniai atsiranda… Taip pat sykį per savaitę vyksta mūsų grupės susirinkimas – susėdam ratu prie kelių kavos staliukų, irgi pasidarom kavos ar arbatos, ir iš eilės pristatinėjam savo darbus. Susitikimas trunka valandą, per tą laiką paprastai "apšnekami" dviejų-trijų žmonių projektai. Kartais būna, kad ir vieno nespėjam aptarti, kartais penki prabėga. Kitą savaitę tada jau kiti šneka. Tokiu būdu vėlgi esame priverčiami kalbėti, bendrauti ir galime pasisemti idėjų ir išgirsti protingų pasiūlymų iš kolegų, kurie dirba šiek tiek kitose, bet visgi susijusiose srityse. Dar kiekvieną savaitę pakviečiamas mokslininkas iš kito universiteto ar net užsienio, kuris paskaito maždaug valandos trukmės pranešimą apie savo darbą ir paskui dar pasišneka su visais norinčiais neformaliai (dar nebuvau, bet girdėjau, kad tie pokalbiai vyksta kabakuose…). O šiandien buvo neeilinis susirinkimas-diskusija, ką daryti su staiga gautu dideliu finansavimu iš vyriausybės, kuris prieš trejus metus buvo planuotas superkompiuterio atnaujinimams. Jei viskas pasiseks, šitame universitete stovės bene galingiausias pasaulyje grynai moksliniams tyrimams skirtas daugiabranduolinis superkompiuteris (tikslesnių duomenų, deja, nežinau).

Tai tokia tad doktorantūros studijų pradžia Lesterio universiteto teorinės astrofizikos grupėje. Būtų labai įdomu sužinoti, kaip tokia studijų pradžia atrodo Lietuvoje…

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.