Nepaprasta žmogaus prisilietimo galia [Mokslo populiarinimo konkursas]

Keturioliktasis mokslo populiarinimo konkurso darbas. Dileta Tervydytė rašo apie prisilietimo svarbą.

Konkurso darbų laukiame iki gegužės 15 dienos, tad dar turite laiko parašyti puikų tekstą ir laimėti dosnių rėmėjų prizų!

Nepaprasta žmogaus prisilietimo galia: žvilgsniu į fizinio kontakto poveikį mūsų sveikatai

Dileta Tervydytė

Asociatyvi iliustracija. Šaltinis: www.pixabay.com

Švelnus prisiglaudimas ar prisilietimas prie jums artimo žmogaus, apkabinimas ar paėmimas už rankos, regis paprasti, tačiau stulbinamą poveikį turintys veiksmai. Ar kada teko susimąstyti kaip prisilietimai veikia mūsų sveikatą?

Jau daugiau nei pusę amžiaus yra tyrinėjamas fizinis, psichologinis ir emocinis prisilietimo poveikis. Pastaruoju metu, mokslininkai tyrinėdami pastebėjo daugybę fiziologinių, psichologinių, afektinių ir vystymosi funkcijų, kurias veikia prisilietimas. Neseniai Nobelio fiziologijos ir medicinos premija buvo paskirta už fiziologiją ir mediciną, todėl lytėjimo suvokimo fiziologija sulaukė dar didesnio visuomenės susidomėjimo. Be to, 2019 m. koronavirusinės ligos (COVID-19) pandemija išryškino žmogaus prisilietimo svarbą geresnei savijautai, imunitetui ir streso mažinimui.

Jutimas yra didžiausias jutiminis organas ir išsivysto pirmiausia. Jis taip pat yra socialiausias mūsų pojūtis, esminė žmogiškosios patirties dalis, svarbus mūsų santykių formavimui ir palaikymui, kartu prisidedantis prie aplinkos tyrinėjimo ir gerovės. Jutimą naudojame norėdami pasidalinti savo jausmais su kitais, taip pat sustiprinti kitų, (ne)žodinio bendravimo formų prasmę. Iš tiesų, mokslininkai mano, kad tarpasmeninis prisilietimas yra galingesnis už kalbą, nes yra gyvybingesnis ir tiesioginis. Tai vienas iš svarbiausių būdų gauti informaciją iš aplinkos ir yra esminis neverbalinio bendravimo būdas. Mokslininkai nustatė, kad be prisilietimo sutrinka hormoniniai signalai ir atsiranda neigiamas fiziologinis poveikis augimui ir vystymuisi, o psichoanalitikai ir psichologai atskleidė, kad prisilietimas yra labai svarbus ankstyvosios vaikystės prisirišimo vystymuisi ir vaikų socializacijai. Per pastaruosius du dešimtmečius, psichologiniai tyrimai patvirtino teoriją, kad prisilietimu yra perduodamos kelios skirtingos emocijos, įskaitant meilę, dėkingumą ir užuojautą. Nesvarbu, ar mums draugiškai paplekšnoja per nugarą, ar jausmingai paglosto, ar meiliai pabučiuoja – tarpusavio prisilietimai daro didelę įtaką mūsų emocijoms. Mūsų odoje esantys receptoriai, tiesiogiai sukelia emocines reakcijas stimuliuodami erogenines zonas arba nervų galūnėles. Tarpasmeninio prisilietimo poveikis socialinėje sąveikoje, didina asmens simpatiją, dosnumą ir paklusnumą, kuris taip pat yra susijęs su ryšio ir sąjungos stiprinimo forma bei teigiamai veikia mūsų psichinę sveikatą. Pasiekimai neuromokslų srityje parodė, kad prisilietimas gali moduliuoti skausmą patiriančių asmenų elektrofiziologinius situacinės empatijos rodiklius. Be to, tarpasmeniniai prisilietimai turi analgezinį ir stresą mažinantį poveikį, kurį lemia neurobiologiniai keliai susiję su socialiniu ryšiu. Žmonių socialinis prisilietimas yra kaip streso buferis, atliekantis svarbų reguliacinį vaidmenį organizmo reakcijoms.

Artimas fizinis kontaktas yra susijęs su daugybe fiziologinių poveikių: mažesniu kraujospūdžiu, širdies ritmu ir didesniu oksitocino kiekiu. Mokslininkai teigia, kad daugelis šių prisilietimo poveikių gali būti ir priešuždegiminis. Lėtinis uždegimas yra siejamas su didesne širdies priepuolio, insulto, mirties tikimybe ar didesniu virusinių infekcijų lygiu. Pavyzdžiui, vieno eksperimento metu buvo įrodyta, kad poros, įvykdžiusios šilto prisilietimo pratimą, seilėse turėjo daugiau oksitocino nei tos poros, kurios apskritai tokio pratimo neatliko. Taip pat pastebėta, kad didesnis oksitocino kiekis kraujyje buvo aptiktas moterims, kurios dažniau apkabina savo partnerį. Prisilietimus skatinantis oksitocino poveikis gali sumažinti diskomfortą žmonėms dėl patiriamo kasdienio streso.

Paliesdami save jūs atpažįstate, kad tai yra jūsų prisilietimas. Panašiai jūs suvokiate ir žinote jei jus paliečia kas nors kitas. Šie prisilietimai aiškiai skiriasi, net jei jie vyksta toje pačioje vietoje ir ta pačia jėga. Ypač savąjį prisilietimą jūs suvokiate kaip silpnesnį arba ne tokį intensyvų ir šis reiškinys yra vadinamas somatosensoriniu susilpnėjimu. Šis susilpnėjimas atsiranda dėl smegenų gebėjimo nuspėti jutiminį savęs prisilietimo rezultatą, remiantis motorine informacija iš aktyviosios rankos, o po oda esantis C nervinių skaidulų rinkinys suaktyvėja švelniai palietus kitą žmogų. Kūno raumenys atsako šypsena ar kita atitinkama reakcija. Šis prisilietimas palaiko ryšį su centrine nervų sistema, kuri atsakydama į tai, sukelia oksitocino – hormono, stiprinančio socialinį ryšį, – išsiskyrimą. Kitaip tariant, jis atlieka tam tikrą vaidmenį mažinant atotrūkį tarp savęs ir aplinkos. Šios cheminės sekos rezultatas yra jausmų rinkinys ir šio proceso nebuvimas gali paskatinti depresijos, nerimo, nuobodulio, pykčio, nemigos ir net psichikos sutrikimus. Todėl nenuostabu, kad lytėjimo trūkumas yra susijęs su padidėjusiu kortizolio kiekiu dėl kurio atsiranda socialinės atskirties jausmas.

1 pav. Žmogaus prisilietimo vaidmuo. Šaltinis: adaptuota pagal Geri, T., Viceconti, A. et al., 2019

Žvelgiant į beprecedentį COVID-19 viruso protrūkio kontekstą, visame pasaulyje buvo įgyvendintos įvairios visuomenės sveikatos priemonės, kuriomis siekta apriboti fizinį ir socialinį bendravimą. Vienas iš socialinės sąveikos aspektų, kuriam šios priemonės turėjo ypatingą poveikį buvo tarpusavio prisilietimai. Tokie apribojimai kaip karantinas ir socialinis atskyrimas, sumažino socialinį bendravimą su žmonėmis. Kadangi šios pandemijos metu fizinis kontaktas buvo stipriai apribotas (ypač pirmaisiais mėnesiais), išryškėjo tendencija, įvardijama kaip „prisilietimų badas“ arba „prisilietimų trūkumas“, tapusi viena iš visuomenės sveikatos krizių.

Tyrimai atskleidė, kad koronavirusinės pandemijos metu nepaprastai sumažėjo tarpasmeninių prisilietimų, t. y. prisilietimų, kuriais yra perteikiamos emocijos socialiniam bendravimui dažnumas, ir šie pokyčiai, stipriai paveikė žmonių psichologinę savijautą. Žmonės, turėję ribotą fizinį kontaktą su savo artimaisiais ar pažįstamais, dėl socialinės izoliacijos jautė didesnę vienatvę, suprastėjo jų miegas, pasireiškė nerimo ar depresijos simptomai, neigiamai paveikdami jų psichinę sveikatą. O tai, sutampa su dešimtmečiais atliktais tyrimais, kurie įrodė, jog žmonės turi stiprų poreikį priklausyti. Todėl yra suprantama, kad socialinė distancija visapusiškai paveikė žmonių gerovę ir gyvenimo kokybę.

2 pav. Tarpasmeninio prisilietimo sąsaja su sveikata. Šaltinis: Autoriaus

Vis daugiau dėmesio sulaukia ir COVID-19 pandemijos peraugimas į sindemiją, kurios pasireiškimą įrodo keletas veiksnių: vienatvė, neužtikrintumas, prasta mityba ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo stoka, dėl kurių pandemijos metu, išaugo smurto šeimoje skaičius, savižudybės, depresijos ir kitos psichinės ligos. Atsižvelgiant į socialinius sveikatą lemiančius veiksnius, tokius kaip skurdas, socialinė nelygybė, socialinė stigma ir aplinka, kurioje žmonės gyvena ir dirba, galime įžvelgti, kaip šios tarpusavyje susijusios interakcijos prisideda prie neigiamų sinergetinės pandemijos pasekmių žmonių sveikatai.

Sindemijos sąvoką sukūrė Singeris, analizuodamas ŽIV/AIDS, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir smurto sąsajas dar XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Jis teigė, kad sindemija egzistuoja tuomet, kai rizikos veiksniai arba gretutinės ligos yra tarpusavyje susijusios, sąveikaujančios ir kumuliatyvios, kurios neigiamai didina ligos naštą ir jos poveikį: „Sindemija – tai glaudžiai tarpusavyje susijusių ir viena kitą stiprinančių sveikatos problemų, kurios daro reikšmingą įtaką bendrai gyventojų sveikatos būklei, vis didėjant kenksmingų socialinių sąlygų konfigūracijai, visuma“. Šis teiginys įrodo, kad žmonių gerovę veikia daugialypiai veiksniai: socialiniai, fiziniai ir psichiniai, todėl prisilietimų „badas“ ar „trūkumas“ gali visapusiškai neigiamai paveikti mūsų bendrą sveikatos būklę, o socialinių santykių apribojimas tik prisideda prie sindemijos sindromo intensyvumo.

Įdomu ir tai, kadprisilietimu pagrįsta terapija, gali būti naudinga gydant kitų žmonių minčių ir jausmų suvokimo trūkumus, kurie yra vieni iš pagrindinių autizmo spektro sutrikimo simptomų. Atsižvelgiant į tai, oksitocinas (kuris išsiskiria prisilietus) pagerina perspektyvinius suvokimo gebėjimus, todėl šios intervencijos gali būti naudingos autizmu sergantiems asmenims. Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad naujai nustatytas biologinis ryšys tarp prisilietimo ir emocijų reguliavimo, gali paaiškinti masažo terapijos poveikį geresnei žmogaus savijautai ir emociniam streso mažinimui, kuris gali būti veiksmingas slopinant psichikos sutrikimus.

Akivaizdu, kad reikia skirti pakankamai dėmesio prisilietimų bado pasekmių nagrinėjimui, nes šios problemos išsamus ištyrimas tik labiau padės žmonėms suprasti savo būseną ir paskatins naudingus bei ekonomiškus būdus kovojant su šia problema – tiek dabar, tiek ateityje. Taigi, nepamirškime neverbalinio bendravimo vertės, ypač bendraudami su pažeidžiamiausiais asmenimis (seneliais, sutrikimus turinčiais žmonėmis ir įvairaus profilio pacientais). Prisiminkime gydomąją prisilietimo galią, net kai kitos terapijos priemonės nebepadeda, nes prisilietimas gali tapti mūsų jausmų išraiška, kuomet žodžiai netenka savo vertės ir nepajėgia padėti. Todėl toliau laikykimės visų būtiniausių atsargumo priemonių tam, kad išvengtumėme neigiamo COVID-19 infekcijos poveikio ir nepraleistumėme dar vienerių metų be prisilietimų.

Literatūros sąrašas:

  1. Bambra, C., & Smith, K. E. (2021). The syndemic pandemic: COVID-19 and social inequality. In COVID-19 and Similar Futures (pp. 147-154). Springer, Cham.
  2. Brown, C., Clemmons, M., Greenberg, I., & Brimhall, B. (2021, June). Skin Hunger. In NIME 2021. PubPub.
  3. Caron, R. M., & Adegboye, A. R. A. (2021). COVID-19: A Syndemic Requiring an Integrated Approach for Marginalized Populations. Frontiers in Public Health9.
  4. Enmalm, A. (2021). The role of visual perspective on self-touch perception: An exploratory study of somatosensory attenuation.
  5. Field, T. (2021). Aggression and violence affecting youth during the COVID-19 pandemic: A narrative review. Journal of Psychiatry Research Reviews & Reports. SRC/JPSRR-146. DOI: doi. org/10.47363/JPSRR/2021 (3)129.
  6. Geri, T., Viceconti, A., Minacci, M., Testa, M., & Rossettini, G. (2019). Manual therapy: exploiting the role of human touch. Musculoskeletal Science and Practice44, 102044.
  7. Golaya, S. (2021). Touch-Hunger: An Unexplored Consequence of the COVID-19 Pandemic. Indian Journal of Psychological Medicine43(4), 362-363.
  8. Hesse, C., Mikkelson, A., & Tian, X. (2021). Affection deprivation during the COVID-19 pandemic: A panel study. Journal of Social and Personal Relationships38(10), 2965-2984.
  9. Yadav, U. N., Rayamajhee, B., Mistry, S. K., Parsekar, S. S., & Mishra, S. K. (2020). A syndemic perspective on the management of non-communicable diseases amid the COVID-19 pandemic in low-and middle-income countries. Frontiers in public health8, 508.
  10. Jain, S. (2021). Cross-Cultural Differences in the Impact of the COVID-19 Pandemic on Psychological Health. International Journal of Research in Engineering, Science and Management4(9), 179-191.
  11. Kopf, D. (2021). Massage and touch-based therapy. Zeitschrift für Gerontologie und Geriatrie, 1-5.
  12. Long, E., Patterson, S., Maxwell, K., Blake, C., Pérez, R. B., Lewis, R., … & Mitchell, K. R. (2022). COVID-19 pandemic and its impact on social relationships and health. J Epidemiol Community Health76(2), 128-132.
  13. Malki, L. (2021). The Effect of Social Isolation on Adolescents During COVID-19.
  14. Mateijsen, N. (2022). Affective touch: A meta-analysis on perceived pleasantness in healthy adults.
  15. Meijer, L. L., Hasenack, B., Kamps, J. C. C., Mahon, A., Titone, G., Dijkerman, H. C., & Keizer, A. (2022). Affective touch perception and longing for touch during the COVID-19 pandemic. Scientific reports12(1), 1-9.
  16. Meijer, L. L., Hasenack, B., Kamps, J., Mahon, A., Titone, G., Dijkerman, H. C., & Keizer, A. (2021). Out of touch: Touch deprivation and affective touch perception during the COVID-19 pandemic.
  17. Remland, M. S., & Jones, T. S. (2022). The Functions and Consequences of Interpersonal Touch in Close Relationships. In Nonverbal Communication in Close Relationships (pp. 307-339). Palgrave Macmillan, Cham.
  18. Shah, A. A. (2022). Mental Health and COVID-19: Where are We in 2022?. Journal of the Dow University of Health Sciences (JDUHS)16(1), 1-2.
  19. Sin, M. T. A., & Koole, S. L. (2013). That human touch that means so much: exploring the tactile dimension of social life. Mind Magazine2, 17.
  20. Thomas, P. A., & Kim, S. (2021). Lost touch? Implications of physical touch for physical health. The Journals of Gerontology: Series B76(3), e111-e115.
  21. Ujitoko, Y., Yokosaka, T., Ban, Y., & Ho, H. N. Tracking changes in touch desire and touch avoidance before and after the COVID-19 outbreak.
  22. Vente, T. (2021). A year without touch: a reflection on physician–patient interaction during COVID-19. Pediatric research90(6), 1115-1116.
  23. Von Mohr, M., Kirsch, L. P., & Fotopoulou, A. (2021). Social touch deprivation during COVID-19: effects on psychological wellbeing and craving interpersonal touch. Royal Society open science8(9), 210287.

2 komentarai

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.